Marius Ivaškevičius

„Žali“

„Tyto alba“, 2018

Antrą kartą po šešiolikos metų perleistas Mariaus Ivaškevičiaus romanas „Žali“ kol kas sutiktas be didesnio triukšmo. Anuomet piktai pasisakė ir išlikusieji partizanai, ir tremtiniai, ir pats Vytautas Landsbergis. Tiesa, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga ir šįkart, kaip 2002-aisiais, kreipimesi į valdžios institucijas ir komercines struktūras apskundė „šmeižikišką veikalą“. Kas iš tikrųjų knygoje yra tokio žeidžiančio, žeminančio, žaibu trenkiančio?

Realiai „Žaliuose“ pasakojama, kaip didžiakrūtė, patvirkusi partizanų ryšininkė bando suvilioti vadą, Lietuvos prezidentą Joną Žemaitį, tačiau jis mieliau prisimena ankstesnes savo moteris, su kuriomis draugavo prieš karą. Lygiagrečiai vaizduojama stribų kompanija, kurie tarpusavyje susipyksta (iš dalies dėl moters). Dar regime vieną kitą nelaimingos meilės karo sąlygomis istoriją.

Kadangi vaizduojama viena partizanų diena, o stribų liudijimai pateikiami kaip apklausos protokolai, romane apstu nuokrypių į šalutines fabulos atšakas, praeitį. Partizanai daug tauškia, flirtuoja, žaidžia vaidmenų žaidimus. Apie kažkokį Lietuvos gelbėjimą nuo okupantų niekas beveik nesvaigsta.

Žinote, iš tikrųjų mus apgavo: „Žali“ nėra romanas apie Lietuvos rezistencijos kovas. Iš tikrųjų tai yra knyga apie literatūrą, jos kūrimą ir paraliteratūrą (tai yra tuos politinius padarinius, kuriuos knygos pasirodymas sukėlė 2002-aisiais). Autorius leidžiasi į išradingą postmodernistinį žaidimą, kuriame suvelia ne tik istorinės tikrovės faktus su proziniais prasimanymais, bet ir patį siužetą su visais dialogais jaukia, painioja, raizgo.

Vietomis šios prozinės šarados intriguoja, kitur atrodo kaip perspaustas žaidimas dėl žaidimo, protarpiais pasakotojui pritrūksta šiek tiek empatijos, nors kad ir kaip žiūrėsi, didelis, tuomet dar tik bręstantis dramaturgo talentas justi kiekviename puslapyje. Jeigu ne dėl literatūrinės gimnastikos ir dresūros, knygą atsiversti verta vien dėl prasmingų apibendrinimų, kaip štai: „Kai pilnametystė sutampa su karo pradžia, moterys arba lieka vaikais, arba pasiverčia vyrais“ (p. 143).

Greta Ambrazaitė

„Trapūs daiktai“

Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018

Lyrinio subjekto, liudijančio: „diemedžiu žydėsiu“, laikai praėjo seniai. Žydėjimas diemedžiu būtų per silpnas įvaizdis XXI a. lyriniam subjektui.

Šių metų pirmosios knygos laureatės Gretos Ambrazaitės poetiniai įvaizdžiai – aštresni už diemedį, rožę, už bet kokį krūmą, jos žodžiai – tai „šiltos sulūžusios adatos“ (p. 13). Jos vaizduojamas pasaulis toks, kuriame sankirtos trapios, ryšiai sutrūkinėję, atskirtis gili (paminėtieji daiktavardžiai, liudijantys subjekto trapią būtį ir vienatvę, sutinkami dažname tekste).

Debiutuojančios poetės metaforų tankis ir sunkis didelis, todėl nelengva iššifruoti jos poetinio pasaulėvaizdžio kodą. Nepaaiškėja dar po pirmojo skaitymo, kaip autorei pavyksta nueiti „aukštais krištoliniais pastoliais / namo / per metaforų lauką“ (p. 59), lieka miglota, kas slypi jos „tarp dviejų minčių, / dviejų minučių“ (p. 74) užstrigusioje plokštelėje. Nors, kaip būna su geriausiais eilėraščiais, juos supranti net tada, kai nieko nesupranti. G.Ambrazaitę jau supranti – iš to nuoseklaus visame rinkinyje tono, nuotaikos.

Tamsos.

Knygoje mano akiai kiek per gausu sunkių ir skambių abstrakcijų, todėl asmeniškai labiau vertinu tuos eilėraščius, kuriuose nesiblaškoma tarp galybės įvaizdžių, o pavyksta grakščiai sužaisti vienut vienu, kaip antai eilėraštyje „Fortepijonas“, kur šiam muzikos instrumentui prilyginama sunki, niekur netelpanti subjekto galva:

mano galva – sunkus fortepijonas,

kuriuo jūs netyčia užgrojate praeidami

ir paliekate atvirą dangtį (p. 28)

Jauna poetė debiutavo išties ryškiu rinkiniu, kurį norėsis atsiversti dar kartą. Sykiu įdomu būtų paskaityti autorės, kurios pasirašytoji knygos anotacija paspendė originalių minų-metaforų, prozos ar esė. Reverse ji štai šitaip liudija savo kūrybinę programą: „Stengiuosi prisijaukinti daiktų dūzgesį, kol nepatvarios būsenos stingsta inkliuzuose“, ir aš negaliu atsistebėti šiai sąmonės situacijai įvardinti parinktų žodžių tikslumu.

