Vytauto LIAUDANSKIO nuotraukos

Portretas interjere

Direktorės aistra – paskutiniai puslapiai

Universiteto leidyklos direktorė Lolita Zemlienė mano, kad ji – sugadinta skaitytoja, pirmiausiai besidominti paskutiniais knygų puslapiais.

Dvylika metų gyvuojančios Klaipėdos universiteto leidyklos direktorė Lolita Zemlienė čia darbuojasi nuo pirmųjų dienų. Neslepia: apie savo darbą, leidžiamas knygas, nediduką, bet darbštų ir draugišką kolektyvą gali kalbėti be galo.

Nors darboholike ponia Lolita savęs nelaiko, prisipažįsta: darbas jos gyvenime užima svarbią vietą. Tačiau ne svarbiausią: pakanka laiko ir televizoriui, ir gerai knygai, ir filmams, ir rimtosios muzikos koncertams, kuriuos lanko gana dažnai.

Moderniai įrengtose, Klaipėdos universiteto miestelyje įsikūrusiose patalpose, regis, nieko nėra nereikalinga: keli kompiuteriai, spausdintuvai, šūsnis gana tvarkingai sudėtų popierių. L.Zemlienė pasidžiaugia, jog laiptinėje išradingos leidyklos darbuotojos savo iniciatyva užveisė „žiemos sodą“, kuriame žaliuoja gausybė įvairiausių augalų.

- Senato nutarimu 1992 metų vasario 12 dieną buvo įkurtas Klaipėdos universiteto Skaičiavimo centras, kuriame veiklą pradėjo leidybinė grupė. Ši data laikoma Universiteto leidyklos gimtadieniu. Šiuo metu leidykloje dirba 12 žmonių“, - pasakoja direktorė.

- Per metus išleidžiate beveik 100 pavadinimų įvairiausių knygų, per dvylika metų – per 750. Ir visa tai gimsta šiose nedidelėse patalpose...

- Mūsų leidykla retai knygas leidžia dideliais tiražais. Vidutinis – 100-150 egzempliorių. Maksimalus – 500, 1000. Čia maketuojame, kopijuojame leidinius, o juos įrišame, viršelius spausdiname spaustuvėje. Pastaraisiais metais bendradarbiaujame su „Druka“. Kartais, kai knygos, finansuojamos ne iš Universiteto lėšų – kaip doc. A.Juškos „Mažosios Lietuvos mokykla“, prof. D.Kšanienės „Muzika Mažojoje Lietuvoje“ – jos spausdinamos kitose šalies spaustuvėse.

- Kas sprendžia, kaip knyga atrodys?

- Jeigu knygos paprastos, jų stilius jau nusistovėjęs. Jeigu knyga ypatinga, galvojame apie kitokį, įdomesnį viršelį. Kai pradėjome dirbti, vyravo vienokios mados, dabar – kitokios. Tačiau mūsų leidyklos specifika lemia tai, kad jokio įmantrumo čia negali būti. Tai - mokslinė arba studentams skirta literatūra. Jeigu prigalvosime įmantrybių, bus sunku skaityti. Kartais pasitaiko leidinių, kuriems reikia ko nors ypatinga. Tada mūsų dailininkas A.Kliševičius suka galvą, kaip tai padaryti.

- Esate baigusi matematiką. Turbūt šiame darbe tai labai praverčia?

- Mokslinės literatūros maketavimas reikalauja ypatingų sugebėjimų. Daugelyje leidyklų maketuotojais dirba žmonės, baigę matematiką, informatiką, o ne humanitarinius mokslus. Darbas su kompiuteriu reikalauja tikslumo. Tokių specialybių žmonės yra kruopštesni. Kartais prireikia ir kūrybiškesnio požiūrio. Yra tokių knygų – kaip D.Kšanienės „Muzika Mažojoje Lietuvoje“, kurios turi būti ir gražios, ir informatyvios, ir patrauklios skaitytojui.

- Kaip viso to išmokote?

- Dirbdama. Bet koks darbas leidykloje tampa įkandamas tik po kelerių metų. Štai redaktorė Roma Nikžentaitienė įvairiose leidyklose dirba jau 18 metų. Per metus žmogus pamato, ar galės šį darbą dirbti. Tokios specifikos leidykloje, kaip mūsų, darbas sunkus. Kitose leidyklose redaktoriai redaguoja kurios nors vienos srities leidinius. Pas mus redaktorius privalo žinoti daug įvairios faktinės medžiagos. Autorius gali ką nors ne taip parašyti, o redaktoriaus pareiga jam padėti. Todėl tenka išmanyti architektūrą, meną, muziką, techniką, fiziką.

