– Kaip reagavote į tai, kad jums skirta Nacionalinė kultūros ir meno premija?

– Viskas buvo tarsi kine. Sėdėjau radijuje, daviau interviu, man buvo sunkus laikas – studentai, repeticijos, spektakliai ir pan. Visiškai neužfiksavau, kada kas nors paaiškės dėl premijų. Išėjus iš interviu pastebėjau, kad į mane visi keistai žiūri, telefonas buvo užlūžęs, skambino žmonės, kurių nebuvau girdėjusi šimtą metų. Tuomet kažkas pribėgo ir pasveikino. Nespėjau visko suvokti, nes po to bėgau dirbti. Tik naktį, jau atsigulusi į lovą, supratau, kad man skirta premija. Negaliu meluoti – buvo malonu.

– Premija jums skirta už sceninio charakterio ryškumą ir profesinį maksimalizmą. Ar manote, kad esate ryškaus charakterio?

– Mano sūnus sako, kad aš – vaikščiojanti tragedija. Gal mano genai mane veikia. Mano močiutė yra iš Peterburgo, senelis visą gyvenimą aiškino, kad jis paskutinis prūsas Lietuvoje. Mano genai sumaišyti. Tiksliai nežinau, kaip dėl to ryškaus charakterio, bet kad esu baisi perfekcionistė, tai tikrai.

– Taigi ir paminėtas profesinis maksimalizmas – tiesiai į dešimtuką?

– Manau, kad taip. Tai liečia viską. Jei aš visiškai pervargusi grįžtu po darbų ir guliu lovoje, bet pamatau pūką ant kilimo, keliuosi ir paimu tą pūką. Kalbant apie profesiją, mano draugai sako – Egle, nuleisk kartelę, negalima taip, būk oresnė. Tačiau ta kartelė ne tik nestovi vietoje. Aš noriu ją dar labiau kelti.

– Aktorystė – talentas ar sunkus darbas? Ar galima šio darbo išmokti?

– Būsiu žiauri. Manau, kad išmokti negalima. Arba Dievas tave pabučiuoja į pakaušį, arba ne. Tų pabučiuotųjų yra labai nedaug. Žinau pavyzdžių, kurie klaikiu darbu pasiekė labai daug. Tačiau yra talentingų, jaunų, gražių žmonių, kurie kažkur dingsta. Viena geniali aktorė Paryžiuje man pasakė – žinai, labai sudėtinga išlaukti. Ne nusipiginti, o išlaukti. Dažnai studentams patariu pagalvoti, ar verta imtis vieno ar kito dalyko. Nors puikiai suprantu, kad jaunystėje reikia viską išbandyti. Mano nuomone, jei norisi kažką pasiekti, reikia dirbti 150 proc.

– Ar tiesa, kad net nenorėjote tapti aktore? Ruošėtės būti kritike?

– Taip. Net dabar, kai būna bloga nuotaika, guliu lovoje ir galvoju – kodėl aš ne kritikė, visus sukritikuočiau. Žinoma, juokauju. Tačiau jaunystėje man atrodė, kad būti aktoriumi gėda, juk aš protinga mergina! Labai mylėjau tėtį ir mamą, bet galvojau, kuo jie čia užsiiminėja. Tačiau man svarbiausia buvo rašymas. Tačiau kritikos mokytis neįstojau, nes buvau tik 17 metų, man patarė ką nors padirbti ir atvažiuoti vėliau. Vėliau įstojau į konservatoriją, tai likimas.

Visada, nuo to laiko, kai atsirado teatras, reikalavimas paprastas – būti talentingam.

– Tėvams pasakėte?

– Jie tuo metu, kai įstojau, buvo gastrolėse. Tėtis labai džiaugėsi, bet tik vėliau supratau, kodėl. Jis labai nenorėjo savo 17 metų dukros paleisti į Maskvą.

– Ar tai, kad jūs aktorių dukra, studijuojant padėjo?

– Man reikėjo tiek įrodinėti, kad manęs ten mokytis neįkišo... Girdėjau visokiausių kalbų. Įrodinėti tai reikėjo kokius dešimt metų. Man labai gaila žymių žmonių vaikų, tai sudėtinga jaunam žmogui. Negalvojau, kad bus taip blogai.

– Viena svarbiausių scenų – Nacionalinio dramos teatro. Dabar – Mažajame teatre. Kuri scena jums mieliausia?

– Dabar mano namai yra Mažasis teatras. Aktoriaus gyvenime retai pasitaiko, kad jis gali kurti teatrą. Man tokia laimė nusišypsojo. Prisimenu 90-uosius metus ir pirmuosius Mažojo teatro spektaklius – „Čia nebus mirties“, „Vyšnių sodą“. Tuo metu gatvėmis važinėjo tankai, o salėje sėdėdavo kokie 22 žmonės.

Kartą galvodama net pasimečiau. Vaidinu ir Jaunimo teatre, ir Rusų dramos teatre, ir Nacionaliniame, ir Mažajame... Vis tiek man artimiausiais Mažasis. Aš esu tokios svarstyklės – ryte ženijuosi, vakare skiriuosi. Man didžiausias siaubas pasakyti taip arba ne. Tai didelės kančios.

– Kokie reikalavimai vyravo teatre anuomet, kokie – dabar?

– Visada, nuo to laiko, kai atsirado teatras, reikalavimas paprastas – būti talentingam.