Internete stebėdami meno kūrinį, negausite visos informacijos apie jį, įsitikinęs dailėtyrininkas Romualdas Budrys. Jo manymu, kūrinio emocinę informaciją gali perteikti tik darbo originalas. Taip mano ir menotyrininkė Simona Makselienė, tačiau, anot jos, pamačius kūrinį internete, gali gimti noras pamatyti ir jo originalą.

„Man visiškai aišku, kad, pažiūrėjęs darbus per Google Art Project, galbūt su jais susipažįsti, bet intymaus, aktyvaus kontakto su darbu neužmegsi vien tik žiūrėdamas į jį per monitorių“, – sako S. Makselienė.

Meno kūriniai – patyrimo objektai

Jei internete gali gimti meilė, tai gal taip pat galima įsimylėti ir meno kūrinį, jį apžiūrint internetinėje galerijoje? Ar meno kūrinius reikia pamatyti realybėje? O gal užtenka tik jų atvaizdo internete? Dailėtyrininkas R. Budrys linkęs manyti, kad žmonėms svarbu pamatyti originalą, nes tik taip sužadinami tikrieji pojūčiai.

„Meno kūrinį pamatyti gyvai – labai svarbu. Pagrindinę informaciją – emocinę ir kitokią – gali pateikti tik originalas. Internete dabar labai daug ko galima pamatyti. Internetu dabar galite keliauti po visą pasaulį, būti Šiaurės ar Pietų ašigalyje – kur tik norite, galite matytis su pingvinais. Bet kas tai yra? O va, jei šalia pingvinų pasėdite, matote juos ant ledkalnio ar kitur, tai – visai kas kita“, – sako R. Budrys.

Jam antrina ir menotyrininkė Lolita Jablonskienė, pažymėdama kūrinio originalo matymo svarbą. Anot jos, meno kūriniai yra patyrimo objektai. „Peizažą, miesto architektūrą galime pamatyti paveikslėlyje, pvz., Pizos bokštą. Bet patirti tą jausmą – šio objekto dydį arba išlinkimą, pakrypimą, iš tikrųjų galime tik natūroje, todėl, kad tame patyrime dalyvauja ne tik mūsų akys, bet ir visi kiti mūsų pojūčiai“, – aiškina L. Jablonskienė.

Meno aukcionui vadovaujanti menotyrininkė S. Makselienė priduria, kad, prieš perkant meno kūrinį, būtina jį pamatyti gyvai. „Internete galime susipažinti, gauti pirmą informaciją, apie vieną ar kitą darbą, tačiau, jei galvojame apie jo pirkimą, meno kūrinio pamatymas gyvai yra sunkiai pakeičiamas. Jei tik yra galimybė pamatyti darbą gyvai, to neatstos jokia aukštos rezoliucijos reprodukcija“, – įsitikinusi menotyrininkė. Jos teigimu, meno kūriniai turi savo fizinį būvį ir energetiką, kurios kol kas neperteikia kompiuterio ekranas.

Galerijos ir aukcionai keliasi į elektroninę erdvę

Vis dėlto internetas neabejotinai veikia mūsų santykį su menu, atverdamas naujų galimybių. S. Makselienė sako, kad internetas praverčia meno pirkėjams ir aukcionų rengėjams. „Daug kas prieinama internetu, ir šis prieinamumas suteikia ir nepaprastai daug galimybių. Ne tik galerijos, bet ir aukcionų namai keliasi į tą elektroninę erdvę. Faktas, kad gali internete pažiūrėti darbus ir internetu pirkti visai kitam pasaulio krašte, iš tiesų suteikia neaprėpiamas galimybes. Viskas tapo skaidru, aišku, kur, už kiek parduodama, ir tai įvyko būtent dėl interneto ir elektroninės erdvės“, – teigia S. Makselienė.

R. Budrys nurodo kitą interneto privalumą – galimybę vartotojui sužinoti, kokie meno kūriniai bus eksponuojami galerijoje ar muziejuje. „Jei nebūtų interneto, nežinotumėte, kas ten eksponuojama, kokios vertybės. Ten yra žinojimo, pažinimo informacija. Tai, kad ji prieinama, yra labai gerai – internetas labai išplėtė visų akiratį. Pas mus sukurta [...] skaitmeninimo ir skaitmeninės informacijos saugojimo sistema – visiems Lietuvos muziejams. Artimiausioje ateityje galėsite žinoti, kas saugoma Lietuvos muziejuose – ten yra milijonai objektų. Jūs galėsite prie tos informacijos prieiti, o tada jau žinosite, kur norite eiti ir ką iš tikrųjų pasižiūrėti“, – mintimis dalijasi R. Budrys.

