– Gyvenime jūs nesate Kamilė Birgė. Kodėl nutarėte knygas pasirašyti slapyvardžiu?

– Dar nuo mokyklos laikų pavydėjau rašytojams, galintiems susigalvoti kokį tik nori vardą. Netgi maniau, kad visi autoriai privalo turėti slapyvardžius. Žinojau, kad ant mano pirmosios knygos viršelio bus slapyvardis. Ir ne tik dėl paslaptingumo – norėjau atskirti savo kasdienį gyvenimą, kuriame esu mama, žmona, darbuotoja, nuo kūrybos. Naiviai tikėjausi, kad tuomet niekas darbe nesužinos apie mano pomėgį, bet nuslėpti nepavyko ir tuo džiaugiuosi, nes jaučiu kolegų palaikymą. Kartą mus su bendradarbe Aleksandra M. Aiste, kuri taip pat rašo meilės romanus, vienas kolega pavadino „Rašytojų sąjunga“. Iki šiol pakikename save taip pavadindamos. Ar daug yra įmonių, kuriose būtų tokia sąjunga?

– Nuo mokyklos laikų paslapčia rašėte?

– Mokykloje visas merginas buvo apėmusi dienoraščių rašymo mada. Aš neatsilikau. Studijų laikais – Kauno technologijos universitete studijavau informatiką – kurdavau satyrines eiles. Šaudavo į galvą idėja, užrašydavau sąsiuvinio gale ir pamiršdavau, niekada į tai nežiūrėjau rimtai. Nuo mažens buvau tiksliukė. Net lietuvių kalbos mokytoja vis sakydavo, kad rašau gerai, bet matematiškai.

– O kaip atsirado romanas?

– Kartą susirašinėjau su jau minėta savo bendradarbe Aleksandra M. Aiste (tada ji taip pat dar nebuvo išleidusi knygos). Ji prasitarė, kad puoselėja svajonę parašyti knygą. Nepamenu, tą pačią naktį ar kitą susapnavau siužetą romanui. Viskas prasideda lėktuve – ji grįžta iš komandiruotės, jis – žavus lėktuvo pilotas. Po skrydžio stovėdamas prie durų jis atsisveikina su išlipančiais keleiviais ir jų žvilgsniai susitinka...

Žinutėje Aistei aprašiau, kaip užsimegza dviejų žmonių – keleriais metais vyresnės moters ir jauno vyro – meilės romanas. Ji paklausė: o kas toliau? Pradėjau fantazuoti, kaip vystosi jų istorija, vėl jai nusiunčiau. Aistė pakartojo klausimą... Pajutau, kad galiu sukurti istoriją, kuri kažkam patiks. Tas jausmas mane įkvėpė. Kompiuteryje atsidariau failą ir pradėjau rašyti. Vis siunčiau draugėms skaityti, ką naujo parašiusi, o jos tik gyrė ir gyrė... Tai kaip netęsi?

Leidyklos nuotr.

– Kada vyrui prisipažinote rašanti meilės romaną?

– Ilgai nesakiau. Kirbėjo jausmas, kad užsiimu niekais. Po darbo vakarais ar savaitgaliais užsidarydavau miegamajame ir slapta vienumoje pasinerdavau į kuriamą istoriją. Namiškiai manė, kad žiūriu filmus. Vieną savaitgalį miegamajame praleidau tikrai daug laiko, r, nulipus į svetainę, vyras nutarė pasidomėti, kuo buvau užsiėmusi. Neslėpiau: „Rašau knygą“. Jis priblokštas tik mestelėjo: „Ar tu sergi?“ Aš supykau: išdaviau savo paslaptį, o jis pamanė, kad man perkaito galva. Nutariau daugiau nieko nesakyti. Net kai paklausdavo, ką veikiu užsidariusi ir pasiėmusi kompiuterį, atsakydavau, kad susiradau gerą filmą.

