Lietuvos ambasadoriumi prie UNESCO jau daugiau nei metus dirba buvęs Kultūros ministras Arūnas Gelūnas. Pasak jo, dažnai įsivaizduojama, kad organizacijos misija – rūpintis paveldu. Tačiau iš tiesų tai yra sudėtinga organizacija, kurioje ir maža valstybė gali nulemti pasauliui svarbius sprendimus.

Paryžiaus centre esanti UNESCO būstinė tik iš išorės didelis ir reprezentatyvus pastatas. 195 valstybės, kurių atstovybės sukištos siauruose koridoriuose, tenkinasi ankštais biurais. Lietuvai skirti du kambariukai apkrauti dokumentais ir knygomis. Kartu su ambasadoriumi čia turi tilpti dar trys darbuotojos.

Prieš interviu A. Gelūnas atsiprašo dėl albumų krūvos vidury kabineto – atstovybę prižiūrintis ūkvedys ambasadorių patikino, kad atšokęs nuo grindų kilimas išsities prispaustas. Praėjo jau pusė metų, o kilimas – vis dar spaudžiamas. „Tai prancūziška“, – atsidūsta A. Gelūnas ir patikina, kad greičiau galėtų pakeisti visos UNESCO nuomonę nei įtikinti vietinį meistrą. 

„Darbas UNESCO – ne vien paveldas, datos ir sąrašai. Tai nuolatinis, kasdienis, diplomatinis darbas, ekspertų aktyvumas konferencijose, posėdžiuose, dalykiniuose susitikimuose, kurių kiekvieną savaitę yra po vieną arba du“, – teigia A. Gelūnas.

Jo teigimu, tokiose posėdžių salėse net ir mažiausia šalis, būdama aktyvi, gali nulemti daugelį pasauliui svarbių sprendimų. Viena aktyviausių šalių organizacijoje – Sent Lusija – viso labo maža salelė Karibuose, o Lietuva praėjusį pusmetį pirmininkavo bene pusšimčiui posėdžių UNESCO.

„Juose aptariama viskas. Pavyzdžiui, elektroninio sekimo, šnipinėjimo skandalas ir Europos pozicija šiuo klausimu. Buvo tokių valstybių, kurios sakė, kad Amerika šnipinėja visą pasaulį, tai reikia uždėti varžtus, leisti konkrečios valstybės valdžiai kištis į tą informacinį lauką. Tačiau tai reiškia ne demokratiją“, – vieną diskusijų prisimena buvęs Lietuvos kultūros ministras.

Anot jo, tokios rezoliucijos atmetimas tuomet buvo didelė pergalė, kuri buvo pasiekta dėka darnaus koordinavimo ES grupėje, kuriai pirmininkavo Lietuva.

UNESCO įtakos pasaulio valstybėms pavyzdžiu A. Gelūnas laiko Lietuvos politikų ketinimą statyti tiltą per Kuršių marias. Ratifikavusi UNESCO konvenciją dėl paveldo išsaugojimo, Lietuva kartu įsipareigojo saugoti ir Kuršių neriją kaip pasaulio paveldo teritoriją, todėl tilto statyti negali.  

Ambasadorius sako raginąs kauniečius rengti projektą, kad į UNESCO saugomų teritorijų sąrašą būtų įtraukta miesto prieškario architektūra. Jau išleisti albumai su pastatų aprašais. Pasak A. Gelūno, Kaunas turi daugiau galimybių būti pastebėtas UNESCO nei Trakai.

„Kuluaruose  girdisi nuomonė, kad Trakai vis dėlto neturi tiek daug perspektyvos. Ekspertai pasigenda autentiškumo – šiuolaikinių medžiagų procentas yra gana didelis“, –  priežastį atskleidžia Lietuvos atstovas UNESCO.

A. Gelūno teigimu, Lietuva kol kas rengia per mažai tarptautinių projektų. Vienas tokių – kompozitoriaus, diplomato Mykolo Kleopo Oginskio 250-osios gimimo metinės kitąmet, kurias kartu minės lietuviai, baltarusiai ir lenkai.