Knygos viršelio dizainą sukūrė dailininkė Lina Sasnauskaitė. Tai penktoji J. Tumasonytės knyga.

Po realistiniu stiliumi parašyto, istoriškai dokumentuoto romano „Remontas“ (2020) novelių romanu „Naujagimiai“ autorė grįžta prie magiškojo realizmo, kuriuo anksčiau ir buvo išgarsėjusi savo knygose „Dirbtinė muselė“ (2011) ir „Undinės“ (2019). Nekasdieniškame kontekste išryškėja asmeninės dramos, ribinės patirtys ir užburiantys, įtraukiantys vaizdai. Realistinis sluoksnis čia pinamas drauge su antgamtiniais, tautosakiniais, istoriniais sluoksniais.

„Naujagimiuose“ pasakojama šeimos ir miestelio istorija. Suplakiau realistinį ir maginį pasaulius, įdėjau transformuotų tautosakinių elementų, istorinių detalių, savo mirusių, niekada nematytų giminaičių šešėlių, parafrazių ir intertekstų, asmeninių ir svetimų patirčių, košmarų ir gražių sapnų“, – apie ką tik pasirodžiusius „Naujagimius“ sako J. Tumasonytė.

XIX amžiuje gyvenantis avių augintojų sūnus Anicetas susižeidžia galvą ir patenka į keistą salą, knibždančią nusidėjėlių, ten įsimyli jį išgelbėjusią merginą ir, santykiams pasiekus kulminaciją, prabunda savo lovoje. Jo mylimoji persikelia į žemiškąjį pasaulį ir drauge su dukra Paule keliauja po miestelius, kur padeda moterims pastoti arba susilaukti pageidaujamos lyties kūdikio.

Dvare grafaitės sutuoktinis netyčia išveisia stebuklingų, nepaliaujamai mutuojančią aksolotlių veislę, vyksta karas. Tarpukariu jaunas, ambicingas stomatologas dalyvauja spiritizmo seansuose ir netyčia papuola į žabangas. Vėl vyksta karas, paauglė Elzė slepiasi rūsyje, o laumiukas kartu su šeima už Poliarinio rato valgo išprotėjusio senio sumedžiotą mėsą oloje.

Pokariu kaimietė Nijolė gailisi netyčia numarinusi aristokratiškų šaknų turėjusį girtuoklį Jaceką. O kunigo Aniceto palaikai paslapčia užkasami naujosios, į miestelį pertvarkos ir geresnio pasaulio kurti atvykusios valdžios. Chirurgas Vytautas operuoja kiaulių širdis, kol vieną dieną atsiranda reikiamas donoras ir jis pakviečiamas asistuoti pirmojoje žmogaus širdies transplantacijoje.

Vyksta giminaičių vestuvės, senės Paulės dvaselė kybo virš kūno ir ginčijasi su išalkusia, buvusio vyro dvasia, prapuola vieno iš svečių vaikas, atvyksta policija. Tolimoje ateityje, kai žemėje jau išplitusi ekologinėms katastrofoms atspari neandertalių rūšis, nusidėjusi, idiliškame kaime gyvenanti, sapiens pora baudžiama už brangią dirbtinio apvaisinimo operaciją...

Romane, kurį autorė vadina dėlione, kiekviena novelė turi jungtį vis su kitomis novelėmis, taip mezgama vientisa pasakojimo linija. „Naujagimiai“ – tai knyga apie pažinimo džiaugsmą, gražių idėjų ir baisių nuodėmių gimimą. Apie ratu kaskart vis kitaip besisukančią istoriją, karą, vaikystę, motinystę, ir stiprų troškimą gyventi.

J. Tumasonytė – talentinga prozininkė, Lietuvos periodikoje publikavusi daugybę pokalbių su įvairių sričių menininkais. Debiutinė trumposios prozos knyga „Dirbtinė muselė“ (2011) autorei pelnė Kazimiero Barėno literatūros premiją už nebanalų, ironišką žvilgsnį į realybę ir patrauklią stilistiką.

Antrasis autorės apsakymų rinkinys „Undinės“ (2019) pateko į akcijos „Metų knygos rinkimai“ penketuką suaugusiesiems, buvo įtrauktas į Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto paskelbtą kūrybiškiausių knygų dvyliktuką, įvertintas Jurgos Ivanauskaitės premija.

