DARIUS ŽIČKUS

SIMPLER, PT. I, SIMPLER PT. II

Self-released

Kartais visko būna per daug, ir muzika – jokia išimtis. Lašas po lašo, nata po natos, ir galiausiai pasijunti vientisame baltame triukšme, kuriame kartais kas nors pabumbsi, paklykia, papjauna, pagieda, o tu pradedi suprasti, kad niekas tau nepatinka, ypač tai, kas patenka pro tavo ausis. Tuo atveju yra reikalinga, jei galima taip sakyti, suaugusiųjų muzika arba kažkas, kas nėra trendy, hip ir net šalia bangos. Darius Žičkus, nusimetęs Nazcaman pseudonimą, yra būtent toji reikalingoji panacėja. Du ambientiškai intelektualūs EP „Simpler Pt. 1“ ir „Simpler Pt. 2“ absoliučiai neatspindi dabartinės muzikinės kasdienos, o kaip tik nuo šios bukinančios banalybės leidžia pabėgti. Rinkiniai, persmelkti skandinaviškai švarios, japoniškai tvarkingos atmosferos, leidžia patirti eskeipizmą, tačiau ne glušinantį, kai visas tavo jusles atakuoja tušti garsai ir vaizdai, o sustabdantį, lyg puodelis žaliosios arbatos sekmadienio rytą ar kelionė traukiniu tarp stiklo monolitų. Tai nėra kasdienė muzika, o muzika, skirta atsikvėpti nuo kasdienos. Nejudrus, tačiau vis pulsuojantis ritmas ir sentimentalumo nesibaiminantys fortepijono garsai pirmojoje dalyje sukuria keistą burbulą, savotišką gaubtą, pro kurį gali stebėti bėgančius žmones, lekiančius automobilius ar dangų raižančius lėktuvus. Grubiai tariant, esi ir čia, ir kažkur atsijungęs (labai padeda išvengti nemalonių pašnekesių su praeinančiais senais pažįstamais, nes gali apsimesti jų nepastebintis). Antroji, sakykime, liūdnesnioji, dalis atspindi tokio atsiribojimo efektą, tačiau negramzdina į depresiją, o tiesiog liudija vienatvę. Ir nors negaliu garantuoti, kad „Simpler“ padės pasibūti paprasčiau (ypač dabar, kai niekas, kartoju, niekas nėra paprasta), galiu patikinti, kad vienam kitam lengvesniam įkvėpimui ir iškvėpimui tikrai nepakenks.

83/100 („Bandcamp“, „Spotify“, „Deezer“, „Pakartot“, „YouTube“, „Soundcloud“)

NE1 NE1

ORE

Self-released

Kiek daug beviltiškų grupių ir atlikėjų Lietuvoje sulaukia dėmesio. Tokia mintis man atėjo į galvą perklausius atlikėjo „Ne1 Ne1“ albumą, kurio, esu tikras, yra negirdėjusi, na, dauguma bent kiek aktyviau šalies scena besidominčių atlikėjų. Apmaudu? Taip, todėl tikiuosi, kad bent ši rekomendacija privers išjungti didžiąją dalį šlamšto ir paklausyti Pauliaus Usavičiaus kūrybos, kuri gal nėra iki galo ore, tačiau tikrai drąsiai nuo žemės atplėšia. Albume „Ore“ yra surinktos minimalistinės ir gal net tyčia primityvios kompozicijos, paveiktos tiek postpanko, tiek ir šiuolaikinių šio stiliaus gaivintojų, kuriose lygiai taip pat primityviai pats kūrėjas sukalba žodžius, kurie labiau primena miesto mantras, negu per se  tekstus, ir kurias jungia stilinga, nors ir gruboka elektronika. Sakykime, tai tokia liūdna miesto muzika, kuri galėtų apšildyti, tarkime, kokį… „Solo Ansamblį“ (dabar reikės imti procentą už PR'ą). Įdomiausia, kad nepaisant, atrodo, patrauklios nišos, tokių atlikėjų kaip „Ne1 Ne1“ nėra labai daug, todėl džiugu matyti, kad vis kas nors randa būdų Lietuvoje kurti jei ne postpanką, tai bent būti jo įkvėptas. Pasikartojantys motyvai ir purvinoki akordai turi hipnotizuojančios galios ir, nepaisant, kad pabaigoje šiek tiek išradingumo pritrūksta, iš esmės EP skamba išties gerai. Pirmiausia, jis nupučia didžiąją dalį jaunų balsų, antra, jis jau turi savo vietą ir yra sunkokai sulyginamas su kitais atlikėjais, trečia, nuoširdžiai tikiu, kad „Ne1 Ne1“ yra tikrai smagu klausytis gyvai. Tai muzika, kuri leidžia pamiršti laiką, kuri liūliuoja ir nesibaimina kartotis. Kaip sakiau, dar šiek tiek – ir viskas bus ore.

