Pereiti į pagrindinį turinį

Kunigas ir poetas S. Kandratavičius: galiu ir noriu keistis

2023-02-04 13:44

Šiemet sausio 4-ąją kunigas ir poetas Skaidrius Kandratavičius pažymėjo savo 50-ąjį jubiliejų. Pernai sukako 20 metų, kai jis įšventintas į kunigus. Septyniolika metų klebonavo Kėdainių rajone: Paberžėje, Surviliškyje, Labūnavoje, Vandžiogaloje (pastarosios dalis parapijos – ne tik Kauno, bet ir Kėdainių rajone). Nuo 2021 m. jis – Kauno Šv. Antano Paduviečio parapijos vikaras.

Kūrėjai: kaip ir Vaižgantas, S. Kandratavičius yra tapęs neatsiejama ir Kauno dvasininkų, ir literatų bendruomenės dalimi.
Kūrėjai: kaip ir Vaižgantas, S. Kandratavičius yra tapęs neatsiejama ir Kauno dvasininkų, ir literatų bendruomenės dalimi. / S. Kandratavičiaus asmeninio archyvo nuotr.

S. Kandratavičius Paberžėje yra surengęs aštuonis Poezijos pavasarius, kuriuose lygiomis teisėmis dalyvaudavo ir Kėdainių rajono, ir šalies literatai, žinomi poetai. Išleidęs dvi poezijos knygas, Lietuvos rašytojų sąjungos narys (nuo 2007 m.). Ėmęsis poezijos ir muzikos sintezės, žodžio eksperimentų. Iš anglų kalbos išvertęs (kartu su kitu vertėju) Alasdairo Macintyre’o knygą „Marksizmas ir krikščionybė“.

Jubiliejaus proga paprašėme poeto atsakyti į ne visai jubiliejinius klausimus.

– Ar poezija tebesvarbi ir sulaukus brandaus amžiaus? Ir kaip kūrėjui, ir kaip jos skaitytojui / klausytojui?

– Poet(išk)u („čiudnu blūdnu“, „kosmonautu“, „liūriku“, „drama queen“ , bet ir nenusakomo, „amžino amžiaus“, „jaunu seniu“, ketvirtos jaunystės suvaikėjusiu senoliu), sako, (apsi)gimstama, tad gal ir atgimstama, sulaukus (arba ne) Dievulio ir savo „laiko ir laikų pilnatvės“ (kad tik dar / jau nesulaukėjus, visai į laukus, soc. tinklų „lAikus“ neišėjus, „baltų lankų, juodų avių“ neišginus užuot išganius, nepalikus už borto, baltų varnų neišbaidžius, juodųjų kosminių skylių neprigaminus, „velnių nepriėdus, nepriperėjus, neprisėjus“ bergždžių literatūros vaisių, knyginių dvasios vaikų.

Sau ir kitam vis dėlto patarčiau, jei / kai tingisi – dirbti, judėti, judinti(s), o kai perdėm darosi, „kuriasi“ – pris(is)tabdyti.

Meldžiuos, prašau visa ko Viešpatį tolydžio, ilgainiui, šešėliams ilgėjant ar trumpėjant, idant dovanotų vis daugiau klausymo(si) ir klusnumo, buvimo / tapimo / likimo vis labiau, verčiau, vertingiau skaitytoju šioje skaistykloje, nebe ti(e)k rašytoju, saugotų nuo apstos, perteklinai (ne)pridauginus (anti)tekstų it antimaterijos (ne)taupių žodžių, galimai ir išpūstų lyg šiuolaikinis popierius darbų, (ne)dirbtinių rinkinių (it dirbtinės odos rankinių su netikrom „firminėm“ etiketėm).

