Kas dveji metai vykstanti Kauno bienalė kaskart miestą paverčia vienu dideliu šiuolaikinio meno įvykiu. Parodos, plati edukacinė programa, skatinanti žiūrovus susipažinti su menu, lydinčios parodos sudaro kiekvienos Kauno bienalės programos pagrindą. Vis dėlto bienalė kas kartą keičia savo veidą – aplink vis naują parodos koncepciją vijama programa, jos dalyviai ir temos. Tad kas šiemet vyks kitaip?

Unitekstas – jungiamoji grandis

Be ypač plačios edukacinės programos ir išskirtinių įžymybių kviestųjų menininkų sąraše, artėjančioje bienalėje išskiriama ir akcentuojama pirmą kartą įgyvendinama „Jaunųjų Lietuvos menininkų programa“ (prasidės rugsėjo 13 d. Kauno paveikslų galerijoje, K.Donelaičio g. 16). Parodos tikslas – surinkti ryškius skirtingoms meno disciplinoms atstovaujančius jauniausios Lietuvos menininkų kartos atstovus ir taip apibendrinti jaunojo Lietuvos meno lauką dinamiką.

Parodoje – 17 jauniausios kartos meno veikėjų, atitinkamai – 17 požiūrio perspektyvų ir individualių patirčių. Šioje polifonijoje bus siekiama kurti juos jungiančią liniją. Kiekvienas kūrinys, rodomas parodoje, bus sukurtas specialiai šiam renginiui ir sieks atspindėti bienalės idėją, kuri įvardijama žodžiu „unitekstas“.

Unitekstas – universali meno iškalba, gebanti sujungti skirtingas žmogaus patirtis. Pasak koncepcijos kūrėjų, parodoje bus suteiktas balsas patiems kūriniams, o ne juos aiškinantiems tekstams. Kiekvieno parodos dalyvio kūrinys, tikėtina, išreikš savitą šios idėjos interpretaciją ir tokiu būdu prisidės formuojant šį pirmą kartą meno lauke vartojamą terminą.

Vis dėlto kokių temų, formų, patirčių galima tikėtis iš šios parodos ir kaip mene galėtų būti interpretuojama šių metų bienalės koncepcija?

Žaidimas su medžiaga

Dėl ryškaus tekstilės įnašo į šiuolaikinį Lietuvos meno lauką, tapo įprasta bienalės parodose matyti kūrinius, kuriuose didelį, kartais lemiamą simbolinį ir prasminį krūvį turi medžiaga. Prie šių kūrinių galima priskirti Renatos Vinckevičiūtės instaliacijas ir objektus, kuriamus iš švitrinio popieriaus.

Puikiai įvaldyta medžiaga, apgaulingai šilti šlifavimo popieriaus spalviniai tonai, kruopštus, nė detalės nepraleidžiančios autorės darbas leidžia žiūrovo sąmonėje sukurti absoliutaus suvokimo iliuziją. Kūrinio prasmę galima perprasti tik perpratus šiurkščią, raižančią, šaltą medžiagą.

Renatos Laurinavičiūtės kūrinių santykis su žmogumi visiškai kitoks – artimas ir intymus. Pagrindinė jos kūrinių medžiaga – moterų plaukai, kūno dalelės, saugančios kūne įsirašančias individualias asmens patirtis ir istoriją. Toks kūrinių pobūdis atveda suvokėją prie moters tapatybės ir išgyvenimų temos.

Apčiuopti tai, kas neapčiuopiama

Dar kitokį požiūrį į kūrybos materiją išreiškia Barboros Gediminaitės ir Karolio Vaivados pristatomi kūriniai, kuriuos vienija siekis užvaldyti abstrakčias, neapčiuopiamas, iš pažiūros nesuvaldomas aplinkos substancijas.

B. Gediminaitės veidrodžių konstrukcijos ant žemės kuria scheminį, menininkės detaliai sukomponuotą atšvaitą, primenantį šviesos kilimą. Menininkės instaliacijos perduoda labai savitai traktuojamą, reinterpretuojamą tradiciją, žavi nepaprastai subtiliu santykiu su neapčiuopiama šviesos materija.

K. Vaivada parodoje pristatys instaliaciją „Suvokimo kompozicijos“, kurią sudarys trys objektai, įvardijami kaip garso, šviesos ir tamsos kompozicijos. Kūriniu bandoma sunkiai apčiuopiamiems elementams suteikti materialią formą, juos įdaiktinti ir taip demaskuoti esančias, bet neakivaizdžias žmogaus suvokimų ribas.

Formų prasmės ir ribos

Dalimi kūrinių bandoma atrakinti paties meno kūrinio prasmes arba ištirti, kaip objektas tampa meno kūriniu, kaip įgauna jam būdingų sakralių savybių.

Nuo rugsėjo 14 d. 32 dienas Paveikslų galerijos parodų salėje bus atliekamas Aistės Jančiūtės performansas „Aš esu tas, kas aš esu“. A. Jančiūtė per savo performansą, absoliučiai pasikliaudama kūrybiniu instinktu, kurs spontanišką, iš kūno nevalingo gesto atsirandantį piešinį. Šiuo projektu menininkė siekia atpalaiduoti intuityviąją kūrybos dimensiją, ieškoti universalaus, kiekviename esančio kūrybinio prado, kūrinio išeities taško.

