Dabar vežam malkas kontorai, kepyklai ir pirčiai, kuri greit pradės veikti. Mūsų brigadoj tik penki žmonės. Tai Krikštanienė, Štarienė, Prapuolenienė, Nausėdienė ir aš. Raginu greičiau išvažiuoti, nes bijau pavėluoti į mokyklą, o vėluoju kasdien. Viena po kitos iššliaužiam iš barako, lė­tai dedamės kilpas ant pečių ir slenkam vilkdamos tuščias medines roges. Nusileidžiam nuo kalno lėtai, sulinkusios ir krypuodamos, išskėstom kojom, kad blauzdos nesiliestų viena prie kitos. Pirmas kilometras skaudus ir sunkus – kojos per kelius visiškai nelinksta. Dabar aš suprantu mo­čiutę, kai ji nuolat skųsdavosi, kad dėl kojų skausmo negali paeiti. Ji krypuodavo ir eidavo lėtai lėtai, būdavo matyti, kad jai sunkus kiekvienas žingsnis. Mes einam lygiai taip pat, jei ne dar vargingiau. Prieš mus kelių kilometrų pla­tumo sukaustytos ledais Lenos žiotys. Kur neužnešta snie­gu, ledas lygus kaip veidrodis. Girdėti duslūs lyg pabūklų dundesiai, ledas dreba. Atsiranda milžiniški plyšiai per visą ledo storį. Sustojam pailsėti, nors žinom, kad po to bus dar sunkiau išjudinti savo absoliučiai nelanksčias, švi­nines kojas. Sėdamės ant rogių. Mes tik mažutis taškiukas didingos, dusliai dundančios Lenos žiočių fone. Tolumoj matyti krantas, Trofimovskas. Norisi ištiesti skaudančias, atsisakančias šliaužti kojas. Bet jei išsitiesim, kojas gali visiškai sukaustyti – kas mus partemps nors į baraką? Velkamės toliau. Mus aplenkia Staniškio brigada. Jis eina supdamasis, lyg sapnuodamas. Šakalys, ant kurio pamau­tas žalias Lietuvos karininko apsiaustas. Rankos stingsta pirštinėse, mušu vieną į kitą iki skausmo, bet tai nepadeda. 

Jeigu užsinorėsiu ko – pūslė peršaldyta – tai leisiu į kelnes, nes jei atsegsiu, tai užsegti negalėsiu. Devyni kilometrai už nugaros, o atrodo, kad 150 km nušliaužėm. Medinės lope­tos sunkiai sminga į kietą, gilų sniegą, kur ne kur randam pagalį, kelmą ar rąstuką, išmestą upės. Štarienė skersina pagalius ir pradeda komponuoti etažerę, kurios viduryje galėtų žmogus tupėti. Šono skylę uždengia kelmais. Atro­do apie 2 m3, o iš tikrųjų ir vieno nebus. Surišam virvėm ir įsikinkom. Nenoriai slysta medinės pavažos iš plačių statybinių lentų. Staniškiui daug lengviau, jis gavo iš Va­nago per blatą kaip panevėžietis geležimi kaustytas geras arklines roges.

Lyg ir pradeda švisti tamsi poliarinės nakties diena, šviesiausias momentas – tai pieniška prieblanda. Bet ir tai malonu, kai mėnesių mėnesiais būni tamsoj. Žingsnis po žingsnio lėtai ir sunkiai slenka į priekį tarsi laidotu­vių procesija išsidriekusios kelių kilometrų atstumu apie penkiolika rogių su pakinkytais „arkliais“ – lietuviškais ir suomiškais vergais.

Įtempę paskutines jėgas, prilinkę prie žemės, kone ke­turiom šliaužiam į priekį. Rogės nenori slinkti, ir kiekvienas žingsnis verčia iki paskutiniųjų įtempti jėgas. Jei ne kilpa, ant kurios kabu įsikinkius, turbūt krisčiau. Kojos ir rankos šąla. Šlykšti skara, dengianti visą veidą, nuo kvėpavimo sušalo į ragą ir nepraleidžia oro. Nieko nematyti – blakstienos sukaustytos. Kokie mes juokin­gi ir menki šiam didingam Arkties ledynų fone. Repino „burliokai“.

Tai himnas žmogaus darbui, palyginus su šiais sniegy­nais, su lyg utėlės šliaužiančiais įkinkytais žmonėmis. At­rodo, kad mes niekad nepasieksim Trofimovsko, nors jis, atrodo, čia pat, ranka pasiekiamas. Tai lyg pasityčiojimui gamtos triukas. Arktikoj visada taip – slenka valandos lyg metai, lyg amžinybė. Rodos, nuo pat gimimo velku ir vel­ku šį prakeiktą vežimą, ir vis vietoj.