Siūlome paskaityti knygos ištrauką

Pradžių pradžia

Danguje įsižiebė žvaigždynai, patekėjo išpurtęs, šviesos prisisiurbęs mėnulis. Jis atsispindėjo ir ežere, kuriame girdėjosi vienodas letenėlių pliaukšėjimas ir prunkštimas. Elžbieta tarsi ūdra palengva plaukė per klampius, šiltus vandenis. Tamsus vanduo atsidavė šviežiu krauju, patekęs burnon, buvo maloniai sūrstelėjusio skonio.

Ežeras knibždėjo gyvybe – kai ko reikėjo pasisaugoti. Pavyzdžiui, sykį ji vos nenukentėjo nuo netikėtai išnirusio jaučio, kuris malė vandenį kanopomis ir niršiai badė orą ragais – dar kiek, ir būtų užkabinęs. Plaukdama ne kartą yra sutikusi naminių gyvūnų, pasitaikydavo ir žmonių. Jie, gaudydami paskutinius deguonies gurkšnius, mėgindavo kabintis už jos ir kartu gramzdinti į dugną. Elžbieta neturėjo žiaunų, tad atsidurti po vandeniu ilgiau, negu būtina, nemėgo. Taip, plaukioti be palydos buvo pavojinga, bet kurią akimirką galėjo kas nors nutikti – kas nors nebepataisomo. Ji jau seniai svajojo apie nuosavą luotą. Seserys bardavosi, kam bastūnė be reikalo merkia savo kailį į vandenį. Priekaištaudavo, kad ji užsispyrusi nenuorama ir nesilaikanti taisyklių prietranka, lendanti į pavojus, tiesiog trokštanti prarasti galvą. Pačios kaip karalienės plaukiodavo „laivu“, tačiau sesers į jį nepriimdavo, vos pamačiusios Elžbietą artinantis prie valties, užpuldavo ir sukandžiodavo. Kąsdavo negailėdamos, paskui nelaimėlei tekdavo laižytis bjaurias žaizdas ir laukti, kol vėl galės išplaukti.

Ji nebeprisiminė, kada pirmą kartą suprato, jog esama ir kitų salų. Neatminė, ir kada pirmą kartą išplaukė viena. Iš pradžių nesuprato, kodėl kamuoja toks stiprus noras atsidurti prie svetimų krantų, stebėti jų gyventojus ir pačiai jiems pasirodyti. Reikėjo ilgai plaukioti, kol suvokė, jog nenori tik stebėti. Jai žūtbūt reikėjo suardyti kai kurias ten vykstančias priežasčių ir pasekmių grandines.

Tarkime, pietinėje saloje gyveno gigantiška šernė, kuri užėmė kone pusę sausumos. Kažkur tikrai slapstėsi jos šėrikas – toks gyvulys tikriausiai suėsdavo nežmoniškai daug. Apšviesta mėnesienos šernė primindavo uolyną, o retkarčiais pasigirsdavęs krioktelėjimas apkurtindavo lyg stipriausias griaustinis. Tuzinas ten gyvenusių vaikinų papilkėjusiais veidais net ir naktį nesudėdavo bluosto – pasitikę Elžbietą apie nieką kitą, išskyrus tą nelemtą šernę, nekalbėdavo. Jie bijojo ir nekentė gyvulio, spėliodavo, kada jis pagaliau nugaiš. Svajojo, kad tada supjaustys šernę į smulkius gabalėlius ir išmes į vandenį, o patys išsivalys salą, pasistatys trobesius su plačiais balkonais, užveis vaismedžių sodą, atsigabens moteriškių ir pagaliau prasigyvens. Elžbieta žadėjo, kad laukti liko visai nebedaug – tereikėjo surasti šėriką ir nugalabyti. Kartą net buvo su juo susitikusi – šėrikas, storas, didelis ir pasišiaušęs, sėdėjo valtyje, o kai ji priartėjo, užsimojo irklu ir vos Elžbietos neužmušė. Dėl to jai labai reikėjo nuosavos valties. Salos vaikinai ją dirbino be galo lėtai ir nesėkmingai – į vandenį nugrimzdo begalė puikios medienos. Jiems labai trūko įgūdžių, bet su laiku turėjo pramokti.

