Asmeninis ryšys, įvardijamas žodžiais „mano“, „mūsų“, byloja bendrą istoriją, saitą, kurio niekas negali atstoti, tai autentiškai unikalu. Dėl to, kas nebėra reikalinga funkcinio panaudojimo prasme, gali būti dar svarbiau jausminio prisirišimo, emocinio santykio perspektyvoje, kaip paties žmogaus gyvenimo, jo tapatybės paliudijimo artefaktai. Šių minčių kontekste palėpė įgauna vertybių saugyklos prasmę.
Vertybėms rastis reikalinga istorija, joms susiformuoti būtinas laikas. Norint atrasti ir pažinti vertybes, privalu leistis į kelionę laiku atgal, sugrįžti į savo paties, prieš tave gyvenusių artimųjų praeitį. Galvojant ne apie fizinę tikrovę, o mentalinį savęs paties pažinimą, neretu atveju tokia vertybių saugykla yra sąmonės ir pasąmonės paribiai, jų persidengimuose gyvena prisiminimai – buvusios patirtys, kurios esamuoju laiku galbūt ir neatrodė ypatingos svarbos, tačiau laiko tėkmėje jų prasminė reikšmė gilėja, sodrėja, o galimybė leistis saugyklos peržiūron ilgainiui tampa netgi būtinąja individo reikme.
Reflektuoti palėpę paskatino naujausioji ir pirmoji suaugusiesiems parašyta Inos Ogenskienės knyga „Devynios palėpės“ (redagavo Vida Bėkštienė, maketavo Kamilė Bėkštaitė-Dirsienė, leidinyje naudojamos autorės nuotraukos, viršeliui pasitelktas Arūno Bėkštos paveikslas).
I. Ogenskienė – anesteziologė-reanimatologė, daugiau nei 30 metų dirbanti Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Kauno ligoninės Anesteziologijos II skyriuje, prieš du dešimtmečius, įkvėpta ir skatinama sūnų, ėmė kurti pasakas. Būtų galima įsivaizduoti, kad, berniukams augant ir ilgainiui tiesioginio adresato dėmesiui mąžtant, kūrybinė raiška turėjo apmalšti ir galiausiai liautis, tačiau, priešingai, pasakos, tiksliau sakant, istorijos vaikams ir suaugusiesiems, tapo neatsiejama moters gyvenimo dalimi.
Paklausiusi patarimo ir dalyvavusi Nacionaliniame vaikų literatūros konkurse, kuriame pelnė laimėjimą, I. Ogenskienė vis labiau paniro į literatūrinę kūrybą. Taigi dabar jau visiškai pagrįstai ji įvardytina ne vien kaip gydytoja, bet ir tikrų tikriausia rašytoja. Tai byloja išties gausus knygų sąrašas: „Sagutė“ (Labdaros ir paramos fondas „Švieskime vaikus“, 2022), „Koncertas turėklui“ (Labdaros ir paramos fondas „Švieskime vaikus“, 2023, įtraukta vaikų kategorijoje tarp penkių geriausių 2025 m. knygų), „Ežiuko Pukutuku metai“ („Gelmės“, 2025), „Žiurkė Ne Matilda“ (Labdaros ir paramos fondas „Švieskime vaikus“, 2025, taip pat įskaityta aktoriaus Andriaus Gaučo ir prieinama penkių dalių garso įrašo formatu LRT radiotekoje (https://www.lrt.lt/radioteka/irasas/2000404213/ina-ogenskiene-ziurke-ne-matilda-i-dalis), platformose „Spotify“, „YouTube“), „Pasakos su paveikslėliais“ (Labdaros ir paramos fondas „Švieskime vaikus“, 2025), „Akmenėlis“ („Gelmės“, 2025), „Devynios palėpės“ („Gelmės“, 2025).
Naujausioji ir pirmoji suaugusiųjų auditorijai skirta knyga – rinkinys „Devynios palėpės“. Kiek daugiau nei 90 puslapių leidinys padalytas į dvi dalis. Pirmoje: „Palėpė“, „Moterys“, „Duobė“, „Iš proto varė frezijos“, „Šliužai“, „Vidurdienis“, „Mirę“, „Ventiliatorius“, „Pabėgimas“, „Dyglys“, „Laimutė“, „Išėję medžiai negrįžta“, „Klevukas“, „Pieva“, „Krokai“; antroje: „Marija Donata“, „Arkliukas ir jo laikas“, „Zenonas“, „Pasaka apie Antiutę“, „Mykolas“, „Sentimentali pasaka“, „Serafima“.
Nedidelės apimties leidinys yra sodrus ir tirštas giliai filosofiškos gyvenimo suvokties, kuria dalijamasi be pagražinimų.
Nedidelės apimties tekstuose dominuoja amžėjimo, ligos prisilietimo prie žmogaus gyvenimo, jo tapatybės, pačios esmės problematika, į kurią autorė, remdamasi gydytojos patirtimi, žvelgia šviesiai, skaidriai, nestokodama humoro, apvilkto lengvu ironijos drabužiu.