Kad bent, duokDie, neišsigimstant („kad ir nežmoniškai, kad tik kitoniškai“, „iš rašto ir iš krašto“), neatgimstant ir neatgimdant kuo net blogesniu už (ne)kaltas pirmaprades intencijas (juk „vien gerais norais ir pragaras grįstas“), demonstratyviu ego monstru, nuo nuosavos svarbos nenusisvarbinant ir nepersisvarbinant, o – tikėtina, viliuos – subrendus, pribrendus, bet neperbrendus, nepametus grūdų, grūdinantis, gydantis gyvenimu, nesubyrėjus, nepabirus į šipulius, į šiaudus, lukštus, pelus. Nesukūrenus, nepakūrus savęs ir kūrinių („rankraščiai (ne)dega“?), neį(si)sukus užburtan „velnio ratan“, šiapusybės, o rasi ir viršlaikybės, „absoliučios ateities“, religinio ir meninio transo, pabėgimo nuo nerimo ir pareigų verpetan, nors gali būti, kad „diedas iš ratų, ratams lengviau“.

Lai, Malonei maloniai lėmus, su meilingai našia metų našta, patirties krūviu poezija nenu(si)pezėja, nemarazmėja, nebent epiškėja, proziškėja, nuo lengvabūdžių aistrų romėja, rimsta, bet nemiršta, kitaip (ar būtent taip pat, kaip) mes, kūrėjėliai, Kūrėjo atšvaitėliai, (ne)tobuli.

– Ar užsienio kalbos (ir knygų skaitymas originalo kalba) gali suteikti energijos jūsų kūrybiniams polėkiams, kūrybinėms idėjoms?

– Gali ir (su)teikė, teikia, teiks, tikiuos. Pvz., naujausi ir seniau rasti sąskambiai / samprasmiai: „niedug niegodovanija“, „moji GODa – mojo BOGatstvo“, „adultery idolatry“, „proceso porcijos“, „omnis diae dic Mariae“, „Matas: metas metanojai!“, „common communion“, „so-bright-y sobriety“, „decent dissent“, „schizo Sizifo“, „Amen – omen – OM“...

– Ar būtina nuolat keisti aplinką, kad išvengtume sustabarėjimo, dvasios sustingimo?

– Palendrių benediktinas Brolis Jurgis: „Celė šventumo negarantuoja, pasaulis nuo šventėjimo neatleidžia.“ (Iš)mankštinti psichę (sielą), jos galias (mąstymą, vaizduotę, jausmus) ir pneumatą (dvasią) būtina kasryt, kaskart, kad ir kas, kur, kada, su kuo, be ko, kaip, kame būčiau.

Dykumos Tėvų, išminčių, vienuolių praktikos ir užrašai, regulos rodo, kad vadinamoji yda „akedija“ (apatija, sąstingis, depra, nerimas, vidutiniškumas, apsipratimas, įtarumas, prislėgtumas, negatyvumas, „resentment’as“, „vidudienio, viduramžio demonas“, etc.) galimas vienodai, nors skirtingai, ne(si)mokant jos išvengti, įveikti, išbūnant „čia ir dabar“, „savyje didžiojo Stebinčiojo akivaizdoje“, tiek atsiskyrėlio oloje, tiek minioje, celibate ir šeimoje, sveikatoje ir ligoje, tapačioje vietoje ir kelionėse / klajonėse, vasarą ir žiemą, taikoje ir kare, gyvenime ir mirtyje, šventėje ir kasdienybėje.

Esu tai patyręs, išbandęs visaip kaip, atradęs, priėmęs, apsitaikęs, nors negalutinai susitaikęs, todėl dar paliekamas, matyt, nes tebesu pradžiamokslyje.

– Kiek įtakos jūsų dvasiai, gyvenimui, kūrybai turi bendravimas su kitais žmonėmis?

– Esu imlus, empatiškas, iš savęs, iš prigimties, iš šeimos – net pernelyg, iki polinkio į kopriklausomumą, susitapatinimą. Todėl mokausi, tenka mokytis, saiko, net atsiribojimo, sveikų ribų. Internetui, socialiniams tinklams, kunigiškos tarnystės ir gyvenimo būdo primetamai žmonių, poreikių gausai, savo ir kitų ego tikrų ar tariamų, perdėtų, nesutvarkytų (į Aukščiausiąjį ir Jo Tvarką, instrukciją (ne)nukreiptų) prisirišimų, įgeidžių, įnorių savivalei, sąmonės ir kūno, visuomenės ir Ašpats (priešingai nei Viešpats) „bildukams“. Nes bendravimas duoda ir / ar (at)ima, turtina arba tik „tortina“, žiūrint, kiek, kaip, su kuo, su Kuo, dėl ko.