Šiai temai artima tapytojo Povilo Ramanausko instaliacija „Dedikacija paveikslui“, kurioje apmąstomas sakralusis meno kūrinio lygmuo, dominuojantis, nepaisant iš pažiūros materialaus jo pavidalo.

Šią nematerialią kūrinio plotmę apmąsto ir Paulas Paperis savo projekte „Untaken photographs“. 16 mėnesių užuot fiksavęs atvaizdus fotoobjektyvu, autorius tiesiog užrašydavo juos į sąsiuvinį. „Skirtumas tarp atvaizdo, sukurto naudojant fotokamerą, vaizduotę ar žodinį aprašymą, nebėra toks aiškus, kaip buvo manyta anksčiau, todėl egzistuojančios demarkacijos linijos turėtų būti permąstytos iš naujo“, – sako P. Paperis.

Kartu su P. Paperiu parodoje dar vieną kūrinį pristatys Timas Kliukoitas. Menininkų duetas rengia minimalistinę objektų instaliaciją, kurios tikslas, pasak jų, „palikti žiūrovą akistatoje su savimi ir sąlytyje su darbų poetika intuityviai pajausti, perskaityti amžinųjų vertybių sampratas“.

Kelionė po atmintį

Marija Šnipaitė parodoje pristatys kūrinį „Kas kartą“, kuriame autorės palikti objektai turėtų žadinti kiekvieno individualių interpretacijų lauką, atsirandantį iš asmeninių patirčių ir prisiminimų bei tokiu būdu paskatinti suvokėją mintyse perrašyti menininkės sukurtą istoriją.

Laura Selmistraitytė, į šiuolaikinio meno lauką grąžinanti kiek primirštą medžio raižinio, kitaip – ksilografijos, techniką, savo projekte iškelia žmogaus tapatybės temą. Savo kūriniais ji klausia, kas sudaro mūsų tapatybės pagrindą ir kas vienija mus su kitais individais.

Šią teminę kryptį pratęsia ir Rūtos Šatalovaitės kuriamas projektas. Fotografinių vaizdų serijoje ji tiria individualios atminties temą, atminties, įrašytos mumyse ar kitaip darančios įtaką kiekvienam asmeniškai. Projekto tikslas, menininkės žodžiais, –  sukurti „intuityvią praeities įtakų konstrukciją: tai istorinių žinių, subjektyvių pasakojimų, nuojautų mišinys“.

Kūno transformacijos

Gabrielės Gervickaitės kūriniai atveda prie žmogaus kūniškos tapatybės ir jos transformacijos temos. Savo koliažuose autorė komponuoja žmonių kūnus, panaudodama statybines, medicinines, ortopedines detales, perdėlioja organų ir kaulų vietas. Šių veiksmų pasekoje gimsta organizmas, kurį autorė suvokia kaip „mediją chirurginio performanso procese“.

Vizualiausiu kūriniu šioje parodoje, ko gero, būtų įvardytas skulptoriaus Augustino Kluodos kūrinys. Jo akademinę skulptūrą ir klasikinę manierą adaptuojantys portretai reflektuoja vidines, tramdomas žmogaus būsenas.

Lino Blažiūno darbai – savitas prisilietimas prie gamtos, jos formų atspindžiai ir instinktyvaus ryšio su gamta nuojauta.

Keliamos aktualios temos

Jaunųjų menininkų parodoje nestinga ir aštrių požiūrio kampų, ironijos apraiškų, būdingų kontekstiniams Adomo Danusevičiaus, Neringos Kiselienės, Rūtos Naujalytės kūriniams.

A. Danusevičius darbai – kopijavimo aparatu atspausdinti vaizdai, papildyti autoriaus piešiniais, paliečia politinių institucijų reprezentacijos temą. N. Kiselienės darbuose iš tamsos pasirodantys ir vėl išnykstantys švytintys vaikų kontūrai žymi paliktų vaikų temą.

R. Naujalytės fotokoliažas „12“ susipynęs su autorės ironizuojamos šiuolaikinės populiariosios zodiakų tautosakos elementais. Kūrinyje autorė pastebi pastangą individų visuomenę apibendrinti, suvienodinti, suskirstyti į panašumų turinčias grupes.

Tikėtina, šių vardų ir pavardžių, temų ir sąsajų voratinklis nugulė kažkur jūsų vaizduotėje ir leido išryškėti kryptingam parodoje dalyvaujančių menininkų judėjimui vieno tikslo link. Ši trajektorija žymi vienijančio kūrybos, gamtos, žmogaus pamato, pradžios ir išeities koordinatės ieškojimą, atvedantį prie uniteksto sampratos.

Parodos atidarymas vyks jau rugsėjo 13 d. Atidarymo programoje – specialios viešnios, BIONICS, atliks audiovizualinį performansą „Versus“, per kurį Paveikslų galerijos sieną išjudins 3D projekcijomis. Detalesnės informacijos apie parodą ieškokite tolesniuose pranešimuose.