KEDROSTUBURAS

NUX LUX

Self-released

Net ir keliais žodžiais sunku nusakyti, kas skamba ketverto „Kedrostuburas“ naujajame albume „Nux Lux“. Manau, kad tai sektųsi lygiai taip pat, kaip sėkmingai bandyti paaiškinti, ką reiškia grupės pavadinimas, tačiau net ir šis konfūzas gali būti jums įveikiamas, jei nesitikėsite nieko. Arba visko. Kaip jums patogiau, nes „Kedrostuburo“ dainos susipina begaliniame artroko, repo, džiazo, postpanko ir fanko sukūryje, kuriame juos sugauti gali nebent I.V.T.K.Y.G.Y.G. ar koks Frankas Zappa. O tas sūkurys yra tikrai nemažas: grupė ne tik nusprendžia nemadingai pasiūlyti klausytojams visą valandą savosios muzikos, bet ir pristatyti ją lyg nenuspėjamą atrakcioną, kuriame, rodos, ne viskas turi prasmę, logiką ar paklūsta fizikos dėsniams. „Nux Lux“ klausytojų ausys 100 proc. turi būti atviros – tempo, akordų, minčių, tekstų šuoliams ar šuoliams, kai bandysite koncerto metu pataikyti į taktą. Bėda ta, kad kartais viso šio balagano būna šiek tiek per daug, jau norisi vietoj kvapą gniaužiančių amerikietiškų kalnelių pasirinkti saugius pasiplaukiojimus valtele ar tiesiog pasakyti: „Stop, chebra, trumpam pakvėpuojame, nusiraminame, nes dėdę ištiks infarktas.“ O jei rimtai, entuziazmo kupinas stilių mišinys rodo, kad „Kedrostuburas“ turi savyje daug kūrybinės energijos, kuri, kai paklus aiškesnei struktūrai, duos sultingesnių vaisių. Tačiau net ir dabar šis tarp kvailiojimo ir profesionalumo strikinėjantis skambesys gali suteikti malonumo. Gal iki super duper liuks šiek tiek pritrūko, bet tikrai gerai.

77/100 („Bandcamp“, „Spotify“, „Youtube“, „Pakartot“)

TEATRE

PRIEŠISTORĖ

Self-released

Jau antras šiais metais pasirodęs atlikėjo Teatre įrašas parodo, kad į šį jaunuolį verta atkreipti dėmesį, kad jis turi galimybių žengti toliau nei daugeliu atvejų mūsų darže liekantys elektronikos kūrėjai ir kad šiaip... teatre visai smagu. Visgi „Priešistorė“ daugeliu elementų ryškiai skiriasi nuo metų pradžioje išleisto EP „Vociferate“, ir kaip jau išsyk sufleruoja ilgagrojo pavadinimas. Šis LP – tai priešistorė, sujungianti gausybę Viktoro Urbaičio įtakų, įkvėpimų, muzikinių šuolių ir persivertimų. Todėl nenuostabu, kad, be griežtos industrinės technomuzikos, čia nuskamba ir IDM, ir synthwave, ir net muzika, kuri puikiai tiktų tame pačiame teatre kaip garso takelis spektakliui. Spektras nemažas, kaip ir albumo svoris, todėl „Priešistorė“ skamba labiau kaip bestų rinkinys ar unreleased trackų popuri, skirta ne patraukti koncepcija ar emocija, o labiau atspindėti, kas buvo įdomu, traukė, tačiau dabar gal net prarado savo aktualumą ir turi daugiau nostalgišką vertę. Smagu, kad kūrėjas taip atsiskaito ir su savimi, ir su mumis, tačiau kyla klausimas, ar tam reikia skirti tiek dėmesio. Aš manau, kad taip, nes net ir šiokioje tokioje netvarkoje galima rasti įdomių sprendimų ir žavinčių elementų; Teatre yra pakankamai talentingas, kad galėtų išplėsti savo kūrybos spektrą ir pabandyti tai viena, tai kita. Ir nors albumas labiau skamba kaip dovana sau, žmogui, besidominčiam Viktoro kūryba ir keliu, kaip jis tapo toks, koks yra, „Priešistorė“ dar labiau pagilins susidomėjimą šiuo muzikantu. Kartais tokie atsiskaitymai labai padeda, nuo jų galima lengviau atsispirti ir pradėti naują nuotaikingą kelionę.

78/100 („Bandcamp“, „Spotify“, „Deezer“, „Pakartot“)

AKLI

REFLEKSIJA

Half-Delay

Vos prieš metus savo debiutinį albumą išleidę „Akli“ sukėlė nemažą furorą tarp žmonių, kurie domisi muzika, ir tapo naujo, šviežio vėjo pūtikais šiek tiek savyje užsimėgavusioje lietuviškai miesčioniškos muzikos scenoje. Metai prabėgo – ir, štai, naujas albumas. Klausyti baisu? Baisu, antro albumo prakeiksmas lyg Damoklo kardas švytuoja visos perklausos metu, tačiau džiugu, kad visgi nenusileidžia ir ausų nenukerta. Ir nors „Refleksijos“ efektas ne toks aštrus kaip „Taikos“, reikia turėti omeny, kokį bagažą „Refleksija“ tempia. Pirmiausia, reikia pasakyti, kad „Akli“ tolsta nuo postpanko ir vis labiau atranda save industriniame bei alternatyviajame roke. Apskritai, 10-ojo dešimtmečio agresijos aidų girdėti nemažai ir nors atrodo, kad bumbsinti bosą grupė galėjo dar ilgai, smagu, kad ieško, kad randa, kad nestovi vietoje. Šie pokyčiai ir vis labiau dominuojantis whatever-core‘inis vokalas sukuria dar sunkesnę, dar depresyvesnę, dar purvinesnę atmosferą, kuri nors kartais šiek tiek per daug dominuoja, visgi išlaiko vientisą veidą. Vientisą tamsų veidą. Niekada negalvojau, kad tai pasakysiu, bet norisi šiek tiek pozityvumo. Jei ne pozityvumo, tai įvairumo, spalvingumo. Dabar spalviniame spektre dominuoja juoda, pilka ir balta, ir 50 šio trejeto atspalvių, o taip norėtųsi kokios... raudonos. O jei rimtai, „Akli“ per šiuos metus nestovėjo apakę nuo sėkmės ir nebandė aklai pakartoti debiuto pasisekimo. Atradę kelią jie juo intensyviai nuskubėjo, kaupdami ir transliuodami visus negatyvius dalykus, kurių nepagailėjo pandemija. Visgi ne viskas šiame pasaulyje yra juoda ir balta, todėl linkiu atrasti dar daugiau spalvų. Kad ir... raudoną.

