Šiemet vaidybos studijas baigę jauni aktoriai suka galvas, kur sau rasti darbo vietą arba kaip ją susikurti. Kai kurie jų po studijų lieka vieni tuščiame lauke, kiti mano, kad vienas lauke – ne karys, ir buriasi į trupes. Tačiau, ekspertų teigimu, jauniems kūrėjams trūksta idėjų ir individualumo.

„Mūsų teatras yra labai tradiciškas, ir iki šiol neatsirado tokių jaunų žmonių, kurie pasipriešintų jo inercijai“, – teigia teatrologė Rasa Vasinauskaitė.

Šiemet Lietuvos aukštosios mokyklos paruošė 45 naujus aktorius. Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA) vaidybos bakalauro studijas baigė 12 Aido Giniočio bei 13 Jono Vaitkaus kurso aktorių. Po studijų jauni menininkai pasuka skirtingais keliais.

J. Vaitkaus auklėtinė: lieki vienas tuščiame lauke

Pasak Ievos Delininkaitytės, vaidybos studijas baigusios režisieriaus J. Vaitkaus kino aktorių kurse, ieškoti darbų reikėjo pradėti jau nuo pirmo kurso. „Ką tik siūlė, reikėjo viską imti, daryti, nes vėliau lieki vienas tuščiame lauke. Visi žinojome, kad konkrečios vietos, kur dirbsime, nėra. J. Vaitkus suteikė mums pradžią, galimybę vaidinti didžiojoje scenoje, tačiau ką daugiau jis gali pasiūlyti yra didelis klausimas – juk šiemet renka naują kursą“, – pažymi aktorė.

Jos teigimu, pedagogai nuo pat pradžių ruošė individualius aktorius: „Nuo pat pirmųjų paskaitų girdėjome, kad trupe tikrai nebūsime ir to nesiekėme. Manau, tai – teisingas kelias, ir esu dėkinga savo dėstytojams, kad nebandė mūsų kaip nors sujungti.“

Šiandien bendrų planų J. Vaitkaus auklėtiniai neturi ir apie bendrą trupę negalvoja. Vieni renkasi tęsti studijas, antri išvyksta dirbti į užsienį, treti filmuojasi ar dalyvauja teatro projektuose, o dar kiti kol kas nežino, ką veiks ateityje.

I. Delininkaitytė yra sukūrusi keletą vaidmenų J. Vaitkaus režisuotuose spektakliuose, o vasaros metu dirba lėlių teatre „Avilys“. „Kas toliau – net neįsivaizduoju. Ypač tai pasijus rugsėjį, kai nebereikės kasdien eiti į akademiją“, – teigia aktorė. Tačiau savo ateitį ji sieja nebūtinai su teatru ir teigia kitokio darbo nebijanti – aktorystę galima pritaikyti ir kitose srityse.

A. Giniočio studentė: etatų nežada, bet rūpinasi

Gabija Urniežiūtė, šiemet baigusi aktoriaus meistriškumo studijas A. Giniočio kurse, teigia neaiškumo dėl ateities nepajutusi. Net 11 iš 12 absolventų nusprendė tęsti vaidybos studijas, taigi bendrakursius ji sutiks jau rugsėjį. Vasaros metu kiekvienas aktorius dirba atskirai. Pati G. Urniežiūtė gavo kvietimą filmuotis viename projekte, kai kurie kurso kolegos, jos žiniomis, statys spektaklį Kaune.

„Režisierius mus iš karto įspėjo, kad etatų baigę studijas galime nesitikėti. Tačiau jau dabar jis stengiasi mumis pasirūpinti,“ – sako G. Urniežiūtė. „Keistuolių teatre“ rudenį planuojama atidaryti naują salę, kuri bus laisva erdvė, aktorės žodžiais, jaunatviškam pliūpsniui. „Ten dirbsime ir mes, ir ankstesnis A. Giniočio aktorių kursas – „Atviro rato“ trupė“, – teigia aktorė.

Ji tvirtina, kad trupės pedagogai „klijuoti“ nesiėmė. „Mūsų specialiai į trupę neformavo. Tačiau natūraliai susikuria komandos, žmonės, su kuriais man smagu, įdomu dirbti ir su kuriais ateityje dirbsiu“, – sako G. Urniežiūtė

Buvusi V. Masalskio mokinė: buvimas kartu – didelis privalumas

Dauguma V. Masalskio auklėtinių, studijas baigusių 2011-aisiais, šiandien dirba Klaipėdos jaunimo teatre (KJT), kurį patys ir įkūrė. Viena iš jų, Jūratė Leinartaitė, teigia, kad nuo pat pirmojo kurso studentai nusprendė likti kartu.

„V. Masalskis labai aiškiai apibrėžė, kad yra du variantai. Pirmas – gali išėjęs likti vienas. Tikėtina, kad kas nors iš kurso kur nors įsitvirtins, o ką darys visi likę? Antras variantas – kurti savo trupę. Tai suteikia saugumo. Kita vertus, grupėje esi atsakingas ne tik už save, bet ir už visus kartu“, – sako ji.