– Kas svarbiau: išsakyti atvirai save kūryboje ar kitam žmogui ar bandyti ieškoti naujų saviraiškos (ar kūrybos raiškos) kelių, eksperimentuoti? Gal tai tik jaunystės prerogatyva?

– Manding, „ir-ir“, ne „arba-arba“. Tiek kūryboje, tiek bendrystėje, maldoje ir veikime liktina, siektina „jaunos dvasios“, at(si)verti ryšiui ir Ryšiui, Santykiui su savim ir kitu, Kitu, minties, emocijos, vyksmo raiškai, lankstumui, „naujumui nusteb(in)ti“, norui girdėti, patirti, drąsai ieškoti, rasti, priimti, patirti, išgyventi nuotykį, at(si)verti slėpinį (iui), eksperimentui ir radinių, pamokų (į)lobyninimui (ne „lobbynimui“).

Problema, kad anaiptol ne visa(da) kas „nuoširdu“, „atvira“ būna išties sąžininga, moralu, dora, tikrai gera, tvaru, dvasios Džiaugsmą (o ne „dopamininius“ sielos laimę, juolab ne juslių malonumus, ego tenkinimus) ilgalaikėje perspektyvoje ir santykyje, nes ir nuodėmes, ydas, būdo trūkumus darau, palaikau nuoširdžiai, tik sau ir kitam kenkdamas, (savi)žalodamas.

Šito mokausi grupinėse psichoterapijose, teorinėse ir praktinėse „self-help“ ir „God-help“ knygose, draugystėse.

– Jei būtų įmanoma, ar ką nors keistumėte savo gyvenime? Gal kaip Maxo Frischo pjesėje „Biografija: vaidinimas“ keisti įmanoma tik detales, nesvarbius momentus, o ne pačią esmę?

– „Dieve, suteik man romybės susitaikyti (priimti, paleisti), ko ne(be)galiu pakeisti, ryžto keisti, kas (dar) mano valioj, kontrolėj, ir išminties, sąžiningumo tą skirtumą įžvelgti, suprasti, nesumaišyti pirmo ir antro.“ Jei būtų įmanoma, norėčiau. Tačiau daug kas ne(be)įmanoma. Gal ir ačiū Dievui. Kad nesu Jis.

„Teesie/fiat/let it be.“ Tai apie praeitį. Apvaizda kol kas dar palieka. Dabartyje, kuriančioje ateitį, netgi – tikėjimo akimis – Ateitį. Joje, po vieną dieną, momentą, pasirinkimą galiu ir noriu k(e)isti(s). Padėk, Dieve.

– Gal rašymas, kaip muzikavimas ar dailininko darbas, turėtų būti kasdienis, tik tada pasiekiamas aukštesnis lygis, išlaisvėja ranka (protas, idėjos, technika)? Gal kaip tik tada grimztama į grafomaniją?

– Turbūt ir vienaip, ir kitaip gali nutikti, ištikti, ir atsitinka. Atsitiktinai ar numatytai Aukštesnės Jėgos – nežinau, ne tiek svarbu. Pavyzdžių pilna. Palieku vertinti profesionalams, istorijai, galutiniam Viešpaties Teismui. Sau ir kitam vis dėlto patarčiau, jei / kai tingisi – dirbti, judėti, judinti(s), o kai perdėm darosi, „kuriasi“ – pris(is)tabdyti, pažvelgti iš šalies, panašiai kaip terapinant(is) bipolinį sutrikimą (MDP).

– Kiek galime pažinti pasaulį? Kiek jis mums atsiveria (mes jį atveriame)? Gal didysis magas yra mūsų intuicija, o ne protas?

– Katalikų Bažnyčios katekizmas, Biblija, didžiosios dvasinės, šventraščių tradicijos teigia (ir ne be pagrindo), kad save, pasaulį, kūriniją, jos tegu ribotą, baigtinį gerumą, grožį, teisingumą, prasmingumą, vertumą, netgi patį Kūrėją Dievą įmanu pažinti kiek įmanant blaiviu, ramiu, beaistriu, racionaliu, žmogaus „sveiku protu“, net ir be Apreiškimo, palengvinančio teisingos sąžinės, sąmonės formavimą(si).

