Pereiti į pagrindinį turinį

Rašyti dviese – smagiau

Rašytojos Aistės Šopienės-Šopos ir jos sūnaus Leonardo knyga: su paauglišku maištu, netekties jausmu ir svarbia žinute visuomenei – žmogui reikia žmogaus.

Ryšys: bendras darbas prie knygos dar labiau suartino ir taip artimus Aistę ir Leonardą.
Ryšys: bendras darbas prie knygos dar labiau suartino ir taip artimus Aistę ir Leonardą. / V. Kulikauskio nuotr.

Ne tik paaugliams

A. Šopienė-Šopa – keturių vaikų mama. Jauniausiam sūnui – vos treji, vyriausiam Leonardui – penkiolika. Tiek pat ir Lukui, kurį, ko gero, galima vadinti penktuoju, ne taip seniai prie šeimos prisišliejusiu, vaiku – rašytojos fantazijos vaisiumi, knygos „Ne(kaltas)“ herojumi.

„Penkiolikmetis Lukas – nuolat į bėdą pakliūvantis nuotykių ieškotojas. Jis nieko nebijo, ciniškai į viską reaguoja, o labiausiai jį erzina tėvų moralai“, – A. Šopienė-Šopa trumpai pristatė paauglį.

Prisiviręs košės, vengdamas priekaištų, jis nusprendė pabėgti iš namų. Kad vienam nebūtų nuobodu, į nutrūktgalvišką nuotykį Lukas pasikvietė draugą. Vaikinai įsikūrė po atviru dangumi jūros pakrantėje. Deja, nerūpestinga draugų išvyka virto košmaru. Pirmąją dieną svaiginęsi „žole“, kitą dieną jūros ereliai – taip save vadino paaugliai, pabandė alkoholio. Linksmybės baigėsi tragedija – Luko draugas nuskendo, o ant jo paties širdies gulė neapsakomas kaltės jausmas. Juk tai jis sumanė kelionę į pajūrį. Jis pasiūlė kartu vykti ir draugui!

„Nežinau, kiek tiksliai reikėtų atskleisti turinio“, – paklausta apie knygos baigtį, A. Šopienė-Šopa prasitarė, kad ji bus viltinga. Todėl labai naudinga paaugliams, kurie duotuoju momentu yra tarsi užprogramuoti konfliktams su tėvais, ryškiai išgyvena emocinius ir elgesio sunkumus arba tiesiog praranda viltį. Naudinga tėvams, norintiems  tinkamai reaguoti į paauglių maištą ir išlaikyti artimą ryšį. Naudinga ir pedagogams.

„Penkerius metus dirbau mokykloje, mokiau ispanų kalbos. Norėjosi parodyti, kiek daug gali padaryti mokytojas, kai į paauglį žiūri ne tik kaip į mokinį, kuriam reikia suteikti žinių, bet kaip į žmogų, kuris šiandien mokykloje sėdi tylus, susigūžęs, nes galbūt turi kokių nors problemų“, – dėl to, anot A. Šopienės-Šopos, knygoje atsirado klasės auklėtojas – žmogus su tam tikra praeitimi, per kurį pagrindinis veikėjas Lukas išsivaduoja nuo slegiančios minčių naštos.

Rašė su sūnumi

Vertėjai, laisvalaikiui rašančiai knygas, „Ne(kaltas)“ – ne pirmas darbas. Tiesa, jis kitoks ne tik todėl, kad skirtas jaunesnei auditorijai, bet ir dėl to, kad knygą Aistė rašė drauge su savo vyriausiu sūnumi Leonardu – paaugliu, kuris savo esybe primena ją pačią. Viskas prasidėjo nuo Lietuvos rašytojų sąjungos Klaipėdos skyriaus skelbto knygos vaikams konkurso „Jauna jūra“. Pamačiusi kvietimą, Aistė sumanė aprašyti paauglių istoriją.

„Kai man buvo penkiolika metų, paskendo mano draugė. Aišku, ten kitokia istorija nei su Luku, tačiau aš visą laiką gyvenu su tuo prisiminimu“, – knygos idėja pasidalijusi su savo sūnumi Leonardu, A. Šopienė-Šopa sulaukė palaikymo, paskatinimo ir prašymo. Kokio? Jį ir jo draugą paversti knygos herojais. Taip Leonardas tapo Luku, o jo draugas Mantas – Matu.

