Viktoras Rudžianskas „Juodoji dėžutė“

Naujausia kauniečio poeto V. Rudžiansko knyga „Juodoji dėžutė“ – tai tekstai, bylojantys tikėjimą. Kaip teigia pats jų autorius, žmogus žinojimu ir intuicija gali skverbtis iki pačių gelmių, vengtina tik viena pozicija – sąmoningas tikėjimo neigimas. „Juodosios dėžutės“ eilėraščių intonacijos nepretenzingos, tačiau už jų slypi tai, kas vadinama patirtimi, vertinga, nes artikuliuota. Kai kuriuose tekstuose poetas nevengia asmeninio gyvenimo detalių, jos skaitytoją priartina prie socialinio lygmens, eilėraščiai tampa dar labiau atpažįstami ir suprantami.

Prancūzijos lietuvių mąstytojas ir semiotikas Algirdas Julius Greimas skiria dvejopą bet kurio meninio teksto laiką: sakymo ir pasakymo. Sakymo laikas – tai įvykių, kurie užrašyti kūrinyje, vyksmo laikas. Sakymas – tai gyvenimo, kuris tik vėliau tampa literatūra, laikas. Pasakymas – priešingai, yra literatūros kūrinio užrašymo laikas, modifikuojantis, perkeičiantis sakymo plotmės akcentus ir niuansus. V. Rudžiansko „Juodojoje dėžutėje“ sakymo laikas yra ir artimas pasakymo momentui, ir kartu labai nutolęs istoriškai nuo rašymo laiko. Pastaruoju atveju sakymo laikas susijęs su Biblija ir kitais senaisiais žmonijos tekstais: jų teiginiai ir interpretacijos minėtos knygos eilėraščius verčia mitiniais. Tai, kas asmeniška, įgauna visuotinę prasmę. Būtent dėl šios priežasties „Juodoji dėžutė“ išsprūsta iš dominuojančios šiuolaikinės lietuvių poezijos tendencijos – koncentracijos į teksto reikšmes, kai kalbiniai „žaidimai“ yra svarbesni už bendrą kūrinio prasmę, atsakymą į klausimą „kodėl rašoma?“.

Toks žingsnis V. Rudžiansko ir nedaugelio kitų poetų knygas išvaduoja nuo lingvistinio ribotumo, uždarančio poeziją į siaurai lietuvišką kontekstą. Galbūt dėl to „Juodoji dėžutė“ nėra diskursyvi knyga, ją nelengva priskirti vienai ar kitai šiuolaikinės lietuvių poezijos krypčiai. Jei tokią knygą rašytų pradedantysis kūrėjas, tikriausiai jis liktų nepastebėtas literatūros lauko galios institucijų: universitetų, literatūros institutų ir kritikų. V. Rudžiansko „Juodoji dėžutė“ yra dvyliktoji poeto knyga, todėl dėmesys jai yra jau beveik savaiminis. Kai literatūros lauke randasi reiškinys, išeinantis už įprastų ribų, galios institucijos elgiasi dvejopai: arba ignoruoja tą reiškinį, arba kritiniais ir analizės tekstais išplečia literatūros lauko ribas.

V. Rudžiansko „Juodoji dėžutė“ nebejotinai plečia įprastą lietuvių poezijos lauką, nes įveda naują žanrą – būsenos eilėraštį. Tai – savitas autoriaus poetinis eksperimentas, nedvelkiantis avangardizmo arogancija ar bravūra. „Juodoji dėžutė“ yra brandi ir santūri, tačiau kartu naujoviška.

