Portretas interjere

Gintarė nebijo žaisti su lėlėmis

Lėlių teatro režisierė Gintarė Radvilavičiūtė tiki, jog lėlės turi ką pasakyti ir vaikams, ir suaugusiems. Kauno dramos teatro archyvo nuotrauka

Kovo 26 dieną Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Režisūros katedra įteiks diplomus pirmam lėlių teatro režisierių kursui. Tarp baigusiųjų - ir iš Jonavos kilusi, uostamiesčio aukštąją mokyklą baigusi Gintarė Radvilavičiūtė. Praėjusių metų pabaigoje Kauno lėlių teatre ji pastatė spektaklį „Žirafa su kojinėmis“. Merginos diplominis darbas buvo teigiamai įvertintas vyresniųjų kolegų lėlininkų, šalies spaudoje apie spektaklį, jau įtrauktą į Kauno lėlių teatro repertuarą, pasirodė palankūs atsiliepimai.

-Dauguma jaunų merginų svajoja apie aktorės profesiją. Kodėl pasirinkai lėles?

- Tai paprasčiausias atsitiktinumas. Mokykloje vaidinau pantomimos būrelyje. Po keleto metų Jonavoje įstojau į J.Andriulevi-čiaus teatro mokyklą. Vaikystėje per televizorių mačiau Rimo Driežio TV spektaklį “Ką senelis padarys - viskas bus gerai”, kuris paliko nepaprastą įspūdį. Paskui išvydau Ž.Dargytės “Linksmas pasakas iš rankovės” (Klaipėdos lėlių teatro “Ku -kū” spektaklis). Baigusi vidurinę, stojau į Klaipėdos universitetą, režisūros specialybę, tačiau tais metais rinko... pirmąją lėlininkų kursą. Taigi pataikiau ne - tyčia, bet, manau, ten, kur reikia. Vaikystėje vis kažką meistraudavau: tai sukaldavau lėlėms vežimėlį, tai skaptuodavau šaukštus, tai megzdavau kepures, tai siuvau rankines, kurių... niekada nenešiojau. Ir tik įstojusi į Klaipėdos universiteto Menų fakultetą įgyti lėlių teatro specialybės, supratau: visus šiuos pomėgius galima pritaikyti lėlių teatre.

- Taigi pasirinkimą lėmė atsitiktinumas. Kaip keitėsi studijuojant požiūris į lėlių teatrą?

- Visada tvirtai žinojau: noriu studijuoti režisūrą. Patekau tarp 18 laimingųjų. Kurso vadovė Klaipėdos universiteto Lėlių teatro „Kū-kū“ režisierė J.Januškevičiūtė tada atrodė lyg kokia jūrų karalaitė, kuri gyvena jūroje ir parplaukia tik ketvirtadieniais į mūsų paskaitą. Po paskaitos visada ieškodavome kriauklių, moliuskų ar kokių nors žiobčiojančių žuvelių...(juokauju) Pradžioje dėstytojos bijojom, ilgainiui tai išgaravo. J.Januškevičiūtė - labai geras žmogus. Jos dėka gavom geriausius universiteto dėstytojus, dirbome su lėlininku Rimu Driežiu, Vitalijumi Mazūru, puikiu aktoriumi ir dėstytoju Linu Zube, pamilome lėles ir t.t.

Lėlių teatro režisierių diplomus gaus 12 žmonių, o Lietuva pasipildys dar dvylika bedarbių (liūdnai nusišypso). Per tuos ketverius metus buvo ir gero, ir blogo... Tačiau tikrai žinau, jog turiu dar vieną šeimą. Režisūra iš tiesų dabar man atrodo kažkoks juokingas užsiėmimas, jauni žmonės jį idealizuoja, veržiasi, nori būti menininkais. Nesakau, kad tai blogai, juk pati čia veržiausi (juokiasi). Ketverius metus praleidau tikrai kūrybingai, bet jei renkiesi šią specialybę, turi būti idealistas, gabus ir labai stiprus žmogus.

Žinoma, požiūris į lėlių ir apskritai teatrą pasikeitė. Norėčiau būti neužkrėsta šiuo menu. Man kartais atrodo, kad žmonės, turėdami paprastas specialybes, dirbdami pardavėjais ar krovikais yra daug laimingesni nei mes. Nenorėčiau kad mano vaikai rinktųsi šią specialybę. Nors kartais ji teikia tokį džiugesį, kuris daug ką pranoksta.

