Ant pjedestalo

(Ne)paaiškinama R.Cicino magija

Praėjusių metų šlagerių karaliumi tituluotas dainininkas Rytis Cicinas Klaipėdoje pasirodo tik kartą per metus ir dažniausiai prie salės, kurioje koncertuoja, pririeda baltu limuzinu. Nakvoja „Vėtros“ viešbutyje ir nenoriai bendrauja su žurnalistais. Taip buvo ir praėjusį savaitgalį: „Vėtra“, limuzinas, sausakimša Žvejų rūmų salė, puokštės gėlių ir ašaros dėkingų gerbėjų akyse.

R. Cicino populiarumo fenomenas galėtų tapti puikia studija psichologijos ar kitokio analitinio mokslo žinovams. Kuluaruose, o dažnai net nesislapstant, R. Cicino vardas tariamas su ironija. Pašiepiamas jo aprangos ar dainų stilius, akivaizdžiai deklaruojama prabanga. Tačiau daugelis didžiausių pašaipūnų, nors ir sukandę dantis, pripažįsta: Ryčio dainos juos „užveda“, jo dainavimo maniera, gebėjimas bendrauti su publika, džiaugsmu spindinčios akys turi nepaaiškinamos magijos.

Ir šįkart Klaipėdoje koncertavęs R. Cicinas keturis kartus keitė vieną už kitą prabangesnius rūbus, padabintus stilizuotomis grandinėmis, akį traukdamas blizgančiais audiniais. Vienas dešimtmetį scenoje mininčio dainininko rankos mostas, ir tarsi kokiame giminės baliuje linguoja visa salė, balkonas, iš publikos lūpų liejasi šlagerių melodijos. Nenorintys linguoti (dažniausiai - „augę“ dėdulės) tarsi maldos žodžius šnabžda panosėje Ryčio dainų tekstus. Po kiekvieno „gabalo“ į sceną kyla moterys, vaikai su gėlių puokštėmis. Tuo metu juos, apkabintus ir išbučiuotus šlagerių karaliaus, prilipę prie scenos fotografuoja artimieji.

Nors R. Cicinas nepropaguoja okultizmo, ezoterikos, slaptų žmonių valdymo technikų, tačiau, ką čia slėpti, publika bejėgė prieš šio trisdešimtmečio dainininko žavesį. Tik ko čia graužtis dėl slapto pomėgio - klausytis R. Cicino dainų?