Jis mums yra tapęs patriotiškumo, lietuvybės bei pareigos simboliu, tačiau tikrame poeto, kunigo gyvenime netrūko triukšmingų menininkų susibūrimų, moterų draugijos, meilės istorijų ir garbės troškimo. Galbūt metas savo didvyrį pažinti iš naujo?

Rašytoja, muziejininkė Aldona Ruseckaitė prieš keletą metų pristatė skaitytojus sužavėjusį biografinių etiudų apie Maironį romaną „Šešėlis JMM“. A. Ruseckaitė šiuolaikiškai ir patraukliai suteikia klasikui gyvybės, primena, sudomina, leidžia suprasti, kad Maironis buvo žemiškas, nevengė pasaulietinių susibūrimų, draugijų su menininkais ir moterimis, kad jam buvo nesvetimas meilės jausmas, kad jis troško ir garbės, ir dėmesio, ir aukšto vardo. Knyga grįžta nauju veidu, kurį sukūrė dailininkė Deimantė Rybakovienė.

Knygoje vaizduojamas paskutinis poeto gyvenimo dešimtmetis, veiksmo gijos iš jo nusitęsia ir į ankstesnį laiką, parodoma Maironio kaip žmogaus, menininko, dvasininko būties drama.

„Mintis rašyti knygą kilo tuomet, kai perskaičiau kelis beveik nežinomus poeto laiškus. Supratau, kad apie Maironį žmogiškąja prasme galima pasakyti kažką naujo ir įdomaus“, – teigia A. Ruseckaitė. Pasak autorės, rašant šį kūrinį peržiūrėta viskas, kas yra išlikę apie Maironį tiek jo vardo muziejuje, tiek ir kitose Lietuvos archyvinėse institucijose, kas rašyta ano meto spaudoje. Tad pati medžiaga padiktavo ir šios knygos turinį – konkretų, dokumentinį, faktografinį. Ši knyga – tarsi bandymas suteikti klasikui dar vieną, gal kiek atviresnį gyvenimą.