Prisimenu Repino paveikslą „Burliokai“. Kas nesutik­tų iš mūsų mainytis su jais? Traukti Volgoj baržas būtų Rivjeros kurortas po Trofimovsko poliarinės žiemos. Kaž­kas buvo pataręs ką nors galvoti ar svajoti, ar prisiminti, kad greičiau praeitų laikas betraukiant malkų vežimą iki Trofimovsko. Bet tai galima tik Repino burliokams, kurių vargas – tik pasivaikščiojimas, palyginus su mūsų stim­pančių kuinų kavalkada. Aš dažnai Kaune žiūrėdavau į kuinus, nepavelkančius savo vežimo, ir mėgindavau įspėti, ką jie galvoja. Dabar aš praktiškai įsitikinau, kad negalvo­ja nieko. Galvoj nėra jokios minties, eini mašinaliai, nes jei sustosi – krisi ir daugiau gali nebepaeiti. Jaučiu, kaip pamažu pavirstu į gyvulį, stimpantį ant ledo, pakinkytą į vežimą ne pagal jo jėgas. Arklio galvoj jokios minties. Atvažiavę galėsim suėsti savo davinį ir duonos gabalą, ku­ris kaip magnetas traukia mus prie Trofimovsko. Kad priėmėjas neįtartų, pataisom jau skylėm žėruojančią viduje tuščią etažerę. Kalnas – tai Golgota. Tai Kalvarijos kančių kalnas. Klumpam, slystam, pakibusios savo pakinktuose, virvė spaudžia krūtinės ląstą, tarpais rodos, kad kraujas iš­siverš pro burną. Pirmą kartą, kiek atsimenu, šitam kalne pajutau fizinį širdies skausmą, lyg kas replėmis ją gniaužy­tų. Jauna nesubrendusio organizmo širdis protestuodavo prieš tą apkrovimą, aš blykšdavau ir kartais atrodydavo, kad neteksiu sąmonės. Trofimovsko kalnelis su lavonų krūva man jokio įspūdžio ir baimės nekėlė, palyginus su šia Golgota. Pirmieji šlykščiausi, rinktiniai keiksmai išsi­veržė iš mano krūtinės šiame prakeiktame kalne, kiekvie­ną kartą į jį bejėgiškai trūkčiodamos savo vežimą, mes virsdavom įsiutusiais gyvuliais, gatavos buvom sudraskyti kiekvieną, kas sotus ir nedirba. Bet... sukandam dantis – ir šiaip taip mes jau kalno viršuje. Stebiu Vanagą, kuris ma­tuoja vežimą. Už kiekvieną nusuktą centimetrą mes gata­vos trenkti jam į snukį. Jam, nežinančiam, kad kiekvienas pagalys atvežtas krauju ir gyvenimo galiom.

Kai mama serga, duoną perku aš, bet stovėti negaliu, nes eilė jau lauke ilgiausia, o direktorius vėl barsis. Grįž­tu į baraką, imu knygas, rašalinę ir tuščiais viduriais lėtai einu į mokyklą. Jau antra pamoka. Įeinu į klasę, nesuspė­jus nei apšalusios skarelės nusirišti, nei ledų nuo veido atkrapštyti.

– Kodėl jūs visą laiką vėluojatės? – klausia Guliajevas.

– Aš tik dabar malkas atvežiau. Aš iš darbo.

– Aš daugiau negaliu šito pakęsti – arba dirbkit, arba mokykitės. Jei toliau taip tęsis, teks jums palikti mokyklą.

Tyliu.

– Dalia, ar tu tiesiai iš darbo? – klausia Pticeva.

– ...

– Ar pietavai?

– Ne, Naste, aš nespėjau, eilė buvo didelė, bijojau pavė­luoti.

Jaučiu, kaip traukia po krūtine – antra para nieko bur­noj neturėjau. Sėdžiu suole. Per pertrauką neturiu jėgų at­sikelti ir nueiti prie krosnelės. Malkos visas žarnas man ištampė, jaučiuosi lyg kokia aštuoniasdešimtmetė senė. Kojos – medžio gabalai. Sėdžiu pasirėmus, ir staiga da­bartis su klasės triukšmu kažkur dingsta. Jaučiu, lyg sė­dėčiau gimnazijos klasėj, matau brangius R., Z., B. veidus. Gimnazija, Lietuva, namai, vaikystė... Aš turėjau namus? Aš turėjau tėvus? Nejaugi buvo žmonės, kurie rūpindavosi manimi, kuriems rūpėjo, kad aš be kaliošų neišeičiau į gatvę ar be buterbrodo į gimnaziją? Užuodžiu iki pasiutimo erzinantį duonos kvapą. Kažkas paliečia mano ranką. Pti­ceva kiša į mano suolą kažką suvyniotą laikraštyje – turbūt duonos gabaliuką. Žinau, ji ne alkana. Jos tėvas – žvejys.

– Imk, man nereikia.

Kraujas muša į galvą. Gėda. Išmalda. Iš klasės draugės! Apima pasiutęs išdidumas:

– Imk, aš turiu.

Matau jos siaurose akyse maldavimą paimti ir gilią užuojautą. Štai kaip aš... kiekvienam atrodau pasigailėjimo verta būtybė. Geriau matyti neapykantą akyse, bet jokiu būdu ne pasigailėjimą. O ne, geriau smūgį gauti, geriau dar tris paras nevalgyti, tik nematyti to pasigailėjimo aky­se. Tai smeigia skaudžiau už alkį.

Užsirėmiau ant suolo – ašaros be verksmo plūsta iš akių. Gerklę spaudžia norintis išsiveržti riksmas. Šlampa sąsiuvinis, ašaros bėga suolu. Dėl ko jos bėga – nežinau. Jaučiu, dar minutė, ir nesuvaldysiu riksmo, ištrūks jis iš mano krūtinės, pradėsiu verkti balsu. Klasėj tyla. Mes – suaugę žmonės, nors mums tik po penkiolika metų. Ptice­va glaudžiasi prie manęs. Ji viską viską supranta.