Kaukia begalviai šunys

"Ten buvo kaimas Konstantinovskaja Slabada. Gyveno apie 300 žmonių. Sovietmečiu vykdė melioraciją, žmones iškėlė, kiti išsivažiavo, nieko neliko, – važiuojant 1895 m., o kai kurių teigimu, dar anksčiau pastatyto vandens malūno link, pasakojo energija trykštanti, guvi 74 metų kraštotyrininkė ir etnografė iš Betygalos Marijona Birutė Navakauskienė. – Ten – Žemygalos dvaras. Gaila, niekam nerūpi, nes apleistas, o buvo labai gražus dvaras. Ten – Burbiškių kaimas, kuriame gimė Aleksandras Ferdinandas Bendoraitis, ten - pasakiški Dubysos slėniai, kur nuolat filmuojama ir fotografuojama, čia – senosios Maslauskiškių kapinės, o ten – malūnas."

"Jokių mistinių istorijų apie jį negirdėjau, – sakė M.B.Navakauskienė. – Tik toliau, kur dvarai, žydų kapinės, pasakojama apie bildukus, velnius ir vaiduoklius. Žydai plukdydavo sielius, jie valdė malūnus, tad juos ten laidodavo. Pasakojama, kad ten naktimis kaukia begalviai šunys..."

Vaizdingame Dubysos slėnyje pastatytas vandens malūnas 1920, 1937, 1949, 1986 m. buvo renovuotas, o greta jo kadaise buvo įrengta lentpjūvė, milo velykla. Malūnas vis dar žavi senąja autentika, įspūdingais akmenimis ir skleidžia ypatingą aurą.

Slėnyje ramu, žalia, iš abiejų pusių – kalvos.

Antrojo pasaulinio karo metais vieni kitus šūviais vaišindavo už vienos kalvos įsitaisę rusai, už kitos – vokiečiai.

O tuo metu slėnyje gyveno žmonės.

Merginų širdžių daužytojai

"Oi, kažkada Maslauskiškiai buvo it gyva upė, žmonės prie malūno išsirikiuodavo kilometrinėmis eilėmis, ateidavo pėsčiomis, atjodavo, atvažiuodavo, laukdavo tris keturias paras", – pastebėjus, kad aplink tvyro ramybė, teigė kadaise čia, malūne, dirbusio Prano Leščinsko dukra Ramutė Poškienė.

65 metų moteris dabar gyvena netoli malūno kartu su vyru.

Kai Ramutė mokėsi 9 klasėje, jos tėvas dirbo malūne ir gavo epizodinį vaidmenį klasika tapusiame 1965 m. kurtame Vytauto Žalakevičiaus filme "Niekas nenorėjo mirti".

"Viską atsimenu – kelias savaites čia virte virė gyvenimas. Kiek garsių aktorių čia atvažiuodavo – Donatas Banionis, Juozas Budraitis, estas Bruno Oja ir gražuolis Regimantas Adomaitis. Visos panos buvo jį įsimylėjusios, – nusijuokė Ramutė. – Dabar kanale vandens nėra, o kadaise jame buvo pilna geltonų ir baltų lelijų. Aktoriai nepokštaudavo – na, kartais iškrisdavo jiems irklas iš valties."

O kur jie gyvendavo? "Ariogaloje... O ten, Dubysos saloje, Banionis gaudė arklius, – papildė pasakojimą Marijona. – Papasakok, Ramute, apie Maironio medį."

Prie pat malūno – gluosnis, prie kurio dažnai lankydavosi, eiles kūrė, bendraudavo kunigas poetas Maironis.

"Šį medį vadina Maironio gluosniu", – žiniomis dalijosi Marijona ir Ramutė.

Vokiečių vaikystė prie malūno

Karo metu apdegęs, apgriuvęs vandens malūnas buvo restauruotas: vieną, medinę, jo dalį pakeitė plytos, tačiau senieji didžiuliai akmenys liko.