Tik kai iš leidyklos gavau patvirtinimą, kad romaną ketina spausdinti, nutariau prisipažinti, ką slapta nuveikiau. Po pirmos jo reakcijos man tikrai buvo nedrąsu vėl apie tai prabilti. Nusileidau į svetainę ir rimtu tonu pasakiau, kad noriu pasikalbėti. Jis taip išsigando, kad net išraudo ir pabandė užbėgti už akių klausdamas: „Tu laukiesi?“ Mes auginame du pametinukus, mintis apie trečią jį gąsdino, o artimieji mus vis ragino, klausė, nejaugi po dviejų sūnų nenorime dukros. Tad kai pasakiau, kad parašiau knygą, jam palengvėjo. Ir labai apsidžiaugęs puolė sveikinti. Tą akimirką supratau, kaip svarbu, kai tave palaiko artimiausias žmogus. Dar labiau jį pamilsti. Vyras paprašė rankraščio, greitai perskaitė, visiems draugams puolė pasakoti!

– Meilės romanų rašytojos sulaukia ir artimųjų priekaištų, kad dabar visi žiūrės lyg pro didinamąjį stiklą, ar tik tokios dramos nevyksta jų šeimoje...

– Jei nerimauja meilės romanų autorių artimieji, tai kaip turėtų jaustis gyvenantys su trilerių rašytojais? Mano artimiausi žmonės tik džiaugiasi ir nepriekaištauja, o vyras juo labiau! Jie palaiko ir skatina nesustoti. Net ir sūnūs, kurie mano knygų neskaitė ir greičiausiai jų neatsivers, didžiuojasi manimi. Nors nesigiria draugams, bet matau, kaip džiaugiasi, kai pasidaliju kokia smagia su rašymu susijusia naujiena. Jų visų palaikymas man labai svarbus.

Džiaugiuosi, kad pirmas blynas nebuvo prisvilęs: mano debiutinis romanas „Kasdien vis labiau“ 2020-aisiais pateko į skaitomiausių lietuvių autorių romanų bibliotekose dešimtuką. Šis įvertinimas suteikė daugiau pasitikėjimo ir privertė greičiau užbaigti pradėtą antrąjį romaną „Nuodėmės, kurios gyvena tarp mūsų“.

– Ne viena rašytoja yra prisipažinusi, kad ilgiausiai kaupėsi meilės scenos aprašymui. O kaip jums?

– Man nereikia specialaus pasiruošimo ar taurės vyno drąsai. Nėra skirtumo, ar rašau, kaip žmonės valgo, ar kaip mylisi. Juk tai taip natūralu! Jei jau herojai iki to priėjo, nieko negaliu padaryti, tik paklusti jiems ir užrašyti.

Gal nustebinsiu, bet didžiausia mano kūrybos palaikytoja – anyta. Ji turi tokį bruožą, kuris ne visiems patinka, – sako tiesą nevyniodama į vatą. Man, kaip rašytojai, ši savybė patinka, nes kritika labiau verčia tobulėti nei pagyros. Pamenu, kaip nerimavau duodama jai antrosios knygos rankraštį, baiminausi, kaip sureaguos į labai jau atviras meilės scenas. Nutariau, kad anyta bus lyg lakmuso popierėlis. Jei perskaičiusi sakys, kad ne, čia jau per daug, tuomet teks kažką su jomis daryti ir švelninti. Jos niekas nešokiravo! „Nieko nekeisk. Juk čia romanas“, – tepasakė.

K. Birgės asmeninio archyvo nuotr.

– O ir naujojo romano „Meilė be recepto“ siužetas užgimė sapne? Kodėl viskas prasideda visiškai neromantiškoje vietoje – ligoninėje...

– Žinot, žmonės pradeda gyvenimus nuo balto lapo, o aš – pikantišką romaną nuo balto chalato. Gal toks siužetas atsirado, nes pačiai, kaip ir knygos herojei Urtei, teko gulėti ligoninėje dėl dvylikapirštės žarnos opos. Sunku pasakyti. Tiesiog atėjo vaizdinys: mano herojė guli ligoninėje ir ją gydo arogantiškas gydytojas. Kai pradėjau rašyti, nežinojau, kaip pakryps herojų keliai, tik žinojau, kad viskas baigsis gerai.

