1843 m. Kaunui tapus carinės Rusijos gubernijos miestu, jame privaloma tvarka buvo įsteigtas teatras. Vos prisijaukinęs miestiečius, šis meno žanras netruko būti paverstas Lietuvos rusinimo įrankiu.

Lopšys – Perkūno namai

Anot iki šiol netyrinėto XIX a. mūsų mieste virusio teatro gyvenimo puslapius varčiusio Kauno apskrities archyvo darbuotojo Arvydo Pakštalio, pirmasis Kauno gubernatorius Ivanas Kalkatinas 1844 m. raštu kreipėsi į Rusijos švietimo ministeriją, kad ši perduotų miesto reikmėms Perkūno koplyčią. Būtent šis pastatas, dabar vadinamas Perkūno namais, tapo laikino Kauno teatro lopšiu.

„Prieš įkuriant čia teatrą, pastatą reikėjo suremontuoti – buvo pakeistas stogas, aptvarkytas patalpų vidus. 1844 m. gegužės 8 d. čia oficialiai buvo atidarytas teatras", – pasakojo istorikas.

Atidarymo renginyje dainavo mokiniai, buvo suvaidintas Nikolajaus Gogolio „Revizorius“. Jį, kaip spėjo A.Pakštalis, greičiausiai pastatė ilgesniam laikui Perkūno koplyčioje apsistojusi Vincento Klokockio gastroliuojančio teatro trupė.

1853 m. šio laikino teatro patalpose ilgesniam laikui įsikūrė Jozefo Surevičiaus teatro trupė iš Vilniaus, sulaukdavusi išskirtinio kauniečių žiūrovų dėmesio.

Garsėjo ir Volfo Ebano vadovaujamas aštuonių muzikantų teatro orkestras. Jam liaupsių negailėjo net Varšuvos spauda, teigusi, kad šio kolektyvo solistai galėtų groti bet kuriame Europos teatro orkestre. Panegirika nenuėjo perniek: talentingą orkestro vadovą netruko pervilioti Vilniaus teatras.

Žiūrėjo ne vien komedijas

Šeštajame XIX a. dešimtmetyje teatras iš patalpos Perkūno koplyčioje buvo laikinai iškeltas į Didžiojoje gatvėje (dabar Vilniaus) buvusį lietuvišką viešbutį. Kodėl, paaiškino teatro istorikas Karolis Estreicheris: senojoje teatro salėje tebuvo 100 kėdžių, trūko apšvietimo, čia buvo šalta – reumatą įsitaisyti galėjo tiek žiūrovai, tiek artistai.

Į naująsias teatro patalpos atkreipė dėmesį ir „Varšuvos kurjerio“ korespondentas Vladislovas Sirokomlė – jo akimis, viešbučio salė čia buvusi patogesnė, akustika ir erdvesnė scena – geresnės. Tuo metu teatrui vadovavo Donatas Griunvaldas.

1860–1861 m. laikinojo Kauno teatro trupė – 19 artistų – 145 kartus linksminusi kauniečius vodeviliais, operetėmis ir komiškomis operomis, sugrįžo į renovuotas patalpas Perkūno koplyčioje. Čia vasarą gastroliavusi Vilniaus teatro trupė parodė Kauno gyventojams Stanislovo Moniuškos „Halką“, Gaetano Donizetti „Favoritę“ ir „Pulko dukterį“, Guseppe Verdi „Ernani“ ir kitas operas.

„Tuo metu kauniečiams buvo rodomi ne vien rusiškos tematikos kūriniai. Netrukus padėtis ėmė keistis“, – aiškino A.Pakštalis.

Teatro rusinimo politika

Vilniaus generalgubernatoriaus Michailo Muravjovo įsakymu 1865 m. teatrui Kaune buvo paskirtos naujos patalpos Rotušėje ir užduotis – skleisti rusų tautiškumą Šiaurės Vakarų krašte – taip anuomet buvo vadinama Lietuva.

Iš Poltavos gubernijos (Ukraina) atvykęs naujasis teatro direktorius pažadėjo, kad jo trupėje cenzūros leistus veikalus du kartus per savaitę vaidins tik rusų kilmės artistai. Vasarą ši trupė gastroliuodavo kituose miestuose, o šildomoje teatro salėje vaidindavo šaltuoju metu. Dėl prastos trupės sudėties ir dėl to, kad lenkams ir lietuviams nerūpėjo rusų veikalai, o pati rusų valdininkija nesidomėjo teatru, tikslas liko nepasiektas.

„Žlugus Rotušėje veikusiam teatrui, naują pasišovė savo namuose įsteigti kaunietis daktaras Gordonas. Jis, iš Rotušės teatro perėmęs dekoracijas ir turtą, trejus metus sėkmingai vadovavo Kauno teatrui", – pasakojo A.Paukštalis.

Pinigais parėmė valdžia

Šiame teatre, kuriame buvo šešios ložės, 150 kėdžių ir galerija šimtui žiūrovų, dirbo garsus Rusijos gastrolių organizatorius Nikolajus Ivanovas, 14 talentingų, publikos mylimų aktorių, kurių dalis buvo žinomi ir Rygos teatre.

Pagal 1869 m. trejiems metams pasirašytą kontraktą, Gordono teatrui buvo skiriama 1 000 rublių vienam sezonui. Vėliau sutartis buvo pratęsta.

Gordono teatre išnyko operetės žanras – išliko vodeviliai ir rusų autorių (pavyzdžiui, Aleksandro Ostrovskio, Viktoro Djačenkos, Ivano Krylovo) komedijos. Per spektaklius  grojo aštuoni pulko orkestro muzikantai.

Žinios apie tolesnį šio teatro likimą – skurdžios. Žinoma tik tiek, kad 1881 m. Gordono teatrui generalgubernatoriui padedant buvo išskirta 1 000 rublių subsidija.

1890 m. miesto valdybai nusprendus, Miesto sodelyje buvo pradėtas statyti nuolatinio teatro pastatas, kuriam buvo lemta tapti pirmojo profesionalaus lietuvių teatro lopšiu.