Autoritetingas asmenybes dizainerė pamini neatsitiktinai. Viena jų – tapytojas, dailėtyrininkas, pedagogas Justinas Vienožinskis, galima sakyti, užkūrė tikrą ugnį. A. Klimavičiūtės pažintis su kūrėju peraugo į vizualinio stiliaus kūrimą J. Vienožinskio memorialiniam muziejui, bendrus ateities planus su tapytojo anūke Nijole Šiaučiūniene ir tikslą su iškilia asmenybe supažindinti jaunąją kartą.

Su A. Klimavičiūte kalbame apie praeities įtaką dabarčiai ir ateičiai, eksperimentus kasdienybėje ir netikėtai gimstančius atradimus.

– Jūs pati ne mažiau aistringai nei jus įkvepiančios asmenybės neriate ne tik į naujas kūrybos sritis, bet ir tyrinėjate Kauno meno lauką, jo formavimuisi įtakos turėjusius kūrėjus. Daugelis sutiks, kad J. Vienožinskis – ryški asmenybė. Jo vardas neatsiejamas nuo Kauno meno mokyklos (pirmosios aukštojo mokslo institucijos, ugdžiusios menininkus, Lietuvoje), kurią jis kartu su bendraminčiais ir būsimais studentais įkūrė 1922 m. Su Kauno meno mokykla ir J. Vienožinskiu tiesiogiai esate susijusi ir jūs – studijavote Kauno kolegijos Menų ir ugdymo fakulteto Menų akademijoje, įsikūrusioje buvusiose Kauno meno mokyklos erdvėse. Ar aplinka, kurioje studijavote, jus ir paskatino susidomėti J. Vienožinskiu?

– Į Menų akademiją stojau įvertinusi teikiamas studijų galimybes, įgyjamą realią praktiką, J. Vienožinskis mano akiratyje atsirado jau studijuojant. Mano žinios apie jį buvo fragmentiškos, tai ir paskatino pasidomėti giliau. Pradėjus buvo sunku sustoti. Skaičiau J. Vienožinskio biografiją, domėjausi Kauno meno mokyklos istorija, ieškojau to laikotarpio fotografijų. Tai padėjo aiškiau suvokti, kokį nelengvą kelią jis įveikė, kad Kauno meno mokykla būtų įkurta, kokia reikšminga yra jo veikla.

– Žavi, kad, priešingai nei jūsų kartos atstovai, kurie labiau linkę žiūrėti į ateitį, jūs savo žvilgsnį nukreipiate į praeitį. Ar galėtumėte išskirti vieną ar keletą J. Vienožinskio biografijos faktų, asmenybės bruožų, kurie jums patinka labiausiai? Kodėl jums svarbu palaikyti ryšį su praeitimi?

– Įspūdį man daro, kad J. Vienožinskis buvo tvirta asmenybė – laikėsi savo nuomonės, jos nekeisdavo. Jo mąstymas buvo netradicinis, jis ėjo prieš srovę, be baimės neįtikti kitiems. J. Vienožinskis kurį laiką gyveno Dačiūnuose. Intensyviausiu kūrybos laikotarpiu visi jo paveikslai yra tapyti būtent šioje vietovėje ir jos apylinkėse.

Sodyboje ir name, kuriame dabar veikia J. Vienožinskio memorialinis muziejus, pasak jo dukters, tilpo visas dailininko gyvenimas ir visos jo svajonės. Kūrybinio įkvėpimo jis sėmėsi iš kaimo idilės, o tai artima ir man, nes esu kilusi iš Šimonių miestelio, esančio Kupiškio rajone. Nežinodamas praeities negali kurti ateities. Nuo praeities mes atsispiriame. Daug dalykų sugalvojau ir įgyvendinau susipažinusi su asmenybių, gyvenusių anksčiau nei aš, biografijomis, kurios man darė įtaką.

„Sleek Duskiness“. 2023 m.