Nesu skaičiusi knygos, kurioje veiksmas rutuliotųsi Kauno klinikose. Tikiuosi, mano romanas bus pirmasis ir skaitytojos puls ten ieškoti gydytojo Henriko, norėdamos pasitikrinti sveikatą. Beje, ištikimiausios tą jau padarė ir sakė, kad, deja, nedirba klinikose joks gydytojas Henrikas!

Meilės romanai – puiki atsipalaidavimo priemonė, nesvarbu, ar juos rašai, ar skaitai. Pasinėręs į kitų gyvenimus, pamiršti viską aplinkui.

Rašydama nesukau ratų apie ligoninę ieškodama įkvėpimo, mat pati esu čia gulėjusi ir jutau klinikų dvasią. Be to, turėjau puikią konsultantę – ten dirbančią gydytoją Rasą, kuri su malonumu atsakydavo ne tik į medicininius klausimais, bet ir, pavyzdžiui, kiek ligoninėje kainuoja kava.

– Ne viena moteris pripažins, kad apsilankymas pas išvaizdų mediką priverčia pasitempti...

– Be abejo, simpatiškas gydytojas visada priverčia pasitempti, bet, kaip sakė mano konsultantė gydytoja Rasa, – flirtuoti su gydytojais griežtai draudžiama. Tai blaško jų dėmesį ir rizikuojate savo sveikata! Aš ją papildysiu: jei vis tiek labai norisi flirtuoti, tikite, kad tai padeda pasveikti ar laikas ligoninėje eina linksmiau, geriau rinkitės dėmesio objektą iš kitos palatos! Kartu greičiau pasveiksite.

– Kaip IT specialistė, prieš pradėdama rašyti jūs turėtumėte pasidaryti lentelę su visais pasakojimo vingiais ir...

– Esu kažkur skaičiusi, kad vieni rašytojai yra architektai, o kiti – sodininkai. Šie pasodina sėklytę, laisto ir žiūri, kas iš to išeis. Aš taip ir elgiuosi. Kai išleido mano pirmą romaną, tik tada pradėjau skaityti knygas apie kūrybinį rašymą, klausyti vaizdo paskaitų. Ten visur pabrėžia, kad reikia turėti planą, kaip kad ir daro rašytojai architektai. Netgi jaučiau kompleksą, kad jo neturiu... Bet galop supratau, kad visi esame skirtingi ir velniop tą planą! Lai mane neša patys herojai.

– Jūs norite išgyventi rašymo nuotykį, o ne dirbate!

– Rašymo niekada nepavadinčiau darbu, o juo labiau sunkiu. Man tai hobis, smagus nuotykis. Džiaugiuosi, kad galiu laisvalaikiu padaryti kažką daugiau, ne tik kepti blynus... Be įprastinio darbo ir pamaitinusi šeimą, galiu kažką sukurti ir pasidalyti su skaitytojais. Rašymas pakylėja. Iki šiol dažniausiai rašau užsidariusi miegamajame ir įsitaisiusi lovoje, tik vasarą su kompiuteriu išeinu į terasą.

K. Birgės asmeninio archyvo nuotr.

– Ką jums duoda meilės romanai?

– Esu įsitikinusi, kad meilės romanai – puiki atsipalaidavimo priemonė, nesvarbu, ar juos rašai, ar skaitai. Pasinėręs į kitų gyvenimus, pamiršti viską aplinkui. Meilės romanai yra geriausias, greičiausias ir, be abejonės, saugiausias būdas pabūti žavaus astronauto ar ištvermingo samurajaus glėbyje, krūtinėje pajusti drugelių plazdėjimą, išjudinti kraują ir su džiaugsmu širdyje užversti paskutinį knygos puslapį.

– Ar jūsų pačios meilės istorija tiktų romanui?