– O kokius vaistus geriate?
– O visokius. Kai pasimirė mano vyras, amžiną jam atilsį, atidariau stalčių – o ten visokiausių vaistų pakiukai. Ir visai švieži. Negėrė, ką daktarė prirašė, misliju. Tai aš, sakau – abu seni, abu kartu gyvenom, tą patį valgėm, panašiai sirgom – išgersiu po truputį visų kasdien po vieną. Bet marti atėmė. Tai dabar visokius geriu, jau kur man prirašė. Mažiau, negu vyras. Bet blogai marti padarė – būčiau vyro išgėrus, o savo pataupius, ir ilgiau užtektų. Aš gi ne kvaila, negerčiau ir tų, ir tų.
[...]
Operacinėje ji anestezistei rimtu veidu nurodinėjo, kur durt, kur nedurt, kur ji ranką laikys, o kaip jau nelaikys, monitoriaus garsą liepė pritildyt, o spaudimo matavimo manžetė per stipriai spaudė ranką. Man išeit iš operacinės neliepė. Aš tik džiaugiausi, kad netyčia neištekėjau už jos sūnaus. (p. 92, 93)
Proza harmoningai susitinka ir susilieja su poetiniu žvilgsniu, tad sudėtingos ir skaudžios situacijos tampa pakeliamos, netgi išlaisvina iš įprastinio, stereotipiškai sustabarėjusio mąstymo ribų, atsiveria visai kitoje ir kitokioje perspektyvoje. Tad rašytoja, pakilusi sutvarkyti savo pačios ar (ir) gyvenime sutiktų, pažintų žmonių patirčių ir atminties palėpių, peržvelgdama jose saugomus ar net patiems žmonėms nežinant slypinčius prisiminimus, tarytum kviečia nepabijoti leistis į susitikimą su buvusiuoju savimi, su praeitimi – tokia, kokia ji įsirašė ir nusėdo pasąmonės platybių šviesotamsoje, o kartu ir esančią pačioje tikriausioje dabartyje.
Kai kurie autorės tekstai jau publikuoti kituose rinkiniuose, pvz., „Iš proto varė frezijos“ – knygelėje „Koncertas turėklui“, tiesa, joje apsakymas pavadintas „Violončelė“; „Ventiliatorius“, „Pieva“, „Arkliukas ir jo laikas“ – rinkinyje „Pasakos su paveikslėliais“. I. Ogenskienės kūryba tinkama abiem auditorijoms – tiek vaikai, tiek suaugusieji atras tai, kas prakalbės jų sieloms ir širdims, paskatins susimąstyti apie kiekvienos dienos prasmę, šalia esančio daikto ir žmogaus vertę.
Taip, neatsitiktinai ištarta „daikto vertę“, nes autorė daug dėmesio skiria, rodos, paprastiems buities reikmenims, ji pastebi tai, iš ko sudarytas kasdienis gyvenimas, pati tarytum stabteli, įsižiūri ir suvokia, kad tie elementarūs objektai, kaip ir kiekvieno žmogaus turimi asmeniniai ritualai, pomėgiai nėra bereikšmiai. Juk iš smulkmenų, iš savaičių ir dienų, minučių ir sekundžių – akimirkų sudaryta visa būties kelionė ir ji yra reikšminga ir prasminga tiek, kiek suvokta, išjausta, kiek ja pasidalyta.
Apie visa tai rašytoja kalba ne moralizuodama, o iš patirtį sukaupusios, išminties pripildytos žmogiškai jautrios širdies. Todėl nedidelės apimties leidinys yra sodrus ir tirštas giliai filosofiškos gyvenimo suvokties, kuria dalijamasi labai paprastai, atvirai, be pagražinimų, drįstant juokauti net ir tada, kai jaučiamas mirties alsavimas:
– Aš nežinau. Aš negalvoju. Dabar jau nebegalvoju, – Laimutė nusišypsojo, ji stengėsi būti maloni.
Per tuos aštuonerius ar devynerius metus Laimutė perėjo turbūt visus galvojimo etapus. Ir baimės, ir nevilties, ir nepamatuoto optimizmo, nusivylimo, o dabar ji gyveno.
[...]
– Kad žinotumėt, ponia, kaip man dar reikia pagyventi, – nerimo Laimutės kaimynė. – Jūs turbūt galit įsivaizduoti, ar ne? Mes vaikiuką auginti paėmėm. Kaip dabar jam? Antrą kartą neteks namų. Aš dar nieko nespėjau jam duoti. Nieko, juk tik keli metai, kelios Kalėdos, keli pavasariai... Jūs suprantat, aš neturiu teisės jo palikti. Suprantat, ar ne?
Laimutė dar kartą pažvelgė į tas dideles nerimastingas akis. Dar jaunas ir kažkodėl su viltim žiūrinčias į ją.
– Turbūt suprantu.