Dar piečiau plytėjo žemės, kuriose gyveno nagingi, darbštūs žmonės. Jie kirto medžius ir statė įspūdingą šventovę – raižė medinius ornamentus, drožė šventųjų statulas, atrodžiusias it gyvos. Kol vyko statybos, jų dievybė – nuolat savo pavidalą keičiantis melsvas debesėlis – mielai pasišnekučiuodavo su Elžbieta. Tiksliau, jis beveik nekalbėjo, tik tyliai niūniuodavo ir šniokšdavo. Jo skleidžiami garsai be galo ramino ir džiugino. Elžbieta vis nedrįso paprašyti dievybės, kad jos žmonės išskobtų jai valtį. Vis svarstė, ką galėtų pasiūlyti mainais.

Nors nesinorėdavo, plaukdavo ir į ašaringąją salą – ten nebuvo medžių, žėlė vien aukšta žolė. O toje žolėje telkšodavo purvo balos. Balas kadaise priverkė labai liūdni žmonės – saloje jų beveik nebeliko, šmaižiojo tik keli nepaprastai liesi, baikštūs vaikiūkščiai. Elžbieta norėjo tuos vargšelius prisijaukinti ir išsigabenti į geresnę vietą, tačiau vaikai jos vis dar prisibijojo ir artyn neprisileido.

Šiauriau plytėjo sala, iš kurios visą laiką sklido dunksėjimas – nuogi, veidus ir torsus baltai išsidažę vyrai šoko mušamo būgno ritmu. Elžbieta niekada nematė jų miegančių. Vyrai nenorėjo su ja kalbėtis, tad reikėjo sulaukti, kol jiems nusibos šokti. Ties šia sala jos kelionė baigdavosi – su valtimi būtų galėjusi plaukti gerokai toliau ir pamatyti naujų sausumos plotų.

Ji plaukė atgal, buvo mirtinai pavargusi. Staiga pajuto iš apačios tiesiai po ja kylančius oro burbulus – taip visuomet nutikdavo prieš kam nors išnyrant. Elžbieta sulaikė kvėpavimą.

Laukė.

Karusės malda

Vakar mūsų klebonas pasakė tokį skaidrų, spindulingą pamokslą, kad parapijiečiai tiesiog salo nuo gražumo. Po mišių išėjo įkvėpti, tartum pakylėti viršum purvo, skausmo ir nepriteklių. Tiesa, dalis jų dar liko stoviniuoti – troško pabučiuoti dvasiškajam tėveliui ranką, padėkoti ar nusibraukti ašarą jo akivaizdoje. Bjauriausios visad būna davatkos, kurios tarsi šikšnosparniai įsikabina į kleboną ir siurbia jam kraują net pasičepsėdamos. Žinau, užsitęsusios, tuščios kalbos jį sekina ir, jei tik pavyksta, kaskart mėginu kunigėlį nuo tokio prievartinio bendravimo išgelbėti. Ypač jį sergėju nuo tų dviejų našlių iš Užupėnų – jos nejaučia saiko ir nepajėgia suvokti, kad kunigas negali viso savo laiko skirti tik joms. Nemėgstu ir vietinių cypdavatkių – prie klebonėlio vaidina atsidavusias krikščiones, o kai reikia prisidėti prie bažnyčios tvarkymo, iš jų naudos kaip iš ožio pieno. Nemoka jos sudėti gražių bukietų, retai kada atneša gėlių iš savo darželių. Ką jau kalbėti apie tą metą, kai prasideda didieji pasiruošimai adventui ir gavėniai arba atlaidams – viskas gula ant mano, vargšės, pečių. Bet nesiskundžiu, nes viskam Dievo valia.

Jau treji metai, kai esu mūsų klebono gaspadinė, atsakinga už kiekvieną kąsnį, patenkantį į jo burną, patalus, liečiančius jo kūną, šiltą vandenį, plaunantį jo odą, ir kitus žemiškus dalykus. Esu artimiausias jam žmogus ir, sakau nuoširdžiai, atiduodu tam visą širdį. O gal ir daugiau. Mūsų kunigas pačioje jaunystėje patyrė didelį sukrėtimą, iki šiol atsigauti negali. Būna dienų, kai jis guli lovoje, apimtas begalinio galvos skausmo, tada negelbėja jokie vaistai. Skausmas kamuoja ilgai, kartais ir keletą parų kankina, tuomet nemiegu ir aš – vaikštau pirštų galais po namą, keičiu šaltą skepetą jam ant galvos, girdau sultiniu, kad visai nenusilptų. Paskui, skausmui atslūgus, dar kelias dienas jis būna tarsi nesavas, nutolęs nuo šio pasaulio.

