Anot jo, kuo daugiau dėmesio visuomenė ir žiniasklaida skiria tokiems pasisakymams, kokius reiškia J. Statkevičius ar Rūta Vanagaitė, tuo labiau šie žmonės jaučiasi vertinami ir išsidirbinėja.

Teigia, kad provokacijas geriau ignoruoti

Klaida yra diskutuoti ir taip prisidėti prie tokių istorijų, kaip R. Vanagaitės ar J. Statkevičiaus pasisakymai viešojoje erdvėje, menkinantys Lietuvą, LRT RADIJUI sako istorikas Bernardas Gailius. Pasak jo, tokias nesąmones reikėtų tiesiog ignoruoti – taip jų būtų gerokai mažiau.

Aurimo Navio teigimu, socialinė erdvė yra labai palanki emocijoms reikšti: „Žmogus net negalvoja, kad jį stebi, kad jo emocijas mato labai daug to socialinio tinklo vartotojų, todėl jos ir reiškiamos laisvai. Emocijos ir šaltas protas, mąstymas – nesuderinami dalykai. Būtent to ir siekia Kremlius savo psichologinėmis operacijomis. Iš tiesų, kai skiriame daug dėmesio tam tikriems žmonėms, jie jaučiasi vertinami ir dar labiau išsidirbinėja.“

Dalis žmonių mano, kad R. Vanagaitė ar J. Statkevičius sako tiesą. Tokią tiesą mes jau turėjome, kai buvome 50 metų okupuoti.

A. Navys tikina, kad taip besielgiantys žmonės negalvoja talkinantys propagandai. „Stano ir Deivydo Zvonkaus dainą ar J. Statkevičiaus interviu portalui „Sputnik“ gal ir galima praignoruoti, bet kai nusitaikoma į valstybingumo simbolius, ką daro R. Vanagaitė savo provokacija, reikia visuomenei aiškinti, kas čia vyksta. Įsivaizduoju, kad dabar dalis žmonių mano, kad R. Vanagaitė ar J. Statkevičius sako tiesą. Tokią tiesą mes jau turėjome, kai buvome 50 metų okupuoti“, – aiškina pašnekovas.

Menininkai nesuvokia, kaip kalbėti

Apžvalgininkė Monika Garbačiauskaitė-Budrienė teigia, kad nemažai žmonių palaiko J. Statkevičių: „Kai kurie menininkai kalba, koks J. Statkevičius didis kūrėjas. Perskaičiau komentarus portaluose, ten – taip pat absoliutus palaikymas. Tai ir yra drama – taip, kaip J. Statkevičius, galvoja nemažai žmonių. Jie mano, kad reikia su Rusija palaikyti gerus santykius. J. Statkevičius pataikė į skaudžią vietą kalbėdamas apie tai, kiek daug Lietuvoje skurstančių žmonių.“

Anot M. Garbačiauskaitės-Budrienės, įdomiausia yra menininkų ir viešųjų intelektualų kalbėjimas politinėmis temomis. „Lietuvoje to tarsi trūksta, bet kai prabylama, akivaizdu, kad nesuvokiama, kaip reikia kalbėti. Kai kurie sako, kad menininkams negalioja kažkokie kriterijai, tačiau, pažvelgus į J. Statkevičių, jis labiau atitinka elito atstovo apibrėžimą“ – sako apžvalgininkė.

Nuo XX a. vidurio menininkai daugiausia tuo ir užsiima – komentuoja įvairius visuomenės procesus, dažnai ir politiką. Stengiamasi, kad tie komentarai būtų maištingi.

B. Gailius tvirtina, kad menininkai visuomet linkę ką nors komentuoti, ypač tai, kas susiję su visuomeniniu gyvenimu: „Galima sakyti, kad nuo XX a. vidurio menininkai daugiausia tuo ir užsiima – komentuoja įvairius visuomenės procesus, dažnai ir politiką. Stengiamasi, kad tie komentarai būtų maištingi.“

Tokie pasisakymai, kokius naudoja J. Statkevičius, – tipiški propagandai

A. Navio aiškinimu, Kremliaus portalas „Sputnik“ ne veltui kalbino būtent žinomą dizainerį. „Psichologinių operacijų Kremliuje planuotojai žino, kad, pakalbinę kokią nors ponią iš kaimo, didelio atgarsio nesulauktų. Šis žmogus – elito dalis, žinomas pasaulyje. Paprastam žmogui atrodo, kad reikia tikėti tokiais žodžiais. Vis dėl to, ar tai, ką šis dizaineris kalba, yra adekvatu jo darbams? Taip nėra. Ir apdovanojimai suteikti už jo darbus, ne kalbas. Jo darbai nuo to nepasikeitė“, – teigia pašnekovas.

A. Navys teigia, kad deja, bet J. Statkevičius naudoja Kremliaus naratyvą ir skleidžia dezinformaciją: „Lietuvoje nėra viskas blogai ir ne visi yra vagys. Tokios žinutės – tipiškos klasikinei propagandai. Kalbama taip, kad didžioji dalis žmonių tai priimtų.“

Anot M. Garbačiauskaitės-Budrienės, tipiškos propagandos žinutės vis tik remiasi realiomis problemomis. „Propagandinė mašina kiekvienoje šalyje identifikuoja problemas ir jomis naudojasi. Tai gali būti pabėgėliai, gali būti emigracija, kurią patys šalies gyventojai įvardija kaip didelę problemą. Žaidžiama realiais naratyvais, tik jie hiperbolizuojami“, – tvirtina pašnekovė.

A. Navys aiškina, kad, girdint kalbas apie blogėjantį gyvenimą, reikia pažiūrėti į statistiką ar nuvykti į, pavyzdžiui, Rumuniją: „Tereikia pažiūrėti, kaip gyvena kai kurios Europos šalys. Tai, ką sako J. Statkevičius, nėra tiesa. Žinoma, palyginus su Švedija ar Suomija, mes negyvename labai gerai, bet statistika rodo, kad nesame dugne, gyvenimas neblogėja. Pamirštama, kaip gyvenome tada, kai buvome okupuoti.“

Daugiau galite išgirsti čia.