– Mano vyras, būdamas studentas, nuomojosi butą su dar trimis pažįstamais. Tarp jų buvo mano draugė Eglė. Kartą mudvi ruošėmės į klubą. Ateinu pas ją į naują butą ir matau virtuvėje sėdintį nepažįstamą patrauklų vaikiną. Nenutylėjau ir juokais paklausiau: „Kodėl penktadienio vakarą niekur neini, negi galvoji, kad tavo meilė ateis pas tave į namus?“ Pasijuokėm ir su drauge išėjome. Po kiek laiko pasirodė, kad meilė tikrai atėjo pas jį į namus.

– Skaitant jūsų knygą nuolat norisi šypsotis, o kartais netgi nusikvatoti balsu. Mėgstate juokauti?

– Juokas mane supa nuo vaikystės. Kai gyvenau su tėvais, mama mus užmyluodavo, o tėtis prajuokindavo. Dabar jo vaidmenį perėmė vyras. Jis vienu juokeliu sugeba pataisyti mano bjaurią nuotaiką. Nuo jo neatsilieka ir sūnūs. Juokas – geriausias vaistas nuo visų ligų.

Romane panaudojau savo tėčio dažnai kartojamą frazę: „Dar nė vienas pacientas nėra parašęs man skundo“. Visuomet, ją girdėdama, nusišypsau, nes jis – veterinaras. Įdomu, kaip tėtis sureaguos atradęs šiuos žodžius knygoje.

K. Birgės asmeninio archyvo nuotr.

Gydantis romanas su humoro doze

„Šmaikštus, aistringas ir intriguojantis romanas. Tinka visiems, ieškantiems meilės nuotykio“, – taip rašytoja Donata Kontenienė apibūdina trečiąją K. Birgės knygą „Meilė be recepto“ (išleido BALTO leidybos namai).

...Buvusio vaikino dėka Urtė įsitaisė dvylikapirštės žarnos opą. Penkerius metus, kol jie buvo pora, jis aiškino, kad santuoka nieko nereiškia, bet neseniai ji sužinojo, kad vyras, kuriam norėjo pagimdyti pulkelį vaikų, netrukus užmaus žiedą vos pažįstamai amerikietei.

Ir štai – Urtė guli Kauno klinikose. Palatos kaimynė psichologė Kristina taip pat gydosi opą, kurią padovanojo neištikimas vyras, pametęs habilituoto daktaro galvelę dėl jaunos pasijos. Kur dvi likimo draugės, ten kvepia nuotykiais – pasirodo, net ligoninėje gali būti nenuobodu!

Tik... Urtė negali pakęsti arogantiško gydytojo Henriko Tomkaus. Pro palatos durų stiklą pastebėjusi grėsmingą siluetą baltu chalatu įsitempia, o jam pravėrus duris, jai tampa sunku kvėpuoti. Vengia net šypsotis šiam patraukliam medikui, nes jau pirmą kartą apžiūrėdamas jis leido suprasti, kad flirtuojančios pacientės užkniso juodai...

Ištrauka iš Kamilės Birgės romano „Meilė be recepto“

Urtė. Kavos gėrimo taisyklės

Kristina trumpam išeina ir grįžta su puodeliu kavos.

– Tau galima gerti kavą?! – išplečiu akis.

– Kai gydytojas nemato, galiu, o aš ir nesidemonstruoju, – nusišypso. – Kaip manai, kodėl pasirinkau lovą prie durų, o ne prie lango?

Tikra tiesa, mano lova kaip ant delno, kai eidamas koridoriumi žvilgteli pro stiklą duryse.

– Gal ir aš spėčiau tavo kamputyje išgerti? – paklausiu Kristinos.

– Prašau. Tik nemesk puodelio į šiukšlių dėžę palatoje, nes valytoja iš karto mus paskųs gydytojui.

– Oho, netgi taip?

– Geriau būti atsargioms, – mirkteli.

– Tai koks tas mūsų gydytojas, kad reikia jo bijoti? – pasiteirauju palatos kaimynės, kuri mėgaujasi nelegalia kava ir visai neatrodo, kad ko nors bijotų.

– Kaip čia tau teisingiau pasakius...