- Kuo Tau įdomus lėlių teatras kaip išraiškos priemonė?

- Lėlės - tai kažkoks iš žilos senovės atėjęs stebuklas, kuris vis pasireiškia vis kitokiomis įdomiomis formomis. Man patinka tai, jog lėlių teatre gali sukurti savo pasaulį, kuriame gali gyventi kvadratiniai žmonės ir vaikščioti žemyn galva, šokti it balerina, atlikti sudėtingiausius akrobatinius triukus. Lėlių teatro spektaklyje tu - pasaulio kūrėjas. Tai labai platus, kažkoks be rėmų, man dar iki galo neatrastas menas.

Yra susiformavęs požiūris, dėl kurio lėlininkai jaučia kompleksą – esą tai menas vaikams, nieko rimta. Žmonės labai klysta, nes nėra nieko matę...Lėlių teatras Lietuvoje palyginti jauna meno šaka, o jos specialistus galima suskaičiuoti ant rankų pirštų.

- Kokie Tavo ir bendrakursių renginiai ar spektakliai tau atrodo patys įspūdingiausi, palikę pėdsaką?

- R.Driežio spektaklis “Apie Pančą ir Džiudį”, kurį statėm trečiame kurse ir su kuriuo pasirodėme Kauno lėlių teatro festivalyje “Šypsos lėlės ir vaikai”, Panevėžio festivalyje “Lagaminas - 2003”, Kretingos miesto šventėje, Klaipėdos jūros šventėje. Įsimintinas mūsų pačių sukurtas projektas “Judėjimas”, rodytas Liepojoje (Latvija), Kretingoje. Mes atnaujinome lėlių teatro festivalį “Karakumų asilėlis - 2003”, į kurį suvažiavo visi Lietuvos lėlių teatrai.

- Ką manai apie lėlių teatro ateitį Lietuvoje ir Klaipėdoje?

- Panevėžyje įsikūrė dar vienas valstybinis lėlių teatras. Dabar Lietuvoje jų jau trys: Kauno lėlių teatras, Vilniaus teatras”Lėlė” ir Panevėžio “Vežimo” teatras. Pagaliau Lietuvos lėlininkai priimti į tarptautinę lėlininkų organizaciją UNIMA. Poslinkiai turi būti ir Klaipėdoje. Lėlių teatras - tai puiki meninė, edukacinė, gydomoji veikla. Vakarų Lietuva, neturėdama jokio profesionalaus teatro vaikams, nuskurdinama. Būdami studentai net negalvojome, kad teatro įkūrimas galėtų tapti tokiu sudėtingu reiškiniu.Net nesusimąstydavome, kad reikės įrodinėti, koks jis reikalingas Klaipėdai. Savivaldybė, Klaipėdos meras Rimantas Taraškevičius ieško galimybių, tačiau šiuo metu viskas stovi vietoje. Palaikymas daugiau moralinis. Teatrui yra reikalingos patalpos (salė, dirbtuvės) ir nors porą etatų. Mes visada svajojame apie turtingą verslininką, norintį turėti savo vardo lėlių teatrą. Užsienyje tai labai populiaru. Tačiau neprarandame vilties.

- Tavo diplominis darbas sulaukė palankaus įvertinimo. Kaip sekėsi darbuotis profesionaliame, Kauno lėlių teatre?

- Po premjeros buvau pakviesta į Vilniaus jaunimo teatre vykstančią debiutų zoną. Balandžio mėnesį vyks festivalis “Lėlių pavasaris” Klaipėdoje, kur bus rodomi visi bendrakursių darbai, bus galima išvysti ir mano režisuotą “Žirafą su kojinėmis”.

Profesionaliam teatre susidūriau su visai kita darbo specifika-tai cechai, kurių mes neturėjome, nereikia pačiam lėlių daryti, aktoriai, kurie vos ne visą dieną tavo, be to, Klaipėdoje spektaklis parodytas vieną kartą numiršta, o Kaune pamačiau savo spektaklio gyvenimą. Jis kinta, nuskamba vis kitaip. O pats įdomiausias dalykas - vaikai, jų reakcijos spektaklio metu, replikos, tarpusavio diskusijos. Vaikams lėlių teatras labai reikalingas. Dabar galutinai tai suprantu.

- Dėkoju už pokalbį ir sėkmės, įgyvendinant savo svajones.