Vis dėlto, anot aktorės, net ir įkūrus trupę, išgyvenimo problema išlieka – neaišku, kiek teatras gyvuos. J. Leinartaitė yra buvusi KJT direktore, todėl žino, kad užtikrinti tokias pajamas, kurios leistų aktoriams mokėti atlyginimus, yra labai sunku.

Merginos teigimu, KJT aktoriai iki šiol džiaugiasi jiems pasiūlyta trupės koncepcija. „Tikiu, kad stiprios individualybės gali jungtis į grupę. Teatre po vieną niekada nebūnama. Net monospektaklyje yra apšvietėjas ir garsistas, režisierius“, – teigia aktorė.

Dar vienas darbo trupėje privalumas, aktorės nuomone, yra bendraminčiai. „Jeigu nori imtis kokios iniciatyvos, visada turi kompanionų, gali pasiūlyti idėją kolegoms. Jie visada šalia, nes turi panašią dienos rutiną“, – tvirtina J. Leinartaitė.

Ji KJT dirba nuo studijų pabaigos, tačiau aktorei teko bendradarbiauti ir su kitais režisieriais. Vis dėlto vertingiausias jai atrodo darbas trupėje: „Mūsų teatre galėčiau vaidinti nors ir dešimtplanį vaidmenį, man nesvarbu, aš tikiu teatro idėja“, – sako J. Leinartaitė.

Teatro pedagogų požiūriai į studentų ateitį – skirtingi

Režisierius A. Giniotis teigia ruošiantis universalius aktorius, tačiau pabrėžia kai kuriems dalykams skiriantis ypatingą dėmesį, kai renkamas specifinis, pavyzdžiui, dainuojančių aktorių kursas.

„Ruošdami kursą su prof. Vladu Bagdonu „Keistuolių teatrui“, labai skatinome ir vystėme jų muzikalumą, individualią kūrybą. Šis kursas dar žinomas kaip „Atviro rato“ kursas. Tada, žinoma, žinojau, kad teks eiti į sceną drauge. Buvo daugiau ansambliškumo. O šiemet studijas baigę absolventai – labiau individualūs aktoriai“, – teigia A. Giniotis.

Jo nuomone, studijas baigusiems aktoriams likti dirbti su tuo pačiu režisieriumi – savaime suprantama, jei buvimas drauge turi kūrybinę prasmę ir bendrą ieškojimų kelią. „Jei tai tik egzistavimo palengvinimas – geriau nereikia“, – mano režisierius.

J. Vaitkaus kurso pedagogės aktorės Viktorijos Kuodytės teigimu, ruošiant aktorius, svarbiausia išugdyti savarankiškai dirbti gebančią asmenybę. Ji mano, kad po studijųjauni aktoriai neturi daug galimybių užsidirbti ir būti pastebėti. Šią problemą spręsti aktorė siūlo sudarant absolventams sąlygas kurį laiką rodyti diplominius spektaklius. „Jauni žmonės šiek tiek užsidirbtų, juos galėtų pamatyti režisieriai, teatrų vadovai“, – sako ji.

V. Masalskis, 2009 m. iš savo kurso studentų subūręs trupę „P. S.“, o po dvejų metų įkūręs KJT, tiki, kad aktorius gali augti tik trupėje: „Pats praėjęs visą tą mėsmalę, suprantu, kad projektai aktoriaus nepadaro. Jie išaugina brendą, už kurį uždirbi pinigus. Brendas sustabdo aktoriaus vystymąsi, jis nustoja kurti, tampa išpildytoju. Neneigiu projektų, bet jie neturi tąsos. Kalbu apie aktoriaus augimą, greitkelį, kuriuo visą laiką eisi, o ne keliuką.“

KJT vadovo nuomone, trupę turi išlaikyti ne pedagogas, o patys aktoriai. „Studentai turi būti mokytojo rankose, nes patys trupės suburti nesugebėtų. Dėl to teatrą pavadinau ne Masalskio trupe, o Klaipėdos teatru. Kokia ta trupė – patys aktoriai turi galvoti. Dėl to jie ir dažo, ir šluoja, ir vairuoja“, – aiškina V. Masalskis.

Jis teigia, kad nesugebėtų dirbti su studentais, jei nežinotų, kur absolventai pasidės: „Turiu matyti jų perspektyvą: socialinę, šeimos, meilės, finansines galimybes. Jaučiuosi atsakingas.“

Šiuo metu KJT yra 24 aktoriai, iš kurių 7 – baigę studijas ir dirba, gaudami atlyginimus, likę – ketvirtakursiai studentai. V. Masalskio teigimu, teatras planuoja ateityje turėti 12 aktorių, kuriuos, režisieriaus žodžiais, „atrinks pats repertuaras“.

Klausimas, kam reikia tiek aktorių – būtinas ar nelogiškas?

2013 m. pabaigoje ketvirtakursės vaidybos studentės I. Delininkaitytės iniciatyva buvo parengta peticija „Aktorių kursas – kas trejus metus“, kuria buvo siekiama, kad aktorių būtų ruošiama mažiau. Ją pasirašė 178 asmenys.