Esu keletą vasarų už dvasiškąjį tėvelį vyresnė, todėl, kad neturėčiau veide daug raukšlių, stengiuosi kasdien ar bent kas tris dienas prausti veidą išrūgomis, skalauju plaukus ąžuolo žievės nuoviru, prieš veidrodį žnaibausi skruostus. Nemanau, kad tai tuštybė – veikiau noras pradžiuginti jo akis. Juk ir gamtoje atsigauni, kai matai dailiai nuaugusį, žydintį medį, o nuo trūnėsių ar glitėsių norisi nusisukti.

Viskas mūsų gyvenime būtų gera ir teisinga, jeigu ne ta ragana ir jos dukra. Kai apie jas pagalvoju, man ima virpėti rankos, darosi sunkiau kvėpuoti. Suprantu, kad tai mūsų kunigo jaunystės klaida, apie kurią geriau patylėti. Bet kaip jos drįsta rodytis? Kodėl ta ragana veža savo benkarčiukę į mūsų šventus namus ir drįsta nakvoti mūsų lovose?

Klebonas tikina, kad čia jo tolima giminaitė, nerami dūšia, trankosi po svietą, užsiiminėja šundaktarystėmis ir tokiom klajonėm baigia nukamuoti savo dukrelę. Jis kiekviena proga maldaute maldauja, kad ta ragana paliktų benkarčiukę jam. Iš tiesų tos putnios kaip paršelis mergikės veide matyti jo bruožų. Tačiau velnias turi daugel pavidalų.

Atsibaladojusios lieka bent kelioms dienoms, o kartais ir visai savaitei, tačiau į bažnyčią toji ragana kojos nekelia, turbūt bijo, kad Dievo namuose jai ims iš ausų dūmai rūkti. Nenustebčiau – juk aiškiai pasileidusi ir nedora. Galimas daiktas, kad tratinasi su pačiu šėtonu, šokinėdama jam ant dygliuoto bybio.

Joms atvykus, kunigas pasidaro kaip apglušintas, nė nebepastebi manęs, pats lenda į virtuvę ieškoti vaišių, pats pliko brangią kavą ir neša storulei saldainius. Tomis nelemtomis dienomis užsidarau savo kambarėlyje, meldžiuosi. O kad nereikėtų išeiti laukan ir jų sutikti, čiurinu į kibirą ir išpilu pro langą į alyvų krūmą. Naktimis įsiklausau į namo tylą, ar išgirsiu girgždant spyruokles kunigo kambaryje. Po paskutinio jų apsilankymo ten įsiveisė rudųjų skruzdžių – kol kas nepavyksta išnaikinti. Kai šluoju jas į krūvą ir traiškau pirštais, įsivaizduoju, kad tai tos raganos tarnaitės – išlindo toliau skleisti nuodų.

Nuoširdžiai prašau šventojo Kazimiero suteikti man stiprybės. Jis man padeda ir siunčia ženklus, kad esu ne viena. Gėris nugalės blogį – per amžius amen. Todėl karštai meldžiuosi, kad toji ragana čia daugiau niekada nebeatvažiuotų – tiesiog pranyktų.

Šiąnakt visai negaliu rasti sau vietos. Kol ragana laiko užgulusi kunigą, išlendu į prieškambarį. Jos ilgas paltas plačia kailine apykakle kabo tarsi nudobtas žvėris. Pasilenkiu, pauostau – beveik nieko neužuodžiu, raganos turbūt neprakaituoja. Jėzau Marija, jeigu ne mano tikėjimas, jau seniai būčiau iš čia pabėgusi ir susiradusi kitą vietą. Moku skaityti, skaityti, skalbti, virti, esu patikima – daug kas norėtų mane pasisamdyti. Tada kunigas gailėtųsi, kad prarado tokį žmogų ir pats atvyktų prašyti, kad sugrįžčiau. „Tik jeigu pas jus niekada daugiau kojos nekels pats žinote kas“, – pasakyčiau jam. Ir jis padėtų savo tvirtą, šventą delną man ant peties. Krūpteliu pastebėjusi, kad prietemoje tylutėliai stovi sau mergiūkštė ir į mane spokso.

– Išgąsdinai!

– Atsiprašau, – užsimiegojusiu balsu sako ji. – Gal matėt mano mamą?