– Su didžiule patirtimi? – padedu Kristinai.

– Taip, – ji šelmiškai išsišiepia.

Labai gerai – vadinasi, manimi rūpinsis patyręs specialistas.

Kantriai laukdama guliu palatoje, niekur neinu, bet pas mane ateiti niekas neskuba. Viską suprantu – su amžiumi visų apsukos lėtėja. Skausmas aprimo. Aprimo jau tada, kai čia patekau, nes pati nusiraminau. Įtampa nuslūgo, nes žinojau, kad manimi gerai pasirūpins.

– Einu ir aš kavos, – apsisprendžiu.

Perėjusi skyriaus koridorių, atsiduriu vestibiulyje, kuriame stovi didžiulis kavos aparatas. Kaip tik nesimato nė vieno žmogaus baltu chalatu ar su šluota, vadinasi, kava bus legali ir pasakiškai skani.

Suspaudau mygtukus ir aparatas man paruošia kvapnaus gėrimo. Tiesiant ranką link šimto penkiasdešimties mililitrų dangaus, staiga už nugaros nugriaudi grėsmingas klausimas:

– Iš kokio jūs skyriaus?

Lėtai atsisukusi pamatau patrauklų jauną vyrą baltu chalatu. Jo žvilgsnis šaltas, o lūpos tvirtai sučiauptos. Sutrikusi nedrąsiai prisipažįstu:

– Gastro...

Jis be jokių ceremonijų išpila kavą į aparatą, o puodelį išmeta į šiukšlių dėžę.

– Ką darote? – išpučiu akis. Akiplėšiškumo viršūnė!

– O ką jūs? – persmeigia mane teisiančiu žvilgsniu ir apsisukęs nužingsniuoja laiptų link.

– Jūs man skolingas eurą penkiasdešimt! – šūkteliu.

Vyras net neatsisuka, o aš akimirksniu pajuntu suintensyvėjusius skrandžio skausmus.

Velnias...

Grįžusi į palatą nenoriu Kristinai pasakoti, kas ką tik įvyko, todėl tiesiog pasakau, kad persigalvojau.

– Man irgi reikėtų labiau rūpintis savimi, – pritaria supratinga likimo draugė.

Su Kristina imame filosofuoti apie meilę sau. Mūsų diskusiją, ar tai savanaudiška, ar būtina, nutraukia pro duris įsiveržęs tas pats gydytojas! Iš nuostabos net lošteliu. Jis mane susekė?! Ir dabar baus, kad ketinau gerti kavą?

Burbtelėjęs pasisveikinimą, ryžtingai juda tiesiai prie manęs, o jam iš paskos atseka du išsigandę, perdžiūvę rezidentai.

Gydytojas trumpai prisistato, bet aš nieko negirdžiu, nes mano smegenys užsiblokavusios. Ir ne tik iš nuostabos, kad detektyvas Šerlokas Holmsas mane rado... Neprisimenu, kada pastarą kartą mane taip patraukė koks nors vyras. Gal kalta ligoninės aplinka, o gal jo akinamai baltas chalatas sustiprino efektą? O gal tai, kad mes ką tik turėjome malonų susitikimą prie kavos aparato ir jis man skolingas?!

Atsitokėjusi plačiai nusišypsau, o jis rūsčia mina leidžia suprasti, kad flirtuojančios pacientės užkniso juodai. Nuryju mažytį apmaudą, surimtėju ir gailestingai nužvelgiu rezidentus: tikriausiai sunku dirbti su tuo pasipūtėliu, kuris nesugeba nusišypsoti net vargšei pacientei.

– Kuo skundžiatės? – rūškana mina paklausia gydytojas.

Jis atidžiai klausosi mano nerišlaus pasakojimo ir kažką konspektuoja. Rezidentai taip pat užsirašinėja.

– Ar galėčiau jus apžiūrėti? – paklausia, kai baigiu nuobodų pasakojimą apie skausmus pilvo srityje.

