Daugybė interpretacijų princesę Salomę, anot Naujojo Testamento, pareikalavusią šv. Jono Krikštytojo galvos, vaizdavo išoriškai – kaip geismo, galios ar destrukcijos simbolį. Savo naujajame spektaklyje dramaturgė, aktorė, performanso menininkė Kristina Marija Kulinič gilinasi į tai, kas galėtų vykti šios merginos viduje, kur gimsta vienatvė, baimė ir desperatiškas ryšio poreikis.
Apie kūrinį, kurio premjera – jau gegužės 28, 29 d., pokalbis su K. M. Kulinič.
– Ar, pradėjus plėtoti kūrinio idėją, iškart numatėte, kad tai bus monospektaklis?
– Taip. Tai kūrinys apie visišką vienatvę ir izoliaciją, apie žmogų, kuris neranda ryšio su savimi, su kitais, su pasauliu. Norėjosi, kad personažė ir scenoje būtų viena, neturėtų už ko pasislėpti.
– Vienatvė, ryšio su savimi ir kitais paieškos – gana universalios temos. Kiek asmeninių patirčių sutalpinote į šį pasirodymą?
– Kiekviename darbe yra asmeninės patirties, ne išimtis ir šis. Visuomet remiuosi tuo, ką suprantu geriausiai, o geriausiai suprantu tai, ką esu patyrusi.
– Kaip, Jūsų nuomone, keičiasi aktoriaus ir žiūrovo santykis, kai scenoje lieka tik vienas kūrėjas?
– Kai aktorius scenoje vienas, jis daug labiau pažeidžiamas. Iš to gimsta kitoks santykis su žiūrovu, čia žiūrovas dažniau tampa partneriu. Sakyčiau, neišvengiamai vienintelė galimybė aktoriui turėti „partnerį“ yra būtent žiūrovas.
– O Jums asmeniškai ar psichologiškai sudėtingiau pasirodyti prieš žiūrovus vienai, kai „nėra už ko pasislėpti“?
– Tikrai taip. Dalis manęs net labai bijo, visai nenori to daryti, klausia, „kam man to reikia?“ Kita dalis labai džiaugiasi ir mato neįkainojama galimybę pabūti kartu, sukurti patirtį, kurios neįmanoma bus pakartoti, kurti ryšį.
– Kuo Jus patraukė Salomės archetipas?
– Varčiau seną žurnalą, ten buvo aprašytas biblinis Salomės mitas. Trumpai tariant, tai mergina, kuri savo patėviui sušoko šokį, o šis susižavėjęs prižadėjo išpildyti vieną bet kokį jos norą. Paklaususi mamos, ko paprašyti, gavo atsakymą: prašyti Jono Krikštytojo galvos. Tiesa, pačioje Biblijoje mergina nėra įvardyta kaip Salomė, šis vardas jai buvo, galima sakyti, „priskirtas“, daug vėliau. Taigi, varčiau žurnalą ir perskaičiau pastraipą apie ją. Žinojau apie šį personažą ir anksčiau, buvau susidūrus su Oscaro Wilde’o „Salome“, bet tada ji manęs dar taip nepatraukė, kaip prieš metus. Tiesiog intuityviai pajutau, kad privalau, kad noriu pasigilinti į šį personažą. Egzistuoja daugybė mito interpretacijų, tačiau visose, grubiai tariant, Salomė gauna, ko nori, naudodamasi savo seksualumu.
Mintyse iškilo labai baisus jos vaizdinys, su kuriuo nesusidūriau kitose matytose interpretacijose. Man Salomė yra visiškai vieniša, apleista, jokio ryšio su pasauliu negalinti susikuri būtybė, kuri neturi savasties. Dėl to norėjau ją nukelti į šiandieną ir patyrinėti, kaip toks žmogus egzistuotų mūsų dienomis, šiame visiškai chaotiškame, neapibrėžtumo kupiname pasaulyje. Taip pat patyrinėti, kiek tokios „Salomės“ turiu savyje, kada manyje pabunda Salomė.
– Ir kada, sakytumėte, pabunda Jūsų Salomė?
– Pabunda, ir gana dažnai, labai mažuose dalykuose, beveik nepastebimai...
– Kaip pati vertinate O. Wilde’o interpretaciją?
– Man labai patinka O. Wilde’o Salomė, šiek tiek jos pėdsako, žinoma, yra ir maniškėje. Bet aš į ją žiūriu kitu kampu, nors ir manau, kad didele dalimi tai gali būti ta pati mergina, tik matoma labiau „iš vidaus“, ne „iš išorės“. O. Wilde’o Salomė yra tai, ką mes matome, maniškė yra tai, kas dedasi jos viduje. Tiesą sakant, ir ana jos versija turi savo valią, pati pasiekia savo. Mano interpretacijoje ji kaip tik neturi savasties, yra neužaugusi, vadovaujasi tuo, ką jai sako kiti.
– Ar „paskutinis šokis“ Jūsų mintyse iš tiesų žymi pabaigą?
– Salomės šokis, deja, tampa jos laisvės pabaiga. Bet galėjo būti ir kitaip. Jeigu, tarkime, ji nebūtų paprašiusi Jono Krikštytojo galvos, jei būtų pasipriešinusi mamai, tada jos šokis būtų tapęs jos laisvės pradžia. Ji būtų išreiškusi savo valią nedaryti taip, kaip jai pasakė. Savo interpretacijoje atsispiriu nuo evangelijų, kuriose sakoma, kad mergaitė paklausė mamos patarimo ir iš esmės padarė tai, kas buvo naudinga mamai. Salomė čia savo valios nepasirenka, taigi, yra nelaisva. Jos šokis tampa jos kaip potencialiai laisvos, suaugusios asmenybės pabaigos pradžia.
Naujausi komentarai