– Šiais metais Kauno kolegijos Menų akademijoje baigėte bakalauro studijas. Baigiamajame darbe J. Vienožinskio memorialiniam muziejui kūrėte prekės ženklo ir vizualinio stiliaus dizainą. Ar temos pasirinkimą lėmė tai, kad muziejus tapo ne tik vieta, kurioje atradote įdomių faktų apie kūrėją, jo asmeninių daiktų, iki šiol nematytų paveikslų, bet ir tai, kad su muziejumi besirūpinančia menininko anūke N. Šiaučiūniene užmezgėte draugystę?

– Pirmo kurso pabaigoje jau žinojau, kad mano baigiamasis darbas bus susijęs su J. Vienožinskiu. Pradėjusi ieškoti veikiančių objektų, susijusių su menininku, atradau tik du: Justino Vienožinskio memorialinį muziejų, esantį Dačiūnuose (Obelių sen., Rokiškio r.), ir Vilniaus Justino Vienožinskio dailės mokyklą. Memorialinis muziejus neturėjo jokio vizualinio identiteto, iš dalies todėl man pasirodė prasmingiau padėti jiems, be to, pasirinkti muziejų paskatino ir mano dėstytojas tapytojas Arvydas Martinaitis. Susisiekiau su muziejaus vadove – J. Vienožinskio anūke N. Šiaučiūniene, kuri rūpinasi senelio palikimu. Mano pasiūlymą kurti muziejui vizualinį stilių ji priėmė pozityviai, o aš apsidžiaugiau, kad mano baigiamasis darbas bus realizuotas. Prisipažinsiu, truputį stebėjausi, kad niekas iki manęs nebuvo užmezgęs bendradarbiavimo ryšių su muziejumi. Manau, kad Menų akademijos ir J. Vienožinskio memorialinio muziejaus draugystė būtų abipusiškai naudinga. Turiu tikslą padėti ją puoselėti.

– Galbūt jau turite idėjų naujiems (bendriems) projektams?

– Su N. Šiaučiūniene esame nemažai kalbėjusios apie tai, ką būtų galima drauge nuveikti muziejaus labui. Ši vieta turi daug potencialo. Noriu inicijuoti muziejaus bendradarbiavimą su aplinkiniais rajonais ir juose esančiomis meno mokyklomis, kad moksleiviai atrastų muziejų, su juo susipažintų ir susidomėtų J. Vienožinskiu. Tačiau šiuo metu koncentruojamės į tai, kad sukurtas naujas muziejaus vizualinis stilius būtų matomas, padėtų keisti muziejaus įvaizdį socialinių tinklų erdvėje, pritrauktų daugiau lankytojų ir naujų partnerysčių.

– Už baigiamąjį darbą buvote apdovanota pedagogės lituanistės, kultūros puoselėtojos Eugenijos Mikšytės-Lašienės premija, kuri kasmet yra skiriama aukščiausiais balais už profesionalius, konceptualius baigiamuosius darbus įvertintiems Menų akademijos bakalaurantams. Kokią reikšmę jums turi gauta premija?

– Motyvuoja jau vien tai, kad buvau jai nominuota, gauti premijos nesitikėjau. Buvo labai malonu, kad ją įteikė E. Mikšytės-Lašienės sūnus mokslų daktaras verslininkas, palaikantis jaunuosius kūrėjus, Vladas Lašas. Premijos gavimas yra tarsi patvirtinimas, kad esu teisingame kelyje.

– Tuo keliu žengiate ir toliau – bendradarbiaudama su J. Vienožinskio memorialiniu muziejumi, neseniai jame vedėte skenografijos kūrybines dirbtuves. Jūs aktyviai populiarinate kol kas dar Lietuvoje ne taip gerai žinomą fotografijos šaką – skenografiją: praėjusiais metais atidarėte personalinę parodą „Rėva“, esate surengusi daugiau nei tris dešimtis kūrybinių dirbtuvių ne tik Kaune, bet ir kituose Lietuvos miestuose, jūsų kurta skenograma puošia debiutinės Patricijos Gudeikaitės poezijos knygos „Kontaktas“ vidinį viršelį. Kas paskatino jus atrasti skenografiją?