L. Jablonskienė priduria, kad internete žmonės gali pasisemti kontekstinės informacijos meno kūriniams suprasti ir įvertinti. „Internetas pagreitina informacijos apykaitą, leidžia sužinoti apie meno epochas, atskirus kūrinius, dailininkus, žanrus. Čia internetas iš tikrųjų atlieka idealų vaidmenį“, – įsitikinusi menotyrininkė.

Nepaisant to, kad garsiausios pasaulio galerijos viešina savo parodas internete, vis dar yra galerijų, atsisakančių taip elgtis. L. Jablonskienė pažymi, kad tai – autorių teisių klausimas. „Kūrinių publikavimas internete nėra laukinis procesas. Bent kelis sykius lankęsis Lietuvoje galerijos „Tate“ direktoriaus pavaduotojas skaitmeniniam vystymui ir strategijai ne kartą pabrėžė, kad tai yra didžiulis galvos skausmas visiems modernaus ir šiuolaikinio meno muziejams. Tai gal ir nėra galvos skausmas, nes autorių teisės iš tiesų turi būti gerbiamos. Bet tai yra galvos skausmas tuo požiūriu, kad vis tiek reikia rasti sprendimą, nes žmones reikia informuoti taip pat ir apie naujus dalykus, ne tik apie tai, kas buvo prieš kelis šimtus metų“, – sako L. Jablonskienė. Ji priduria, kad įvairūs sprendimai atsiranda.

S. Makselienė mano, kad tai tėra pačių galerijų pasirinkimas. „Kokią taktiką galerija pasirenka – tai yra jos kelias, jos išskirtinumas. Vienos viską kelia ir eina į internetą, būna arčiau žmonių, kitos galbūt kaip tik nori pozicionuotis kaip esančios konservatyvesnės ar išskirtinesnės. Jos vertina fizinį kontaktą“, – teigia S. Makselienė.

Poreikis matyti kūrinio originalą ugdomas nuo mažumės

Jei vis daugiau žmonių meną mato tik internete, galbūt išaugs nauja karta, niekada nepažinusi kontakto su meno kūrinių originalais? R. Budrys sako, kad nebus tokios kartos, jei vaikus skatinsime muziejus ir galerijas lankyti dar darželyje. „Tikri muziejų lankytojai pradedami ugdyti darželiuose ir pradinėse klasėse. Jei su jais pedagogai nuosekliai dirba, jie tampa tikri muzikos klausytojai, tikri teatro lankytojai, galerijų lankytojai, jų intelektas yra didesnis. O jei norite greitai ką nors sužinoti ir rytoj užmiršti – nėra nieko geriau už internetą“, – įsitikinęs R. Budrys. 

S. Makselienė tam pritaria ir teigia, kad požiūrį į meną lemia šeima ir vaiko aplinka. Žmonės esą nejaučia poreikio menui, jei jo nėra matę ir iš tiesų patyrę. „Poreikis iš tiesų atsiranda su patirtimi, kelionėmis, vaikščiojimu po muziejus ir bendravimu su darbu gyvai. Kai augi meno apsuptyje, kai turi meno kolekciją, kai mirksti mene, tas poreikis atsiranda. Bet, jei žmogus auga namuose, kur, tarkime, yra kompiuteriai, bet nėra meno kolekcijos, o tėvai jo nevežioja po muziejus, nepratina prie meno nuo pat mažumės, natūralu, kad jam tiesiog nėra meno poreikio“, – teigia S. Makselienė.

Jei įmanoma pamilti žmogų bendraujant su juo internetu, gal lygiai taip pat gali gimti ir meilė meno kūriniui? S. Makselienė mano, kad internete gyvo kontakto užmegzti su kūriniu negalima, tačiau gali gimti noras pamatyti jo originalą. „Man visiškai aišku, kad, pažiūrėjęs darbus per Google Art Project, galbūt su jais susipažįsti, bet intymaus, aktyvaus kontakto su darbu neužmegsi vien tik žiūrėdamas į jį per monitorių“, – sako menotyrininkė.

R. Budriui atrodo, kad tikrų emocijų, tiek mylint žmogų, tiek stebint meno kūrinių originalą, nepakeis niekas. „Dabartinės technologijos leidžia labai daug, galima pasisemti labai daug informatyvios medžiagos. Bet visais atvejais niekas – jokios technologijos – neperteiks tos giliosios emocinės, tikros informacijos. Galite internete draugauti kiek tik norite, bet, kada bendraujate tiesiogiai – visai kitos emocijos“, – mano R. Budrys.