Tuo remiasi ir „prigimtinė teologija”, „prigimtinė teisė“, kad galiu, galim (pri)pažinti bendrą žmogui, gyvybei, šeimai, asmeniui, bendruomenei tvarką, vedančią į ir įgalinančią taiką, darną, harmoniją, rojaus patirtį, ilgesį, jo (at)kūrimą.

Mano (ne)kuklia nuomone (o ir bibline samprata), protas (jo „dvasinė gelmė, ypač atnaujinta Kristuje, įsikūnijusiame Logos’e“, pasak Apaštalo Pauliaus) ir intuicija Dievuje, o ir žmoguje, nors netobulai, sutampa, yra vien(tis)a, vadinama jo asmenybiniu centru – širdimi.

Meno (ir mokslo, ypač dalelių, mikrokosme ir transgalaktikų makrokosme) analizė ir interpretacija, o ir (pridėtinė) (savi)vertė veriasi integraliai visais trim aspektais, kryptimis, sąsajomis: autoriaus intencija, užmojis, planas, žiūrovo / stebėtojo / kritiko / priėmėjo įsitraukimas / dalyvavimas / poveikis ir tarsi savaime, šalia / virš ar iš / per paties kūrinio, kūrimo aktą objektyviame, daikto / reiškinio sudėtingoje realybėje, sykiu paprastoje tikrovėje, gamtos ir antgamties dėsniuose. Magui maga magis (daugiau lotynų k. ).

– Kartais sakoma: ne aš vedžioju ranką, o Dievas, jis – didysis kūrėjas. Būna, paskaitai taip deklaravusiojo sukurtą kūrinį, o ten didelio talento nematai. Bet kažkodėl jam taip atrodę. Ar pajuntate (pajutote) dieviškąją kibirkštėlę?

– „Pišu, čto vižu“, rašau / paišau „iš natūros“, „iš gyvenimo“, „paprastai“ – principas, juolab atsiradus foto-, video-, juolab visiems prieinamomis technologijomis, būdingas masinei, vartotojiškai, popkultūrai, saviraiškai dėl saviraiškos, ypač socialinių tinklų madai „visi ir kiekvienas – ekspertai“, vadinamajai „ikiliteratūrei“, bet taip pat ir formalistų, „menas menui“ fanatikų, „užliteratūrei“, beveik nepaskaitomai, tik tam 1 „genijui“ suprantamai reikšmei ar net prasmei.

„Tiesa turbūt slypi kažkur per vidurį“, nors kraštutinumai ir įdomūs, traukia, galimai vertingi. Paprasta ne visada prasta, ir atvirkščiai. Menininkui, kaip ir visiems, reikia, norisi kito, kitų, tegu ir neigiamo, nors mieliau (bet pavojingiau!) teigiamo atliepio.

Žinau, kad nežinau. Nežinau, kad žinau. Linkstu sendamas, bręsdamas kažkiek labiau laikytis saugesnių tradicinių dėsnių, sveikos (sveikesnės?) nuovokos, bendresnės patirties, ne ti(e)k pajusti (pasikliauti jausmu, subjektyvumu), kiek patirti „dieviškąją kibirkštėlę“, gal net kurstyti ugnelę SU Kitu per kitus, su kitais, dėl kitų drauge, atgajoje. Šv. Dvasia, tikiu, yra, veikia įvairiai, per visas sielos galias, tačiau mažiau apsigaunu, vyliaus būna kartu, nei pavieniui, mažinant lūkesčius, ugdant(is) kantrybę sau (viltį), kitiems (meilę), Dievui (tikėjimą).

Nujaučiu, įtariu, užčiuopiu, prasismelkia, kad tiesa, jog geriau bendrajam gėriui, viešajam labui pasitarnauja ne kas tik daugiau žino ar daro, bet ir Myli. Reikliai švelniai, gailestingai kieta, tvarki(ng)a Meile.

Naujausi komentarai

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.
Atšaukti
Komentarų nėra
Visi komentarai (0)

Daugiau naujienų