– Pažintis su skenografija prasidėjo atsitiktinai prieš septynerius metus. Sugalvojau pabandyti skaitytuvu (skeneriu) nuskaityti vaizdą ne nuo popieriaus paviršiaus, o nuo objekto. Procesas patiko, bet kiek rimčiau skenografija susidomėjau 2020 m., pandemijos laikotarpiu. Kasdienybėje mėgstu eksperimentuoti, o skenografija man tapo atradimu, leidusiu mėgautis netikėtais rezultatais. Ne visos skenogramos pavykdavo iš pirmo karto. Norint įdomesnio, įtraukesnio kadro reikia įvaldyti techniką, turėti praktikos. Skenografijoje, kaip ir fotografijoje, daug lemia šviesa, šešėliai, kompozicija, taip pat atstumas tarp nuskaitomų objektų ir skaitytuvo stiklo paviršiaus. Skenogramų kūrimo procesas mane pagavo, matau dar daug neišnaudotų galimybių. Lietuvoje skenogramas kuriančių menininkų yra mažai. Iš man žinomų – Dalia Mikonytė, kuri yra sukūrusi projektą „Bust“, ir Edita Voverytė. Įdomus sutapimas, kad abi kūrėjos yra kilusios iš Panevėžio, o aš taip pat esu kilusi iš Panevėžio apskrities.

– Skenografija tapo daugiau nei hobis?

– Dabar skenografija užima labai svarbią vietą. Tokią pačią kaip ir grafinis dizainas, kuris yra mano specialybė. Kurdama skenogramas žavėjausi jų išraiškingumu, pamačiau, kad jos atkreipia ne tik mano, bet ir kitų dėmesį, todėl kilo sumanymas parodyti jas platesniam ratui. Manau, kad bet kokios meno šakos populiarinimas prisideda prie šalies kultūros lauko įvairovės, jo plėtimo.

– Todėl sumanėte rengti kūrybines dirbtuves?

– Pirmąsias skenografijos dirbtuves surengiau savo namuose draugams. Norėjau išsigryninti kūrybinių dirbtuvių koncepciją, įsitikinti, kad žmonėms, kurie tuo neužsiima, bus įdomu. Draugai mane padrąsino ir aš ryžausi surengti kūrybines dirbtuves platesnei auditorijai.

– Daugiau nei tris dešimtis kūrybinių dirbtuvių organizavote visoje šalyje. Ketinate ir toliau tai tęsti? Galbūt savo veiklą skenografijos srityje papildysite ir kitokio formato renginiais, paskaitomis?

– Dirbtuves organizuosiu, bet jos vyks rečiau, stengsiuosi rengti jas įdomesnėse vietose. Šiais metais planuoju dar vieną skenogramų parodą. Turiu idėją sugrįžti į alma mater – Kauno kolegijos Menų akademiją – ir įgyvendinti kūrybinį projektą, apie kurį garsiai kalbėti dar nenoriu.

– Prie skenografijos populiarinimo prisideda ir jūsų bendradarbiavimas su kitais menininkais, įgyvendinami individualūs užsakymai.

– Esu sukūrusi muzikos albumų, kurie įdėti platformoje „Spotify“, viršelių, o netrukus bus išleistos dvi vinilinės plokštelės, kurių viršeliuose bus mano kurtos skenogramos. Sulaukiu ir individualių užsakymų, kuriuos įdomu realizuoti. Rengdama personalinę parodą „Rėva“, eksponuotą erdvėje „Bundu“, bendradarbiavau su garso menininku Tadu Greičiūnu, kuris kiekvienai mano skenogramai per parodos atidarymą kūrė garso kompozicijas. Labai norėčiau šį bendrą mūsų projektą visuomenei pristatyti dar kartą naujai, kitokiu formatu. Tikiuosi tai įvyks netolimoje ateityje.