Šiomis dienomis Lietuvos kino ekranus pasiekė nauja lietuviška komedija "Patriotai". Šį sykį tai kiek kitokia komedija, savyje slepianti gilesnį tematinį sluoksnį – ji pastatyta pagal tokio paties pavadinimo Petro Vaičiūno pjesę, analizuojančią patriotizmo tematiką.

Alvydo Šlepiko režisuotame filme pasakojama, kaip tikraisiais patriotais save vadinanti šeima ruošiasi ypatingai šventei – sūnaus Karolio išlydėtuvėms į karius savanorius. Ima aiškėti, kad tikrieji patriotai – visai ne tie, kurie garsiai kalba apie meilę tėvynei. Taip sūnaus išlydėtuvių nuotaiką ima gožti komiškų ir absurdiškų pastangų prisotinti vertybiniai konfliktai, kiekvienam norint įrodyti savąjį atsidavimą tėvynei.

Filme vaidina žinomiausi lietuviško kino aktoriai: Giedrius Savickas, Ramūnas Cicėnas, Arūnas Sakalauskas, Rimantė Valiukaitė, Nerijus Gadliauskas ir kiti garsiausi šalies kino bei teatro aktoriai.

Kaip "Patriotuose" į patriotizmo temą žvelgiama šiandienos lietuvio akimis? Apie tai – pokalbis su filmo scenarijaus autoriumi poetu, vienu talentingiausių jaunosios kartos dramaturgų, 2015 m. Auksinių scenos kryžiaus laureatu, apdovanotu Kultūros ministerijos Jaunojo menininko premija, Mindaugu Nastaravičiumi.

– P.Vaičiūno pjesė "Patriotai" adaptuota tiek teatre, tiek televizijoje jau ne vieną kartą. Kuo ši jūsų pjesės interpretacija yra kitokia? Kiek filme jaučiama pjesės dvasia ir kiek šių dienų kontekstas?

– Jei šio filmo pavadinimas būtų kitoks, turbūt niekas jo ir nesusietų su P.Vaičiūno pjese. Siužetas – visai kitas, susietas su šių dienų aktualijomis. Sakyčiau, kad tiksliausia teigti, jog filmas sukurtas pjesės motyvais. Perėmiau veikėjų vardus ir esminę temą – apsimestinį patriotizmą.

– Kiek jums pačiam aktuali patriotizmo tematika? Ką, anot jūsų, reiškia būti patriotu šiandien?

– Tai tema, kuri aktuali visada. Tema, siejanti mūsų praeitį ir dabartį, pilietį ir valstybę, žmogų ir tautą. Kartu tai labai slidi ir nevienareikšmė tema, nes juk taip mėgstame įvardyti, kas yra Lietuvos patriotai, o kas – ne. Sovietmečiu, nepriklausomybės aušroje, ši skirtis tarsi buvo aiški – kolaborantai ir disidentai, komunistai ir sąjūdininkai. Šiandien žodis "patriotas" yra kur kas sudėtingesnis. Tas, kuris nepalieka Lietuvos? Nebūtinai. Juk tėvynę galima mylėti gyvenant ir už devynių jūrų. Tas, kuris neparduoda užsieniečiui žemės? Tas, kuris nesutinka, kad asmens dokumentuose būtų galima rašyti pavardes originalo kalba?

Bičiulis poetas yra pasakojęs, kaip prie jo, ilgaplaukio, auskarą įsivėrusio panko, stovinčio Katedros aikštėje ir klausančio Vasario 16-osios progai skirto koncerto, priėjo pagyvenusi moteris ir pasakė: "Tokių kaip tu Lietuvai nereikia." Taip, žinoma, tai kelia šypseną. Šypseną turėtų kelti ir filmas "Patriotai", nes tai – komedija. Tačiau po ta šypsena slypi rimta tema – ar tikrai esi patriotas, jei save vadini patriotu? P.Vaičiūnas užkabino absurdiškas pseudopatriotizmo apraiškas, o mes pamėginome dar labiau jas sutirštinti – žmonės, besiskelbiantys didžiausiais Lietuvos patriotais, iš tiesų tampa jos griovėjais.

– Iki šiol rašėte pjeses teatro pastatymams. Ar scenarijaus rašymas filmui jums buvo iššūkis? Jei taip, kuo?

– Žinoma, kad bet kokia pradžia būna sunki. Rašyti scenarijus niekur nesimokiau. Kaip, beje, ir rašyti teatrui. Esu savamokslis, skaitantis pjeses, žiūrintis spektaklius ir filmus. Nemanau, kad kam nors įdomi ta rašymo virtuvė. Žmonės – skaitytojai, žiūrovai – mato ir vertina rezultatą. O kaip viskas atsiranda – detalės, neturinčios jokios romantikos. Vienintelis mano pasiteisinimas, kad "Patriotai" – pirmas blynas. Kad matau tam tikras dramaturgijos klaidas, siužeto spragas. Daug ką pataisė puiki aktorių komanda.

Rašydamas "Patriotų" scenarijų galvojau apie matytas lietuviškas komedijas. Didžiosios jų dalies esmę turbūt taikliausiai apibūdintų žodžiai "meilužis spintoje". Nežinau, ar "Patriotai" yra mažiau primityvi, ne tokia nuspėjama komedija, tačiau stengiamės, kad joje būtų kalbama ne tik apie temas, slypinčias žemiau juostos.

– Esate žurnalistas, šioje srityje esate įgijęs ryškių pasiekimų ir įvertinimų. Kaip jumyse pabudo dramaturgas? Pirmoji viešai pristatyta pjesė buvo 2012 m. – "Paukštyno bendrabutis". Ar tai ir buvo tas lūžis ar kaip dramaturgas jau rašėte kur kas anksčiau?

– Pamėginti rašyti teatrui pasiūlė Valentinas Masalskis, visiems žinoma teatro ir kino asmenybė. Parašiau "Paukštyno bendrabutį", vėliau – dar kelias pjeses, kurias pats V.Masalskis ir pastatė Klaipėdos jaunimo teatre. Tai buvo neįkainojama mokykla, kurios suolų dar nesu apleidęs. Natūralu, kad pradėjus norisi tęsti, tobulinti, mokytis. Tas pats V.Masalskis yra suformulavęs taip – vaidink, režisuok, rašyk tik tuomet, jei nori kažką patobulinti. O jei viskas, kaip yra dabar, atrodo gerai, tuomet tavo vieta užimta.

– Rašote dar ir poeziją. Kaip šios trys sritys – žurnalistika, dramaturgija ir poezija – viena kitai gelbsti, įkvepia, o galbūt prieštarauja jums rašant tekstus?

– Visas šias sritis sieja kalba, darbas su tekstu. Ir tiek. Be abejo, kiekvienas mūsų turime savo stilių, sakinio struktūrą, kalbos pojūtį, kuris iš vieno pobūdžio tekstų keliasi ir į kitus. Tačiau šiaip poezija ir dramaturgija, poezija ir žurnalistika yra atskiri pasauliai. Žinoma, kartais susitinkantys, tačiau iš esmės – savarankiški, su savomis taisyklėmis.