Ji tikrai galėjo suprasti. Bent pabandyt, nors labai nenorėjo gyvent kitų gyvenimo. Jau nebenorėjo, turėjo savo.
– Jūs gyvensit tiek, kiek reikia. Pamatysit. Laikas juk tik sutartinis vienetas, svarbu, kuo jį užpildysit, – Laimutė atsisukus pirmąsyk šiltai pažvelgė į kaimynę (p. 46–47).
Jautriausiais tekstais įvardytini „Iš proto varė frezijos“, „Pabėgimas“, „Krokai“. Pastarasis kūrinys turi potencialo būti plėtojamas ir virsti apysaka ar net romanu. Vertėtų autorei apie tai pagalvoti, nes siužetinė linija – daugialypė, vingiuota, dabartiniame variante itin tanki, spalvos įvykių, rodos, net pernelyg sutirštintos, norėtųsi joms suteikti erdvės, daugiau prasminio tūrio veikėjų charakterių paveikslams, kurie išryškėtų ir atsiskleistų istorijos retrospektyvoje.
I. Ogenskienei labai svarbus tarpžmogiškas santykis, ypač tėvų ir vaikų, senelių ir anūkų ryšiai, į kuriuos autorė nevengia žvelgti ir per gyvenimo sudėtingumo prizmę. Jos lūžtančios šviesos spektre sušvinta aiškumas, kaip svarbu turėti laiko, ypač – laiko kitiems. Ir ne kada nors ateityje, o būtent dabar, kaip bylojama pasakišku apsakymu „Arkliukas ir jo laikas“, nes įsivaizduojamos ateities gali ir nebebūti.
Galbūt tai suvokti, iki galo suprasti, įsisąmoninti ir gali tik vyresnio amžiaus žmogus ar tas, kurį supurtančiai, sukrečiančiai palietė liga ar netektis.
Poetiškiausiuose rinkinio kūriniuose „Pieva“, „Išėję medžiai negrįžta“ autorė reflektuoja gyvenimo tėkmę, visa ko praeinamumą. Paraleliai žvelgiant, žmogus – visai kaip medis: rankos lyg šakos – į dangų, kojos it šaknys – į žemę; taip visąlaik pasidalijęs tarp tiesimosi, stiebimosi aukštyn, dangun, į saulę ir laikymosi, įsitvėrimo to, kas žemiškai materialu, apčiuopiamai tikra, kas leidžia manyti ir tikėti visa kam ir tau pačiam esant tikra. Tačiau kartu visada nenumaldomai išlieka noras pajusti, patirti tai, kas virš materialumo, aukščiau žemiškos tikrovės. Ši galimybė, kiekviename esantis, labiau sąmoningas ar vien pasąmoningas troškimas priartėja kartu su gyvenimo efemeriškumo, baigtinumo nuojautos akivaizdumu:
Jūra greit nurimo. Atsitraukė. Bet ji jau spėjo paplauti Medžio šaknis, kurias dabar džiovino saulė, o kartkartėmis užklystanti stipresnė jūros banga tik žeisdavo savo aštriu sūrumu. Šaknys medžio nebelaikė. Ir nebemaitino. Ir saulės spinduliai jau nebepasiklysdavo jo šakose – dabar aukštas šlaitas užstojo saulę, ir Medis tik vakare galėjo su ja pasisveikinti – jūroje. Ant atodangos, ten, viršuje, rinkdavosi žmonės, bet jie žiūrėdavo į tolį, į viršų – į kitų medžių viršūnes, tų, kurie, tvirtai įsikibę šaknimis, laikėsi savo žemės. Kurie juto, kad jų stiprybė šaknyse, kurie žinojo, kad yra ta paprasta laimė būti savo namuose, jausti, kaip šaknimis kyla tavo žemės gyvybės syvai, džiaugtis sausomis samanomis, lapų ir spyglių paklote bei aplink kamieną zujančiomis skruzdėmis.
Medis taip pat žiūrėjo į ten, į viršų. Į auksinį smėlio šlaitą ir virš jo skaisčią dangaus mėlynę. Skaudžiai žiūrėjo – išėję medžiai negrįžta (p. 51).
I. Ogenskienė „Devynių palėpių“ rinkiniu tarytum atveria būties langus, kad įspįstų saulės spindulys ir šviesos sraute kitaip, naujai atsiskleistų kasdienybės realijos, patirtys. Iš pirmo žvilgsnio jos atrodo pernelyg elementarios, tad neretai net suvokiamos kaip bereikšmės, bevertės. Tačiau (iš)minties perspektyvai išskleidus vertybinį spektrą, tampa neabejotina: didis grožis dažniausiai atsiskleidžia skaudžiai dūžtančių akimirkų švytėjime, skelbiančiame nepaliaujamą laiko tėkmę, nusinešančią viską, bet kartu ir dovanojančią mokėjimą džiaugtis esamuoju momentu ir laimės atodangomis paprastumo pilnatvėje.
Naujausi komentarai