Aptariamos knygos eilėraščiai žymi būsenas ir emocijas, kurios nėra paviršutinės. Jos negimsta iš naivios kasdienybės ar noro užrašyti savo dienos nuotaikas, kokios jos bebūtų ypatingos. Rašytoja Laura Sintija Černiauskaitė vienoje iš esė yra rašiusi, kad gyvenant šalia kapinių, jaukinantis visiems mums neišvengiamą mirtį, vyksta atsisluoksniavimas nuo daugelio tuščių ir vienadienių reiškinių bei būsenų. V. Rudžiansko knygos „Juodoji dėžutė“ lyrinis subjektas atsisluoksniuoja nuo paviršinio socialumo ir skverbiasi ten, kur slypi ne reflektuojama, o patiriama būsena. Refleksija visada nurodo į bendravimą, patirtis – į mąstymą vienam, vienatvėje. Lyg nuo svogūno nuimant refleksijos, kuri artima žurnalistiniam mąstymui, lukštus, gimsta grynosios būsenos ir pirmapradės emocijos, neveikiamos kito žmogaus.

„Juodojoje dėžutėje“ ryškėja tai, kas yra žmogus pačioje savo gyvenimo pradžioje ir pabaigoje – nuo sukūrimo momento iki kelio nusitęsimo į begalybę. Asmeniniai biografijos įvykiai išnyksta savotiškame rūke, kurį perėjus aiškėja ne tik vieno, atskiro gyvenimo prasmė, bet ir labiau visuotinė tiesa: pradžios ir pabaigos jungtis, kurioje ir gimsta eilėraščiai. Pats poetas sako, kad iš to, ką yra parašęs, vertingas tėra vienas nuošimtis tekstų. Likusieji yra ėjimas prie to vieno tikro eilėraščio. Skaitytojai yra laisvi vertinti poeto tekstus asmeniškai, tačiau iš „Juodosios dėžutės“ stipriausieji, regis, yra pirmasis ir paskutinysis knygos eilėraščiai, bylojantys apie atėjimą iš amžinybės ir grįžimą į ją.

Tomas Venclova „Eumenidžių giraitė“

Kito žymaus lietuvių poeto T. Venclovos naujausia eilėraščių knyga „Eumenidžių giraitė“ verčia prisiminti prancūzų struktūralisto Claude'o Levi-Strausso apmąstymus apie mito reikšmes, prasmes ir galią žymiajame esė iš lietuviškai išleistos knygos „Apie mitologiją“. Šiame tekste struktūralistas remiasi indėnų genčių kolektyvinio gyvenimo ir mąstysenos stebėjimu ir analize. Aiškėja, kad indėnų, kaip ir daugelio kitų senųjų tautų, mituose užkoduojamas neišsprendžiamų priešpriešų, neleidžiančių žmonių bendrijai darniai ir taikingai gyventi, sprendimas. Kaip gana paprastą pavyzdį, C. Levi-Straussas įvardija kepto ir virto maisto priešpriešą. Kai susiduria du priešingi gyvenimo reiškiniai, žmonės visada ieško konflikto sprendimo, įvedančio tarpinį narį tarp dviejų opozicinių sąvokų. Kepto ir virto maisto priešpriešos konfliktiškumą naikina troškintas maistas – jis ir keptas, ir virtas tuo pat metu. Ir indėnai, ir senovės graikai, ir biblinių laikų žydai tokiu būdu, mitologiniu mąstymu, sprendė daugelį praktinių ir filosofinių gyvenimo sunkumų, kurių pagrindas visada buvo priešybių nesutaikomumas.

T. Venclovos „Eumenidžių giraitėje“ mitiniu mąstymu sprendžiama laiko problema: opozicija tarp praeities ir dabarties. Tai, kas praėję, esame įpratę vadinti istoriškai nutolusiais laikais, iš pirmo žvilgsnio, neturinčiais jokios įtakos mūsų dabartinei būčiai ir gyvenimui. T. Venclova savo knygoje aktualizuoja senovės graikų mitus ir biblinius siužetus. Atrodytų, kas gi čia nauja? Tai savo tekstuose bandė net sovietinių laikų lietuvių poetai Janina Degutytė, Judita Vaičiūnaitė ir daugelis kitų. Naujas ir novatoriškas T. Venclovos žingsnis šios tradicijos akivaizdoje yra paties savo eilėraščio pavertimas mitu: „Eumenidžių giraitės“ eilėraščiai yra siužetiniai, tai – pirmoji eilėraščio ir mito suartėjimo sąlyga. Antrasis ir pats svarbiausias eilėraščio virsmo mitu katalizatorius yra laiko dimensijos išnykimas poetiniame tekste.