Julianas Barnesas

„Laiko triukšmas“

„Baltos lankos“, 2017

Britų literatūros sunkiasvoris Julianas Barnesas Lietuvoje toks populiarus ir gausiai verčiamas, kad faktiškai yra tapęs mūsų nacionaliniu rašytoju. Naujausia jo knyga, išrinkta į metų verstinių knygų penketuką, – istoriografiškai ir topografiškai mums dar artimesnė nei kitos. J.Barnesas vaizduoja menininko pasirinkimų, vinguriuojančių tarp politinių lemčių ir atsitiktinumų, kainą totalitarinės valstybės sąlygomis, konkrečiai – stalinistinėje SSRS.

Tas vaizduojamas menininkas romane – tai mūsų krašte puikiai žinomas kompozitorius Dmitrijus Šostakovičius. Situacija, kai garsusis kompozitorius kas naktį laiptinėje laukia ateinant enkavėdistų jį suimti, kelią įtampą. Tačiau tokių trilerio ar detektyvinių elementų kūrinyje nedaug. Rašytojas retai nuklysta į plačius literatūrinius pagražinimus, laikosi daugmaž nusistovėjusių kompozitoriaus biografijos faktų (kitaip nei M.Ivaškevičius, kuris iš J.Žemaičio laisvai lipdo savo personažą).

Vis dėlto pamažu, faktas po fakto, detalė po detalės, įvykis po įvykio sukuriama didžiulė menininko drama. J.Barneso prozinis triukas toks įtaigus, kad tekste vieno žmogaus biografija tampa kone universali. Skaitai apie D.Šostakovičių, o pagalvoji apie Justiną Marcinkevičių, Juozą Baltušį, Tomą Venclovą – apie visus mūsiškius, kurie irgi sprendė sunkias besąlygiškos laisvės ir nuolaidų diktatūrai dilemas.

„Laiko triukšmas“ yra proziška biografija, nors tekstas turi ir beletrizuotos monografijos požymių. Skaitai grožinį kūrinį, o kai kur atrodo – lyg mokslinį. Nes tekstas sklandus ir tikslus, gausus glaustų intertekstų iš rusų literatūros klasikos, tarkim, Antono Čechovo: „Šito negali būti, kadangi šito negali būti niekados“ (p. 19). Tai yra vertinga moralės studija, iš kurios galima pasisemti išminties, pavyzdžiui: „Vienas tragiškiausių mums paruoštų gyvenimo scenarijų: senatvėje mums lemta tapti tais, kurių jaunystėje labiausiai nekentėme“ (p. 182).

Dainius Razauskas-Daukintas

„Vytis ir Gediminaičių stulpai simbolikos požiūriu“

Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2018

„370“ auditorijai nerekomenduočiau mokslinės knygos, jeigu ne du stiprūs motyvai: apžvelgiama knyga labai tinka Respublikos atkūrimo šimtmečio proga ir yra tokio gero stiliaus, kad skaitoma beveik kaip nemokslinė. J.Barneso grožinis tekstas „Laiko triukšmas“ kai kur primena monografiją, o šioji mitologijos tyrinėtojo studija apie du valstybės simbolius kartais pereina į prozą.

Kam dar neteko susidurti su D.Razausko raštais, pabandykite. Net jeigu nebūtinai pritarsite jo toli siekiančioms įžvalgoms, turėtų pagauti pati minties grandinė, mąstymo struktūra. Jo erudicija ir smalsus žvilgsnis aprėpia be galo plačius kontekstus: tai jis nuo Vakarų filosofijos klasikų šoka prie lietuvių liaudies dainų, tai nuo tradicinių patarlių metasi į Lietuvoje nedaug pažįstamų kultūrų šaltinius. Analizuodamas reiškinius jis nesiekia įrodyti, o kliaujasi asociacijomis, metonimijomis, metaforomis. Kitaip sakant, mokslininko metodas labiau primena grožinės literatūros kūrėjo duoną nei griežto, formalumų paisančio akademiko.

Mane labiausiai linksmina tyrinėtojo kalbos žaidimai (būtent linksmina, nes rimtasis D.Razausko mokslas yra linksmas). Pavyzdžiui, žirgo stojimą piestu autorius sugretina su daiktavardžiu „piestas“ (tai yra grūstuvas), kuris turi tą pačią šaknį su žodžiu „pyst“ ir tuo visiems žinomu vulgariu veiksmažodžiu, ir išsyk daro išvadą: „turime dvigubą metaforą, dvigubą reikšmės perkėlimą: nuo piesto ir piestos – prie vyro ir moters lytinių organų ir paskui nuo vyro lytinio organo – prie jo pavyzdžiu stojusio žirgo (tarp raitelio kojų)“ (p. 29).

Susipažinę su plačiu kaip jūra D.Razausko kontekstų ir aliuzijų pasauliu, niekuomet nebežvelgsite į Vytį ir Gediminaičių stulpus tomis pačiomis akimis – susipažinę su ištisais lietuvių mitologijos ir pasaulio kultūros klodais šiuose heraldiniuose simboliuose išvysite seksualumą arba vaisingumą ir dar daugiau. Mūsų akademijoje reta laisvai ir žmoniškai parašytų mokslinių knygų – ši studija yra reta išimtis.