Mokslininkų teigimu, indoeuropiečių prokalbė gimė Europoje tarp Kaspijos ir Juodosios jūrų, o iš jos kilusios kalbos paplitusios visuose žemynuose. Pasak Vilniaus universiteto Kauno humanitarinio fakulteto Lietuvių filologijos katedros profesoriaus Olego Poliakovo, iš pradžių buvo tik viena kalba, kurią mokslininkai vadina indoeuropiečių prokalbe, o lietuvių kalba turi sąsajų su visomis iš indoeuropiečių prokalbės kilusiomis kalbomis, daugiausia panašumų – su sanskrito kalba.

„Mums atrodo, kad sūnus, vyras, avis yra lietuviški, bet tai sanskrito žodžiai. Daugelio jų, pavyzdžiui, sūnus, avis, šiuolaikinėse indoarijų kalbose nebėra, seniai išnyko ir sanskrito kalba“, – sako mokslininkas.

Nors apie iš indoeuropiečių prokalbės taip pat kilusias slavų kalbas žinoma dar nuo VIII a., jos labai greitai pakito. O. Poliakovo teigimu, naudojantis lietuvių kalbos tyrimais, galima pamatyti, kaip ši kalbų grupė atrodė seniau: „Kai būsimieji baltai ir slavai judėjo Baltijos jūros link, Dniepro vidurupyje, nuo jų atskilo slavai. Lietuvių kalbos formos dažnai atstovauja ankstyvajai slavų prokalbei ir padeda ją rekonstruoti. Be to, skirtumai tarp slavų kalbų dažnai daug mažesni negu tarp atskirų lietuvių kalbos tarmių.“

Jeigu estai pareikalautų žodį Talinas rašyti su dviem l ir n, ar mums irgi reikėtų perimti šią ne mūsų kalbos normą?

Anot profesoriaus, lietuvių kalba laikoma viena archajiškiausių senovinę struktūrą išsaugojusių kalbų. „Kai vyko baltų kalbų skilimas į vakarų ir rytų dialektus, lietuvių kalba buvo apsaugota nuo aktyvių kontaktų su kaimynais ne baltais. Tokiu būdu ji tarp šiuolaikinių indoeuropiečių kalbų išliko archajiškiausia kalba. Be to, ji ir viena archajiškiausių iš senųjų indoeuropiečių kalbų, kurios jau nebeegzistuoja“, – pastebi O. Poliakovas.

Mokslininkas lietuvių kalbą lygina su gerai išsilaikiusiais dinozauro kaulais – dėl nedidelio aplinkos poveikio ji išsaugojo senovinę struktūrą: „Būsimieji baltai, germanai, slavai keliavo miško zona. Čia buvo daug pelkių, tad judėjimas buvo labai lėtas. O ten dar gyveno senieji europiečiai – ne indoeuropiečiai. Jų tautų ir kalbų liekanų yra,  bet tai ne indoeuropiečių ir ne finougrų kalbos. Pavyzdžiui, būsimųjų latvių kalba susiformavo per kontaktus su finougrais, o lietuviai toje mažai apgyvendintoje teritorijoje čiabuvius asimiliavo taip, kad praktiškai jokių tų tautų ir jų kalbų pėdsakų lietuvių kalboje neliko.“

„Kalba yra brangenybė“

Nors lietuvių kalba ir laikoma archajiškiausia, vis dėlto joje įvyko nemažai pokyčių. Profesorius O. Poliakovas sako, kad labiausiai pakito garsų tarimas ir žodžių rašyba.

Paklaustas apie diskusijas dėl nelietuviškos abėcėlės raidžių rašymo pavardėse, mokslininkas teigia, kad laikosi konservatyvios pozicijos – jo nuomone, kalbos turėtų išsaugoti išskirtines savybes: „Nereikia įsileisti į kalbą svetimybių. Jeigu estai pareikalautų žodį Talinas rašyti su dviem l ir n, ar mums irgi reikėtų perimti šią ne mūsų kalbos normą?“

O. Poliakovo teigimu, bijoti angliškų terminų nereikia, bet barbarizmų į lietuvių kalbą įsileisti nederėtų. „XIX a. Europoje tarptautinė kalba buvo prancūzų kalba, todėl atsirado labai daug skolinių. Taigi ir vokiečiai, ir kitos tautos pradėjo valyti savo kalbas“, – primena profesorius.

Mokslininko nuomone, lietuvių kalba nusipelno būti UNESCO saugomų objektų sąraše dėl senovinės struktūros ir išsaugoto indoeuropiečių kultūrinio palikimo: „Kiekviena kalba yra brangenybė, bet lietuvių kalba ypatinga ne dėl to, kad lietuviai ypač myli savo kalbą. Būtent ši kalba atspindi materialinę visų indoeuropiečių protėvių kultūrą.“

Noriu pabrėžti, kad tauta ir kalba ne visada yra tas pats.

Paklaustas apie lietuvių kalbos ateitį, O. Poliakovas sako, kad viskas priklauso nuo ja kalbančių žmonių. „Noriu pabrėžti, kad tauta ir kalba ne visada yra tas pats. Pavyzdžiui, dėl bado daug airių išvažiavo ir perėmė anglų kalbą. Taigi visi airiai kalba angliškai, bet laiko save airiais. Norisi, kad lietuvių kalba išliktų būtent dėl to, kad tai ypatingas kultūros paminklas indoeuropiečių pasaulyje“, – sako profesorius.

Lietuvių kalba laikoma viena sudėtingiausių kalbų mokytis užsieniečiams, bet O. Poliakovas įsitikinęs – jei muzikos kūrinys sudėtingas, tai nereiškia, kad neverta jo mokytis atlikti: „Jei mes gąsdinsime, kad lietuvių kalba yra sunki, nedaug kas ryšis mokytis. Neseniai man teko dalyvauti viename priėmime, į kurį atėjęs Norvegijos ambasadorius prabilo lietuviškai. Jei myli žmogų ar kalbą, pasiekti galima viską.“