80/100 („Bandcamp“, „Spotify“, „Deezer“, „Pakartot“, „YouTube“, „Soundcloud“)

MONKEY TANK

FIELD NOTES

Self-released

Naujasis vilniečių grupės „Monkey Tank“ albumas yra vienas ilgas deja vu, glitchas „Matricoje“ ir blast from the past kartu. Toks komplektukas praeities, kuri parodo, kad aš pasenau, jaunimas linkęs atrasti kažką, kas seniai atrasta, o nostalgija yra... tiesiog yra. Ar tai blogai? Ne, tačiau velnioniškai keista, nes „Field Notes“ nuo pirmos sekundės šiek tiek pašokdina akis. Pop punk? Nu metal? Briano Molko vokalas su šiek tiek Billie Joe Armstrongo? Mes jau pamiršome devintojo dešimtmečio atgimimą? Tačiau kur naujos grunge revival grupės? Atrodo, istorijos spiralė ne tik pasijuto, kaip sakė filosofai Lukas ir Virgilijus, bet ir prasisuko, ir štai ką turime. Jei be humoro, tai „Field Notes“ yra tikrai smagus albumas su stipriomis melodijomis ir lengvai suvirškinamomis konstrukcijomis. Kiekvienas kūrinys turi savo raktą, yra išbaigtas ir suderintas. Nėra nieko per daug ar per mažai. Iš esmės – tikslus šūvis; įsivaizduoju, kaip jis taškytų visų ausis prieš 20 metų. Ir ši mintis, lyg koks kojos kryptelėjimas, išduoda darbo Achilo kulną. Jis, kad ir kaip keistai skambėtų, nėra laike, jis nėra dabar, nėra šiandien. Gal toks yra grupės tikslas, gal jie nenori nieko paisyti, gal man nereikėtų aiškinti, kas ir kaip, tačiau mane jis paliko truputį sutrikusį, nes lyg ir viskas gerai, lyg ir viskas vietoje, lyg ir muzika – tikrai maloni, tačiau priėjimas prie jos yra toks keistas, lyg „Monkey Tank“ būtų ne dešimt, o 30 metų, lyg jie vis dar kurtų kokybišką, tačiau, na, tada juos į aukštumas iškėlusią muziką, ir spjautų į bet kokius pokyčius. Iš principo, kaip tie patys „Placebo“ ar „Green Day“. Paradoksalu, tačiau pasauliniai pavyzdžiui („Greta Van Fleet“) rodo, kad galima ir taip. Kodėl gi ne.

77/100 („Bandcamp“, „Spotify“, „Deezer“, „Pakartot“)