T. Venclovos eilėraščių subjektui nėra svarbu, ar kalbama apie du tūkstančius metų nuo mūsų dienų nutolusius įvykius, ar apie Antrąjį pasaulinį karą. Lygiai taip pat lengvai ir organiškai poetiniuose tekstuose figūruoja šių dienų realijos. „Eumenidžių giraitė“ kelia klausimą, ar tai, ką mes ir mūsų protėviai esame patyrę, yra tik virtualu (ne veltui iš šiandienės tikrovės tekstuose svarbiausios yra informacinių technologijų sąvokos). Juk tai, ką žinome ir prisimename apie istorinius laikus, mums jau nesiasocijuoja su tuo, kas liečiama ir apčiuopiama. Sunkiai begalėtume prisiminti istorijos vadovėlio, kuriame aprašytas Trojos karas, viršelį bei konkrečius puslapius. Tai – jau virtualybės sritis, taigi – simuliakras, tai, kas sukonstruota dirbtinai ir dauginama bei tiražuojama begale egzempliorių. T. Venclovos poezijos knyga „Eumenidžių giraitė“, būdama unikalių poetinių tekstų rinkiniu, istorijos virtualybę ir pačiam autoriui, ir skaitytojams atkovoja kaip vienetinę ir jutimams prieinamą tikrovę, todėl ne simuliakrą. „Eumenidžių giraitė“ šiuo požiūriu yra istorinio laiko virtualumo ir dabarties konkretumo šiandien jau mitinį statusą turinčios priešpriešos įveika.

Dar viena opozicija, kurios priešingus narius bando sutaikyti T. Venclovos knygos eilėraščių subjektas, – tai erdvės ribotumas, konkretumas ir globalumo neapčiuopiamumas. Suprantama, kad šiuo atveju T. Venclovai itin svarbi yra jo, kaip pasaulio piliečio, tapatybė. „Eumenidžių giraitės“ eilėraščių kalbančiajam nieko nėra svetima – viskas, kas žmogiška, veikia ne atstumiančiai, o paliečiančiai ir verčiančiai mąstyti. Lietuva ir jos tikrovės detalės įveikia provincialumą, nes poetiniuose tekstuose dalyvauja kartu su Amerikos ar Vakarų Europos kultūros realijomis. Išnyksta atrodęs amžinas žmogaus būties prieštaravimas tarp buvimo „čia“ ir „ten“. Poezija T. Venclovos ir į jo knygą įtrauktų verstų eilėraščių dėka yra globali kalba, išeinanti už lingvistinių tautinės kalbos ribų.

Ir pagaliau pati svarbiausia priešprieša, kurią išsprendžia „Eumenidžių giraitės“ subjektas – tai opozicija tarp paviršiaus ir gylio. Knygos eilėraščiai, skirtingai nei kai kuriose ankstesnėse T. Venclovos knygose, nėra užkoduotų reikšmių tekstai, kuriems suprasti labiausiai tinkama detali ir preciziška semiotinė analizė. Tai nereiškia, kad „Eumenidžių giraitės“ tekstai yra primityvūs. Norint juos suprasti, vis dėlto būtinas biblinių ir mitologinių realijų išmanymas, tačiau skaitytojas dabar yra daug laisvesnis į vadinamuosius teksto reikšmių „tarpus“ įterpti savo patirtį ir mąstymą. „Eumenidžių giraitės“ eilėraščius būtų galima vadinti skaitytojui artimo gylio tekstais. Paprastumas juose byloja ne apie banalumą, o apie išmintį, kurią yra pasiekęs eilėraščių subjektas.