"Jis autentiškas, liko toks, koks buvo senais laikais, – jau rakindama keturių aukštų malūno duris tęsė R.Poškienė. – Restauruota turbina, tačiau viduje viskas taip, kaip buvo."

Medinės grindys, įrėmintos senos taisyklės, švediški, Malmės fabriko, įrenginiai.

"Čia patraukdavo grandine ir užkeldavo maišus grūdų į viršų, – pasakojo Ramutė. – Girnomis maldavo grūdus kiaulėms, geresnius – valcais. Žmonės galėjo pasirinkti, kokių miltų nori – pirmos, antros ar trečios klasės. Malūnas veikė dieną naktį, dirbo kelios dešimtys darbuotojų. Atvykėliai miegodavo ant maišų, arkliams ir žmonėms buvo įrengta pavėsinė."

Vandens malūnas priklausė vokiečiui Aleksandrui Bodendorfui, kuris buvo vedęs lietuvaitę iš Jurbarko. Vėliau vandens malūnas atiteko Lietuvoje gimusiems jo vaikams.

Per Antrąjį pasaulinį karą vokietis grįžo, tačiau po to vėl turėjo palikti Lietuvą, o po nepriklausomybės atgavimo teises į malūną atgavo jo dukra Erna. Ji buvo viena pirmųjų užsieniečių, Lietuvai skyrusių  daug labdaros.

"Vokiečiai jautė nostalgiją Lietuvai, čia praėjo jų vaikystė, – pasakojo Ramutė. – Ernai mirus, malūnas atiteko jos broliui Albertui. Greta malūno vokiečiai įrengė namukus, dar kelis pastatus, čia vykdavo menininkų susibūrimai."

Istorija apie baltą varną

Lipome dar aukščiau, o Ramutė tęsė pasakojimą: malūnas tarsi tik trumpam apmirė, nors paskutinį kartą jis veikė 1996 m.

"Čia  sverdavo maišus, kabindavo prie grandinių – filme matėte? Maišus traukavo iki trečio aukšto, o šitais kalneliais nusileisdavo maišai jau su miltai, – mostelėjo ranka Ramutė. – Trečiame aukšte supildavo grūdus, naudojant diržus ir oro piltuvėlius jie būdavo pakeliami į ketvirtą aukštą, malūne veikė trys valcavimo mašinos. Sako, kad per dieną kartais sumaldavo net apie 4 tonas grūdų."

Malūno klestėjimo metais, 1934-aisiais, valcais perdirbo 290, o girnomis – 170 tonų grūdų.

"Čia beveik niekas nepasikeitė nuo senųjų laikų, – leisdamasi iš ketvirto aukšto ir rodydama užburiančias malūną apsėmusio ledonešio, Bendorfo šeimos nuotraukas tęsė Ramutė. – Žada, kad vėl kanale tyvuliuos vanduo, greta namuke galės ilsėtis keliautojai. Tiesa, avarijoje tragiškai žuvo Alberto sūnus, o jau į devintą dešimtmetį įkopęs vokietis šiemet Lietuvoje dar nesilankė."

Maslauskiškių vandens malūne vis dar tylu. Ir nors filme "Niekas nenorėjo mirti" mirčių netrūko, tačiau čia velnių ar vaiduoklių niekas nematė.

"Tik trims keturioms paroms apsistoję žmonės krėsdavo vienas kitam pokštus, – nusijuokė R.Poškienė. – Pirmą kartą atvykusiuosius apgaudavo istorija apie baltą varną."

Atvykėliams sakydavo: jei nupirksi buteliuką, pamatysi baltą varną. Žinoma, niekas tuo netikėjo, todėl drąsiai susilažindavo.

Maslauskiškiuose paukščių netrūkdavo, o gudrūs vietiniai ar nuolatiniai malūno lankytojai vieną varną nupurkšdavo kalkėmis.

"Susilažinę pabaidydavo paukščius ir su būriu varnų pakildavo viena balta, – šypsojosi Ramutė. – Žinoma, vėliau lietus nuplaudavo kalkes, balta varna vėl tapdavo juoda, bet lažybos jau būdavo pralaimėtos..."