80/100 („Bandcamp“, „Spotify“, „Deezer“, „Youtube“)

EGOMAŠINA

ATAKA (Self-released)

Dar viena gitarų grupė, lygiai prieš metus išleidusi sėkmingą albumą ir nusprendusi nieko nelaukti, o kalti geležį, kol karšta. Juk jeigu jau radai sėkmės receptą, kodėl gi jos neišnaudojus 100 proc. Taip „Egomašina“ ir padarė. Pasunkinusi ir pagreitinusi savo skambesį ji pasileido šuoliais per dainas ir surengė tokią ataką, kad naujojo albumo pavadinimas vargu ar galėjo būti tikslesnis. Gitaros aštrios, vokalai tylūs, energija taškos, ir gyvai tikriausiai nieko geriau klausyti ir neįmanoma. Visgi įraše nuolatinis atakavimas atbukina, atšipina ir atkala, todėl nori nenori, tiksliau, labai nori sulaukti kokios nors pauzės, kokio nors perekūro ar ko nors kito tave pastabdančio, kol galiausiai netapai abejinga daržove. Nors albumo energingumas, tempas ir intensyvumas kabina, bijau, kad dėl to buvo prarastos subtilios detalės ir melodinės struktūros. Dabar žadamas nesustabdomas vakarėlis, tačiau net jo metu būna pakilimų ir nusileidimų, galų gale – tualeto pertraukėlių. Iš kitos pusės, akivaizdu, kad „Egomašina“ nori išbombarduoti viską, ištransliuoti susikaupusią energiją, išsisunkti patys kaip citrinos, nes pandeminis ramybės laikotarpis užkniso juodai. Jei energijos perteklius vargina ir jus, tuomet „Ataka“ tiks ir patiks, tačiau man šis darbas labiau skamba lyg antroji „Spąstų“ dalis, pasakojanti, kas nutinka išsilaisvinus iš spąstų ir truputį pametus nuo tos laisvės galvą. Todėl ir kūriniai iš dalies vienodėja, susijungia į vientisą... ataką, kuri kartais neša, o kartais ir vargina. Dabar gal reikėtų šiek tiek stabdžių, apsidairymo ir pamąstymo, ką toliau daryti.

76/100 („Bandcamp“, „Spotify“, „Deezer“, „Youtube“, „Soundcloud“)

ANAPILIN

DEZINTEGRACIJA

Kauniečių black metal kolektyvo pilnametražis albumas yra puikus debiuto pavyzdys, kai į darbą norima sudėti daug daug ir nors, rodos, procesą pavyksta suvaldyti, beklausant susidaro įspūdis, kad į nugarą grėsmingai kvėpuoja pavadinime įvardyta dezintegracija. Ko ko iš šito albumo neatimsi, tai didelio noro ir entuziazmo, su kuriuo „anapiliečiai“ groja savo juodmetalį; akivaizdu, kad šiame žanre jie gyvena, juo mėgaujasi ir jį myli, jei tikslu taip įvardyti. Tą pačią akimirką smagu, kad jie juo neapsiriboja, nes, be tradicinio skambesio, staiga išgirsti groove metal, folk metal, noise ir t.t. detalių. Problema tik ta, kad per visas šias įtakas, visus šiuos bandymus, visą šį entuziazmą sunkoka darosi perskaityti, ką gi iš esmės nori „Anapilin“ pasakyti, lyg žinotų, kaip, bet iki galo nežinotų, ką, lyg mes taip ir neišvystame grupės tikrojo veido, neišgirstame jos tikrinio skambesio. O jo nesant, albumas virsta garsiniu kortų nameliu, kuriam kyla pavojus nuo vėjo papūtimo ar grojimo klaidos sugriūti. Be to, koją kiša ir vientisumo nebuvimas, kuris yra nulemtas jau minėtos – iki galo nesuformuluotos koncepcijos – problemos. Tačiau iš esmės „Dezintegracijos“ klausyti malonu: pirmiausia, tai yra šiuolaikiškas albumas, kurį būtų galima kaltinti madų sekimu, tačiau jau geriau taip, negu džyrinti gitaras, remiantis surūdijusiais trafaretais, kuriuos kažkas vadina true metalu. Deja, taip nėra ir visi tikrojo skambesio gerbėjai galiausiai nuplinka, užsiaugina pilvus ir virsta dėdžiais. Progresas visada duoda naudos, ją jis atneš ir Anapilin. Žingsnis po žingsnio iš dezintegracijos bus pereita į puikų konstruktyvizmą.

74/100 („Bandcamp“, „Spotify“, „Deezer“, „Youtube“)