VARIOUS ARTISTS

SEKTA

Good Skills

Pagaliau mano mėgstamiausia grupė, „Various Artists“, išleido albumą... Jei rimtai, tai sveikinu save su eiliniu žioplumu, išgirdus patį vasariškiausią darbą vasarai jau pasibaigus. Ašaros bėga, ypač žinant, kad kita vasara – tik kitų metų viduryje. Vis dėlto summer vibes'ų elektroninė kompiliacija „Sekta“ dar gali paskleisti ir neskubriai mums padėti įvairuoti į amžinos tamsos ir slegiančios depresijos mėnesius. Nesijaudinkite, labai greitai bus geriau, laukti liko tik metus. „Good Skills“ leiblo rinkinys, nors savaime nesektantiškas, turi draugiškos magijos, vientisos kūrybos ir šamaniškos energijos. Neperspausdami kūrėjai ėmėsi savotiškai tingios elektronikos, kuri negresia širdies permušimais ar migrenos priepuoliais, su kuria norisi ne šokti, o sėdėti kur nors po medžiu, skėčiu ar pastoge, nes tiek laipsniai lauke, tiek laipsniai stiklinėje lengvai drebina kojas. Vilioja? Be abejo. Ypač dabar, kai vasaros nebėra. Džiugu, kad visi atlikėjai (Shkema, Zakmina ir kiti) nenusprendė išsišokti, nepasiūlė kažko itin prieš srovę, todėl visa kompiliacija pereina per ausis lyg ta upė, kurioje jūs vėl maudysitės tik 2023 m., na, nebent nuspręsite lįsti į ją po pirties arba, kad pasidarytumėte story ir persišaldytumėte šlapimo pūslę (vienas su kitu yra tiesiogiai susiję). Taigi, išvada paprasta – malonus, neįpareigojantis rinkinukas, labiau skirtas tiems, kurie žino tiek „Good Skills“ leiblo, tiek kiekvieno kūrėjo muziką. Nežinau, ar jis padės pritraukti naujų gerbėjų, bet žinant, kokie darbštūs yra jie patys, nemanau, kad jiems egzistuoja grėsmė žlugti. Čia – ne tokia sekta.

76/100 („Bandcamp“, „Spotify“, „Deezer“, „Pakartot“, „Soundcloud“)

VARIOUS ARTISTS

DUBARTIS

Dubartis

Įdomus žanras yra dub muzika, jos šaknys ir tai, kuo ji galiausiai virto. Savotiškai konservatyvi, be problemų atpažįstama, su niekuo nesupainiojama – jos klausydamas tu esi arba in, arba out ir kitaip kartais, man atrodo, yra neįmanoma. Ji niekada nebuvo populiarumo viršūnėje, bet visada turėjo savo ištikimų kareivių būrį, kurie buvo su dub, dėl dub ir visada dub. Manau, kad būtent šie kariai ir yra pagrindiniai „Dubartis“ kompiliacijos klausytojai, kuriems bus smagu perklausyti ryškiausių šio žanro atstovų štrichus. Dėmesį į ką atkreipti tikrai yra: pirmoji rinkinio dalis yra skirta grupės „Ministry Of Echology“ kūrinių remiksavimui, kurių, pasikliaudami dub dvasia, ėmėsi žymiausi aplink šį žanrą besisukantys vardai, pvz., IJO, Grad_U, Girių Dvasios ir kt. Ir jei tai nėra jūsų puodelis kanapių arbatos, iš šių septynių kūrinių bent jau susidėsite žemėlapį ir atsirinksite favoritus naujoms paieškoms. Antroji rinkinio dalis, bent jau man, buvo šiek tiek įdomesnė, nes jame šokama į hiphopo upę, kurioje pagaliau išgirsti kažką tautiškai įdomaus. Kasetos sudėlioti ritmai ar dėl smagumo, ar dėl išsilavinimo stokos vis priminė ne taip seniai pasirodžiusius Madlib rinkinius ir įrodė, kad taip, galima Lietuvoje įdomiai kurti hiphopo muziką. Ne ką kolegai nusileidžia ir Genn Bo, nusprendęs drąsiai eksperimentuoti su tempais ir pasikviesti andergraundo legendą Direktorių, kuris savo žodinėmis konstrukcijomis nepabijojo mesti iššūkio Mesijui. Vienintelis trūkumas, ir net ne trūkumas, o erzelis ima dėl sempluotų rusiškų kūrinių ištraukų, kurios skamba, pripažinkime, ne laiku. Tačiau net ir su šiuo trūkumu „Dubartis“ skamba giliai, plačiai ir yra verta pažinti. Su tokia dubartimi ir dabartis šviesesnė rodos.

75/100 („Bandcamp“)