Skaitykite: knygos turinys, anot autorės, aktualus ne tik paaugliams, bet ir visiems, kurie su jais bendrauja. V. Kulikauskio nuotr.

„Žinoma, pakeičiau išvaizdą ir kitas detales, – A. Šopienė-Šopa sakė, konkurse „Jauna jūra“ ji taip ir nedalyvavo, nes tuo metu norėjo užbaigti kitą knygą. – Mintys maždaug pusmečiui nuėjo į šoną, kol galiausiai vieną dieną Leonardui prireikė ruošti metinį projektą. Sakau jam: rašykime knygą! Aš būsiu atsakinga už tekstą, tu – už iliustracijas. Tiesa, mokytoja norėjo, kad Leonardas ne tik pieštų, todėl prie rašymo prisidėjo ir jis.“

Paaugliai, autorės įsitikinimu, vertina autentiškumą, nesumeluotas emocijas. Jei pyksti – pyk, neapsimetinėk, kad viskas gerai. Ta pati taisyklė galioja ir rašant knygas. Paaugliams labiausiai ausį rėžia iškraipytas žargonas, žodžiai ir frazės, kurių nevartoja jų karta, todėl Leonardo pastebėjimai viską sudėliojo į vietas.

„Tarkime, aš rašau: o labas, kaip smagu tave matyti! Tada skaitau ir galvoju pati sau, kad kažkas negerai. Priėjęs Leonardas pataisė: labas, seni“, – knygos autorė sakė, kad Leonardas dalyvavo ir kituose kūrybos procesuose. Antai, sykį važiuojant automobiliu su šeima, Aistei į galvą šovė mintis, kad nuskendusio Mato ieško mama, o Lukas tuo metu slapstosi. Leonardui ši mintis taip pat patiko.

Žinutė skaitytojui

„Ankstesnėse mano knygose nėra iliustracijų. Vyrui sunku suvokti tai, jis sako: knyga privalo būti su paveikslėliais. Taigi, knygoje „Ne(kaltas)“, jų yra bent kelios dešimtys“, – visas jas, anot A. Šopienės-Šopos, piešė Leonardas.

Grafiką mėgstantis paauglys pieštuku perteikė savo emocijas. Jų savo darbais jis sukėlė ir knygą vartantiems skaitytojams.

„Visai neseniai lankėmės vienoje mokykloje. Knygą pirko kur kas daugiau mokinių nei mokytojų. Po susitikimo pagausėjo ir mano sekėjų gretos“, – A. Šopienė-Šopa pridūrė, kad knyga išleista ir garso formatu.

Ją įgarsino aktorius Tomas Šečkus. Jaunimui, kuris savo dienų negali įsivaizduoti be interneto, socialinių tinklų ir išmaniųjų įrenginių, toks knygos pateikimas labai priimtinas. Beje, kaip ir vyresniems skaitytojams.

„Per kelias savaites knygą perklausė maždaug 80 žmonių. Labai gera skaityti jų atsiliepimus“, – vienus klausytojus, anot autorės, žavėjo paauglio monologas, ryški mokytojo asmenybė, kitus – Aistės ir Leonardo dialogas knygos pabaigoje ir jųdviejų skleidžiama žinutė apie paauglystės sunkumus ir kitų žmonių svarbą šiame etape.

Rašant knygą nusižudė Leonardo draugas, todėl visa istorija paaugliui ypač artima, o visuomenei – aktuali. Nors pastebima, kad paauglių savižudybių Lietuvoje skaičius mažėja, skaudžių istorijų vis dar pasitaiko. Psichologai atkreipia dėmesį, kad sulaukia daugiau vaikų prisipažinimų apie suicidines mintis. Kaip padėti krizinėje situacijoje atsidūrusiam paaugliui? Kaip kalbėti apie savižudybę ir kaip atpažinti, kad žmogus apie tai galvoja?

„Kaip minėjau, knygos pabaiga yra viltinga, bet norėjosi dar ko nors. Susisiekiau su „Vaikų linija“, paprašiau, kad leistų įrašyti jų kontaktus. Žinoma, pradžioje jie norėjo perskaityti knygą, o kai tai padarė, negailėjo gerų žodžių“, – A. Šopienė-Šopa vylėsi, kad tiems, kurie knygos neskaitė, tai padarius ji bus ne tik įdomi, bet ir naudinga.

Naujausi komentarai

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.
Atšaukti
Komentarų nėra