Žvilgteliu į Kristiną. Ji man mirkteli, lyg sakydama: „Štai koks mūsų gydytojas su didžiule patirtimi.“ Man kyla neapsakomas noras dar kartą pabandyti paflirtuoti su šiuo rūsčiu gydytoju.

– O ar galiu rinktis? Aš labai jaudinuosi, – žaismingai tariu ir mesteliu žvilgsnį į rezidentus. Iš jų veidų išraiškos suprantu, kad mano klausimas buvo netinkamas, ir net labai.

– Galiu paprašyti, kad jus gydytų kolega, kuris taip labai jūsų nejaudintų, – nepatenkintas atšauna ir leidžia suprasti, kad vagiu jo brangų laiką.

Gal ir nepamaišytų kitas gydytojas...

– Viskas gerai, galite apžiūrėti, – atsakau kaip įmanydama ramiau. Noras flirtuoti su gydytoju, o gal ir su visa vyriška gimine, išgaravo. Panašu, kad Bernardas sunaikino mano geruosius įgūdžius.

– Prašau apnuoginti pilvą, – paliepia.

Jo tonas mane erzina, norisi atksiirsti, bet neverta, tad galiausiai pasikeliu marškinėlius.

Gydytojas iš kišenės išsitraukia gumines pirštines ir neskubėdamas užsimauna. Kompanija, kurioje dirbu, atkakliai rūpinasi tvariu pasauliu, tad kodėl gi ir man neprisidėjus prie kilnaus tikslo? Kartu gal pavyks kiek pagerinti ryšį su gydytoju.

– Kodėl šiai apžiūrai reikalingos pirštinės? Tai tik pilvas... Manau, be reikalo teršiate aplinką, – bandau pasakyti kuo draugiškiau.

– Higienos sumetimais, – įbedęs abejingą žvilgsnį paaiškina. Jam nė motais pasaulis... – Daugiau klausimų bus ar jau galiu pradėti?

– Taip taip, žinoma, galite...

Akivaizdžiai per daug kalbu, reikėtų prikąsti liežuvį, bet jo artumas mane kažkaip keistai veikia.

Gydytojas nužvelgia mano apnuogintą pilvą.

– Prašau pasmaukti kelnes žemiau, jei galima.

Susiraukiu, kaip ir jis, ir truputį pasmaukiu kelnes žemyn.

– Dar šiek tiek, – paprašo. Aš iš karto pasmaukiu vėl. – Dar, – ir mane suima pyktis. Tai imk ir pasmauk, kiek reikia, arba tegul tai padaro rezidentai, velniai griebtų. Įsiutusi traukiu kelnes žemyn, laukdama, kol pasakys „stop“.

– Gana, – pakėlęs ranką sustabdo. – Aš ne ginekologas.

Tikrai? O jau ketinau pražergti kojas. Kas čia tarp mūsų vyksta?

Apžiūrėjęs leidžia tą patį padaryti vienam rezidentui. Šis jaunuolis liečia mane švelniai ir maloniai. Gaila, ne jis mane gydo.

– Jūs būsite labai geras gydytojas, – pasakau jam kruopščiai išspaudinėjus mano pilvą. Rezidento veidą nuplieskia raudonis. Vogčia žvilgteliu į palatos gydytoją. Man nesivaidena? Jo akyse plyksteli pavydo liepsnelė! Dabar mano eilė šypsotis.

– Atliksime keletą tyrimų ir bus matyti, kas jums, – pasako gydytojas ir kažką ištraukęs iš kišenės padeda ant spintelės.

Žvilgtelėjusi pamatau eurą penkiasdešimt! Kraujas bemat suplūsta į skruostus. Kokia gėda! Apsisukęs jis lyg niekur nieko išskuba iš palatos kartu su savo rūsčiąja mina ir rezidentų palyda, bet tas nesmagumo jausmas pasilieka.

– Fainas jis gydytojas, nebijok, tik reikia susigyventi su jo bendravimo stiliumi, – paguodžia Kristina.

– Išgyvensiu, – mirkteliu jai.

– Tik kodėl jis tau davė smulkių?

– Už moralinę žalą, kurią ką tik patyriau.