Kinas

„Gotiką“ paklaidino scenarijaus labirintai

Būtų neįtikėtinai smagu, jei kas surengtų „vaiduoklinio“ kino festivalį. Jis galėtų tapti tradicinis, nes kasmet tenka pamatyti, o dažniausiai - iškentėti bent penkiolika filmų vaiduoklių tema. Keturiolika jų būna „WC kategorijos“ lygio, vienas - pusėtinas. Jei pasitaiko geras - tikra šventė siaubo filmų gerbėjams.

Ko gero, „vaiduoklinis“ kinas išsisėmė dar XX amžiaus pabaigoje, kai siužetas - „šeima atvyksta į namą, kuriame vaidenasi“ - tapo maldele prieš miegą. Vėliau atsirado porūšis - „vaiduoklis padeda geram žmogui įminti nusikaltimo mįslę“, dar vėliau imta gąsdinti vaiduoklių gausa ir šlykščiu grimu.

Į pirmąjį planą iškilo šiuolaikinio vizualiųjų ir garso efektų kino galimybių demonstravimas. Bet nebaisu, ir taškas. Ir kuo toliau, tuo labiau nebaisu. Paskutiniai šiurpumo protrūkiai - genialiai sukalti psichologiniai trileriai „Šeštasis pojūtis“ ir „Kiti“. Pusė vaiduoklio - „Ką slepia melas“. O visa kita - bėgantys paveiksliukai darželinukams. Koks įdomumas pusantros valandos su herojais vaikščioti po tamsius kambarius ir ieškoti juodos katės, kurios vis tiek nėra? O jei ir būtų, Holivudas padarė ją kniaukiančia pele su vizualiaisiais efektais.

Dabar konkrečiai apie naują „vaiduoklinio“ kino šmėklą - „Gotiką“.

Faktas, kad šį filmą sukūrė Metju Kasovicas, paprasčiausią detektyvą sunarpliojantis kaip šedevrą, gali ištikti maloni koma. Smalsumą kursto ir talentingoji Hali Beri - o gal pavyks kas nors nauja? Tačiau kiekvienas kino „maniakas“, perskaitęs scenarijų, iš karto suprastų, kad pavykti negali.

Psichė, vaidinama Penelopės Kruz, suka protą psichiatrei - H. Beri herojei. Paisto apie antgamtines jėgas, sugrįžusį iš ano pasaulio padarą. Psichiatrė netiki, bet įvyksta avarija, šmėkšteli kažkokios mergaičiukės veidelis ir moteriškė atsiduria už grotų, nes mįslingąją naktį... nužudė savo vyrą. Filmo herojė vienutėje kraustosi iš proto, kol pastebi nuotrauką - esą tai ta pati mergaičiukė, ir dar gražiau - ji jau mirusi...

Iki nuotraukos viskas pakankamai nauja ir intriguoja. Pirmosios 45 minutės „įsūdo“ tamsią atmosferą ir baimės nuojautą. Paradoksalu, bet kol scenarijus neįsivažiuoja, pats filmas puikiausiai juda į priekį. Įkvėptai dirba kamera, įtaigiai bijo H. Beri, atgyja kiekvienas kadras ar vėjo gūsis. Tačiau vos įsisiūbavus scenarijui, tikroji istorija baigiasi. O vaizdai, siekiantys šokiruoti, apgauti ir priblokšti, tęsiasi ir tęsiasi. Nors filmas miręs ir tapęs vaiduokliu. Nes scenarijus bukas ir dar bukesnis. Prie visų šiame straipsnyje išvardintų siaubo filmų dar pridėkite „Skambutį“ ir turėsite „Gotikos“ formulę...

Išvados paprastos: vietoj siaubo - siužeto posūkių lenktynės. Vietoj mistikos - šarlatanizmo seansas. Režisierius padarė viską, ką galėjo. Aktoriai padarė viską, ką moka. Garsai ir efektai geri. Tačiau filmas - prastas. Scenaristą - į muilą!!!