- Nejaugi kiekvienas universiteto darbuotojas, parašęs knygą, gali čia ją išleisti?

- Mes – tik techniniai darbuotojai. Yra leidybos nuostatai. Pirmiausia pateiktas darbas apsvarstomas katedroje. Kada gauname pasiūlymus, skaičiuojame. Mes neturime teisės leisti, ką norime.

- 2002 metais spalio mėnesį dalyvavote Frankfurto knygų mugėje...

- Kai pradėjau dirbti, man atrodė, jog pats svarbiausias dalykas yra darbas. Ši nuostata išliko ir iki šiolei, tačiau neišvengiamai tenka reklamuotis. Nuolat dalyvaujame Vilniaus knygų mugėje. Frankfurto mugėje dalyvavo kelios leidyklos iš Klaipėdos. Mums buvo duotas pats nuošaliausias kampelis, tačiau turėjome daugiausiai lankytojų. Vokiečiams labai įdomus Klaipėdos kraštas. Dėmesys buvo didžiulis, net vilniečių arogancija mūsų atžvilgiu po truputį ėmė tirpti.

- Ar jūs griežta vadovė?

- Nemanau... Kiekvienas darbuotojas yra savo srities specialistas. Pati nemėgstu, kai mane tampo. Leidyklos darbuotojai žino: svarbiausia padaryti darbą. Žmogus turi būti laisvas tam tikruose rėmuose. Nesikišu į redaktorių darbą. Man svarbu, kad būtų laikomasi darbo atlikimo termino. Visus niuansus aptariame prieš rengdami knygą. Jeigu reikia, žmonės dirba ir vakarais, ir savaitgaliais. Bet jeigu yra laiko, nueinam, pašvenčiam. Visada minime Spaudos dieną – kur nors išvažiuojame, turime kitų bendro laisvalaikio tradicijų.

- Kolektyvas moteriškas, vienintelis vyras – Alfonsas Jankantas...

- Alfa sako, kad mes visos labai skirtingos. Nežinau, ar tai komplimentas. A.Kliševičius ateina nedažnai. Tačiau pas mus apsilanko labai daug vyrų – knygų autorių, todėl visada turime galimybę pasijausti moterimis. Aš iš savo darbuotojų labai daug mokausi, visos gražiai atrodo, visada susitvarkiusios, elegantiškos.

- Nejaugi nuo pat vaikystės svajojote knygas leisti? Juolab kad studijavote matematiką.

- Mokykloje mokiausi labai gerai, sekėsi visi dalykai. Dalyvaudavau literatų konkursuose. Visi buvo priblokšti, kai sužinojo, jog noriu studijuoti matematiką. Kodėl ją pasirinkau? Vienaip žiūrint, tai tikslus mokslas, kitaip – nutolęs nuo realybės. Tačiau jame galima labai gerai pasislėpti. Man Vilniaus universitete matematiką dėstęs rektorius J.Kubilius sakydavo, kad poetu netapo tik todėl, jog tai – per daug paprasta. Matematikoje, anot jo, žodžiais, daugiau poezijos. Šis mokslas sutvarko mąstymą. Tačiau visada labai mėgau skaityti. Ir dabar skaitau. Kai turiu laiko...

- Tačiau kai jo atsiranda, ką veikiate?

- Visada dirbau labai daug. Nors darbas man labai svarbus, nesu darboholikė. Jeigu turiu nedaug laiko, - žiūriu televizorių. O šiaip nueinu ir į koncertą, ir į teatrą. Patinka rimtoji, klasikinė muzika. Prieš kelias dienas žiūrėjau filmą „Dogvilis“ – puikus.

- Ar profesinis interesas neverčia apžiūrinėti kiekvienos į rankas pakliūnančios knygos?

- Žinoma, mes esam sugedę! Aš knygą visada pradedu skaityti nuo paskutinio puslapio, išnagrinėju, kas leido, spausdino, kaip įrišta, sumaketuota, atspausdinta...

- Dėkoju už pokalbį.