Gyvenimo ir kūrybos vertybės

Kalbantis su Jolanta tampa akivaizdu, kad namai, šeima, vaikai – svarbiausi dalykai jos gyvenime, tad ir paroda pirmiausia skirta jiems, nes menininkei vienu metu pasidarė pikta, kad vaikai nelabai žino, ką ji kuria.

Vis dėlto atradimų šioje parodoje išties apstu ir ne šeimos nariams. Subtilumu žavinčios miniatiūros, odos apdirbimo technikų įvairovė, asociatyvus mąstymas, protarpiais panardinantis stebėtoją į siurrealistinę atmosferą („Pareidolija“) turėtų nenuvilti net išrankiausių meno gurmanų. Svarbiausia – visuose kūriniuose ryškus tvirtas vertybinis pamatas. Tai šeima, namai, tėvynė, gimtoji kalba, kasdienė duona.

Visuose kūriniuose ryškus tvirtas vertybinis pamatas. Tai šeima, namai, tėvynė, gimtoji kalba, kasdienė duona.

Kadaise Kauno Stepo Žuko taikomosios dailės technikume odos meno paslaptis perpratusi kūrėja kurį laiką buvo panirusi į vaikų auginimą, šeimos puoselėjimą. Tuo metu Vilniaus dailės akademijoje pabaigė architektūros ir dizaino studijas, dirbo dizaino darbus. Vis dėlto ramybės nedavė mintys apie odos meną. Sugrįžimu prie odos J. Dambrauskienė vadina Algirdo Juliaus Greimo jubiliejui sukurtą kūrinį „Kasdienės mūsų duonos duok“ (2017). „Kas ta mano kasdienė duona?“ – kūriniu kelia klausimą menininkė, vizualiniame darbo sprendime išvesdama paraleles tarp tikėjimo, vidinės vertybinės pozicijos iki paprastos duonos ant kasdienio stalo.

J. Dambrauskienei svarbu ekologija. Neretai odos paveikslų menininkė sukuria iš jau nebenešiojamų odinių drabužių, rankinių. Kuriamus papuošalus iš odos ji vadina tvaria mada, nes visi jie pagaminti iš kitų, naudoti nebetinkamų, odinių dirbinių. Visi papuošalai vienetiniai ir neparduodami.

Tautos kodas. 2020 m. 5,5x7,5. M. Dambrauskaitės nuotr.

Įkvepiantys netikėtumai

Kūrybos procesas dažnai menininkei pateikia malonių staigmenų. Štai Lietuvos odininkų miniatiūrų parodoje dalyvavusį kūrinį „Tautos kodas“ sudaro kelios mažutėlytės knygutės (7,5 x 5,5 cm). Knygelių stebuklas, kad jas sukūrusi autorė pati sau netikėtai pastebėjo, kad tarpusavyje suglaustos knygelės sudaro vieną bendrą raštą.

Kūrinys „Balta muzika“ sukurtas iš rankų darbo popieriaus, pagaminto iš autorės vaikų natų lapų, kurių sankaupas vaikai atidavė išmesti, bet mamai nekilo ranka išmesti natas su vaikų rankomis prirašytomis pastabomis, tad pavertė juos įspūdingais meno objektais.

„Tarptautinei odos objektų parodai kurtas „Objektas 6:1“ (2022) – tai visada sėkmingas kauliukas, – juokiasi Jolanta. – Vaikystėje visada norėdavosi, kad ridenant kauliuką iškristų arba vienas, arba šeši. Kad žaidimą pirmas pradėtum, o paskui labai greitai judėtum pirmyn. Šiame kauliuke ir yra tik vienas arba šeši.“ Šis nepriekaištingai atliktas tūrinis objektas laužo visuomenėje vis dar gajų stereotipą apie odos meno dvimatiškumą.

Objektas 6:1. 2022 m. 11x11x11. J. Dambrauskienės asmeninio archyvo nuotr. 

2020 m. ieškodama įkvėpimo ruošiantis parodai „Baltų ženklai šiuolaikinėje odos dailėje“ J. Dambrauskienė, eidama gatve, nuleido akis žemyn ir jos žvilgsnis užkliuvo už paprastos gatvės plytelės. Taip gimė kūrinys „Keturinė ‒ pasikalbėjimai“: ant paprastos gatvės plytelės, kurioje jautri menininkės akis įžvelgė baltiškų raštų motyvą.

Daugiasluoksnės prasmės

J. Dambrauskienė – ne tik puiki odos menininkė, bet ir unikaliu braižu išsiskirianti grafikė, knygų iliustratorė. Vienas įdomiausių pavyzdžių – iš lagerio siųstų uošvio pasakų knygelės iliustracijos.

Iš tiesų šios pasakos buvo tikros uošviui nutikusios istorijos, įvilktos į pasakų rūbą šeimai siųstuose laiškuose, kad pereitų siunčiamų laiškų patikrą. Per mėnesį uošvis galėdavo rašyti vieną laišką namo. Jį rašydavo, tarsi pasakotų skaitytą ar išgirstą pasakojimą: „Perskaičiau vieną labai gerą knygą. Noriu ir jums apie ją papasakoti.“ Iliustracijos uošvio knygai Jolantai tapo grafikės kelio pradžia.

Sukurtas iš rankų darbo popieriaus, pagaminto iš autorės vaikų natų lapų, kurių sankaupas vaikai atidavė išmesti, bet mamai nekilo ranka tai padaryti.

Ekspozicijoje galima pamatyti ir Bulgarijoje vykusiai tarptautinei grafikos parodai kurtą „Pareidoliją“ (2021). Pareidolija – tai fenomenas, kai vieno objekto formose įžvelgiamas kito objekto pavidalas. Įdomu, kad kaip ir kūrinyje „Keturinė – pasikalbėjimai“, čia ir vėl menininkę įkvėpė žvilgsnis žemyn. Tarp grindinio grotelių įstrigę akmenėliai pažvelgė į ją žmogiškais veidais. Autorė rašo: „...pažvelgiau žemyn... ir pamačiau juos – tuos akmenis, kurie žiūrėjo į mane savo klausiančiais veidais.“

Tarptautinei Birštone vykusiai parodai „Žmogus gamtoje / Palikti ženklai“ kurtą „Centrą tarp visko ir nieko“ (2019) įkvėpė garsiojo prancūzų matematiko, filosofo Blaise’o Pascalio citata: „Kas yra žmogus gamtoje? Niekas prieš begalybę, viskas prieš nieką, centras tarp visko ir nieko.“ Šie žodžiai išraižyti ant juostelių, skiriančių (o gal kaip tik jungiančių?) medžio kamieno rieves ir žmogaus piršto atspaudą vaizduojančias kūrinio dalis.

Centras tarp visko ir nieko. 2019 m. 50x50. M. Dambrauskaitės nuotr.

Birštone vykusioje parodoje eksponuotas kūrinys „Sąsajos“ (2021) dekoruotas prasminiais Dangaus ir Žemės ženklais. Kūrinį sudaro trys tarsi sudaigstytos dalys. Autorė sako, kad dygsniai – romėniškais skaitmenimis užrašyti amžiai, metai, bet tie metai yra neapibrėžti – kiekvienas, žvelgdamas į šį kūrinį, gali žvilgsniu susidėlioti sau svarbius metus.

Kas: J. Dambrauskienės kūrinių paroda.

Kur: advokato S. Dambrausko kontoroje (Vytauto pr. 95), laikas derinamas tel. +370 616 20 239.