Peticijos anotacijoje skelbiama: „Renkami kursai yra per dideli, LMTA neturi pakankamai galimybių tiek studentų aprūpinti geromis sąlygomis, o ir pati Lietuva yra per maža, kad suteiktų galimybę atsiskleisti visiems šiems būsimiems talentams. Toks aktoriukų „kepimas“ tik didina beprasmišką konkurenciją ir toli gražu nekelia kokybės lygio. Vieneri metai akademijoje kainuoja beveik 12 tūkst. litų, ketveri – apie 50 tūkst. litų. Deja, po ketverių metų laukia tiesiog didelė nežinia.“

J. Vaitkaus kurso pedagogės V. Kuodytės manymu, studentai organizavo peticiją, nes baigdami studijas pamatė, jos manymu, apgailėtinas savo ir kolegų ateities profesines perspektyvas. Pasikliauti, anot jos, reikia studentų, o ne dėstytojų nuomone, nes šiems aktorių mokymas rūpi kaip pragyvenimo šaltinis.

V. Masalskis sutinka, kad iš dalies peticijos autoriai teisūs: „Taip, visi nori būti aktoriais, tačiau šį norą pakoreguoja pats gyvenimas. Anksčiau ir aš maniau, kad aktorių „gaminame“ per daug. Bet juk jis gali dirbti ir kitokį darbą. Pažįstu tokių, kurie dirba redaktoriais, žurnalistais, pedagogais mokyklose ar su mėgėjų trupėmis.“ KJT vadovas mano, kad ateityje reikėtų rinkti tikslingus kursus konkrečiam teatrui arba skatinti studentus burtis į trupes.

A. Giniočio nuomone, klausimas, kam reikalinga ruošti tiek aktorių, yra nelogiškas. „Juk neklausiame, ar reikia Lietuvai tiek dailininkų, architektų, rašytojų? Jei žiūrėsime į aktorių, kaip į darbuotoją, užimantį vietą valstybiniame teatre, labai greitai grįšime prie sovietmečio planavimo sistemos, kur net kūrybiniai proveržiai būdavo planuojami“, – teigia režisierius. Pasak jo, taip mąstant, galima teigti, kad aktorių per daug, tačiau dauguma jų po studijų užsiima įvairia su vaidyba susijusia veikla.

Teatrologai: jauname teatre trūksta profesionalumo ir idėjų

LMTA meno istorijos ir teorijos katedros profesorė R. Vasinauskaitė pabrėžia, kad pagrindinė problema yra ne ruošiamų aktorių skaičius, o tai, kad vaidybos studijos vykdomos net keliose aukštosiose mokyklose. Aktorius Lietuvoje rengia ne tik LMTA, bet ir Klaipėdos universitetas, Vytauto Didžiojo universitetas, Šiaulių universitetas bei Vilniaus kolegija.

R. Vasinauskaitei pritaria teatrologas Andrius Jevsejevas: „Abejoju, ar visos aukštosios mokyklos yra pajėgios suformuoti aukšto lygio teatro pedagogų komandą, kokybišką studijų programą ir užtikrinti jos įgyvendinimą.“

Teatrologas sako, esą jauni aktoriai parengiami gana prastai. Dėl šios priežasties, A. Jevsejevo manymu, į juos žvelgiama su nepasitikėjimu, o valstybiniuose teatruose „stringa“ kūrybinio personalo kaita. Aukštosios mokyklos nesugeba išugdyti individualybių, kurių, anot R. Vasinauskaitės, trūksta visose scenos menų srityse.

„Žinoma, mes norėtumėme, kad kiekviena laida sukeltų didžiulį rezonansą, tačiau dabar tikrai nebe tie laikai, kai meistras išleisdavo savo mokinius ir jie keisdavo teatrą.Mūsų teatras yra labai tradiciškas, ir iki šiol neatsirado tokių jaunų žmonių, kurie pasipriešintų jo inercijai“, – sako teatrologė.

Rinkoje yra vietos nepriklausomoms trupėms, tačiau jas kurti, anot R. Vasinauskaitės, nėra paprasta: „Kiekvienai grupei pradėti savo kelią šiandien yra ir lengva, ir sunku. Lengva, nes galima daryti viską, o sunku, nes tai darant, reikia užsiimti ne tik kūryba, bet ir verslu.“

A. Jevsejevo nuomone, trupės gali išlikti tik kūrėjams turint bendrą idėją ir tikslą: „Būtinas pretekstas kurti drauge, nepaisant tarpasmeninių, finansinių ar psichologinių kataklizmų.“ Teatrologas pastebi idėjų badą, jo žodžiais, griaužiantį tiek vyresniąją kartą, tiek teatro jaunuomenę.

„Realų pretekstą kolektyvinei kūrybai turinčias trupes suskaičiuočiau ant vienos rankos pirštų. Ir dar su rezervu. Jauni aktoriai nenori ar nesugeba suformuluoti ir scenoje išartikuliuoti kokią nors ideologiją ar pasaulėjautą, dėl kurios būtų vertą gyventi-kovoti-kurti“, – pabrėžia A. Jevsejevas.