Interviu su Austėja Landsbergiene – „Savaitėje“.

– Pirmas klausimas ne visai susijęs su jūsų konferencija. Valdovų rūmuose paprastai vyksta valstybės reprezentaciniai renginiai ir staiga – jūs sukviečiate mokytojus. Kodėl į Valdovų rūmus?

Nes mokytojas yra nepaprastai svarbus žmogus visuomenėje. Mokytojas dirba su tos valstybės ateitimi. Tai, ką mes šiandien padarysime, tai, kokią sėklą pasėsime, tai, kokias vertybes mes skiepysime, matysime po 10, 15, 20 metų Lietuvoje. Man atrodo, kad labai dažnai net pats mokytojas nesupranta, kas yra jo rankose. Jo rankose yra jo valstybės ateitis. Būtent į tai norėjosi atkreipti dėmesį. Atkreipti dėmesį ir pačių mokytojų, ir visuomenės.

– Žinote, pati pirmoji mintis, kai šiandien sakome „mokytojas, pedagogas“, tai iškart pagalvojame, kad tai yra pakankamai nelaimingas žmogus: jis mitinguoja, jis streikuoja, jis kalba apie mažą atlyginimą, kad jam nėra deramos pagarbos. Aš taip suprantu, kad jūsų konferencijoje ne tokie pedagogai susirinko?

Mes norime keisti pedagogo įvaizdį. Dėl to ir buvo organizuota ši konferencija. Apskritai, tyrimai rodo, kad bene efektyviausias profesinis tobulėjimas yra bendravimas ir bendradarbiavimas su kitais pedagogais. O mes juk žinome, kad pedagogas dažniausiai dirba užsidaręs savo klasėje, todėl mes norime atverti tas duris, kad pedagogai išeitų, pradėtų bendrauti ir bendradarbiauti, daugiau laiko skirtų savo profesiniam tobulėjimui komandoje, o ne matymui kas yra ne taip.

– Mokytojo profesija šiandien Lietuvoje nėra prestižinė, greičiau atvirkščiai.

Nėra. Ir tai yra kitas mūsų konferencijos tikslas. Mes norime kelti pedagogo profesijos prestižą, norime apie tai kalbėti, nes štai, kai ir manęs klausia, kokia mano profesija, ir, kai aš atsakau, kad esu pedagogė, dažnai išgirstu atsidūsėjimą – ar tikrai čia bus apie ką su tavimi kalbėti? Toks lyg net ir nusivylimas. Arba, kai vaikas pasako – „aš norėčiau studijuoti pedagogiką“, mes dažnai sakome – „vaikeli, tu galėtum ir geriau“. Ir jau net šioje frazėje yra užkoduotas žemas profesijos prestižas. O, man atrodo, mes turėtume tuo džiaugtis ir pasakyti – „aš tavimi taip didžiuojuosi, tu pasirenki tarnystės profesiją, tu pasirenki tam tikra prasme būti misionieriumi, ir tai yra garbė mūsų šeimai“.

– Kodėl taip atsitiko, kad ši profesija liko neprestižinė?

Aš turiu vieną tokią teoriją, nežinau, ar tai yra tiesa, bet... Mūsų istorija yra ganėtinai skaudi: dauguma Lietuvos pedagogų, šviesuolių buvo ištremti į Sibirą. Ir mes niekada taip ir neatstatėme to mokytojo didžiąja raide profesijos. Mes žinojome, kad kai kurie mokytojai yra tiesiog statytiniai, tiesiog parankūs, ir nors šiandien to nebėra, žmogus jau kaip ir pats renkasi, bet vis dėlto tų šviesuolių, kurie ateina iš idėjos, kurie nori keisti, kurie tuo tiki, kurie mano, kad šiame darbe yra didžiulė prasmė, nėra dauguma.

– Bet kai jūs sakote, kad jie buvo išvežti į Sibirą, tai buvo labai sąmoningai ir kryptingai kirsta per skaudžiausią vietą, ir dabar be valstybės paramos, nesuteikiant dėmesio pedagogui, neatstatant jo vertės, nieko nebus. Vien tik mūsų su jumis noro čia neužteks, čia reikia valstybės požiūrio?

Aš jums labai pritariu. Aš manau, kad mes turime suteikti švietimui prioritetą. Jeigu mes investuosime į vaikus, amerikiečiai jau yra paskaičiavę, kad vienas investuotas doleris į ikimokyklinį ir pradinį ugdymą vėliau atneša septynis, sutaupai septynis. Tai yra didžiulės proporcijos. Ir neatsižvelgti į tai yra netgi lėšų švaistymas.

– O kaip šiuolaikinė pedagogų rengimo sistema, ar, jūsų požiūriu, ji tokia, kokia ir turėtų būti? Ar tas pedagogas šiandien į mokyklas ateina toks, apie kokį jūs svajojate?

Tikrai ne. Mano manymu, pedagogų ruošimas šiuo metu yra viena labiausiai reformuotinų sričių Lietuvoje.

– Tai koks tada, jūsų manymu, turi būti tas mokytojas: ar jis turi apsiriboti vien tik mokymu, ar tam vaikui, kuris ateina į mokyklą, ypač pradinėse klasėse, jis turi būti ir patarėjas, pagalbininkas? Ar jie turi kalbėtis, ar tai turi būti prižiūrėtojo ir nusidėjėlio santykiai?

Mano nuomone, viena didžiausių nelaimių Lietuvoje yra būtent tai, kad mokytojas mano, kad jam reikia tik mokyti. Mes netgi visuose mūsų valstybės dokumentuose rašome, kad mokytojas „ugdo“. O ugdyti – reiškia lavinti, auklėti ir mokyti. Ir viskas prasideda netgi nuo šio termino interpretacijos. Kai mokytojas sako – „man niekas nemoka už tai, kad aš pasikalbėsiu su vaiku po pamokų“, bet tu esi kaip medikas, davęs Hipokrato priesaiką, kad jis visada padės žmogui. Tai tu duodi priesaiką, įstodamas į pedagogiką, ugdyti. Tai reiškia, kad, jeigu tu pamatai verkiantį vaiką, tu nepraeisi pro jį. Lygiai taip pat, kaip, mano manymu, kunigas – jeigu ateina prie bažnyčios naktį verkiantis žmogus, ir jis pro langą pamato, tai jis nenusisuka. Jis turbūt apsirengia, išeina ir prisėda šalia. Čia ir yra tos tarnystės profesijos, kur tu turi suprasti, kad santykio mezgimas, empatija ir jautrumas yra pagrindas. Mokymas – taip, bet ugdymo procese svarbiausia yra santykis.

– Tai kas šiandien yra didesnė nelaimė – mokytojas, kuris nemėgsta savo darbo, ar mokinys, kuris nenori mokytis?

Kai mokytojas mėgsta savo darbą, tai tada mokinys nori pas jį ateiti.

– Ačiū už pokalbį.