Šiandieniams būgnais ar vuvuzelomis apsiginklavusiems sporto aistruoliams būtų sunku gyventi XX a. 3-iojo deš. Lietuvoje. Karolio Dineikos kartu su Juozu Eretu 1922 m. išleistame "Lengvosios atletikos vadovėlyje" rašyta: "Publika privalo ramiai sekti rungtynes, neturi jokios teisės reikšti savo nepasitenkinimo ar pasitenkinimo, juoktis iš atletų ir t. t., įsikišti į organizaciją, nes rungtynės nedaromos publikai."

Tradicijos netruko pasikeisti. Jau XX a. 4-ojo deš. sporto varžybų žiūrovai spaudoje buvo barami už savo pasyvų elgesį. Štai po 1935 m. Kaune vykusių Lietuvos ir Latvijos futbolo rungtynių žiūrovams skriejo ne viena kritikos strėlė: "Nesuprantamai santūrūs ir šalti mūsų futbolomanai, rungtynių žiūrovai. Kai žaidžia dviejų valstybių futbolo elitas, o žiūrovų 5 000 negali išsijudinti ir bent kiek sužadinti tą kovos jausmą." Anot sporto ekspertų, varžybų žiūrovai turi būti "dinamiški, triukšmingi, gyvai reaguoją kiekvieną kovos lauko situaciją".

Kritikuodamas Lietuvos futbolo aistruolius, Locatteli pasivadinęs sporto pasaulio apžvalgininkas pasirėmė ir užsienio šalių pavyzdžiais. Anot jo, sirgaliai emocingai palaiko savo mylimus sportininkus visame pasaulyje. Mūsų kaimynai latviai per nacionalinės rinktinės futbolininkų varžybas sukuria "triukšmingą koncertą", į rungtynes atsinešdami ne tik gerkles, bet ir automobilių sirenas, skardines, varpelius, dūdas, net keptuves. Karštesnio būdo Argentinos, Urugvajaus šalių sirgaliai taip emocingai palaiko savo komandas, kad visiškai gali prarasti savitvardą, todėl dėl šventos ramybės jie, eidami į stadioną, kasoje net turi palikti savo šaunamuosius ginklus.

Ginklai ir "draugiškos muštynės"

Vis dėlto, pasirodo, ir pasyvumu kaltintiems Lietuvos aistruoliams kartais užvirdavo kraujas. 1939 m. gegužę dienraštis "Lietuvos žinios" publikavo žinutę "Draugiškos muštynės". Joje buvo rašoma: "Jonavos gatvės futbolo aikštėje žaidžiant draugiškas rungtynes įvyko smarkios muštynės tarp "Litekso" ir "Makabi" futbolo komandų. Muštynėse dalyvavo ir publika. Keli žaidėjai sužeisti. Vienas "Makabi" valdybos narys, norėdamas muštynėms duoti didesnį efektą, išsitraukė brauningą ir su juo pradėjo švaistytis tarp publikos. "Makabi" žaidėjas iš piktumo "Litekso" žaidėjui nukando pirštą." Taigi pasirodo, kad ir Lietuvoje dėl savo mėgstamos komandos sirgaliai buvo pasiryžę panaudoti kumščius.

Atrodo, tai nebuvo vienintelės muštynės, įsiplieskusios sporto aikštelėje per visą nepriklausomos Lietuvos sporto istoriją. Nenuraminamų aistrų įtemptų varžybų metu būta ir dažniau. Kartais neišlaikydavo žaidėjai, kartais į kivirčą įsitraukdavo ir publika. 1931 m. aršios aistros žaidžiant LFLS ir Šančių "Kovo" futbolo komandoms sulaukė ir karikatūrininkų dėmesio. Karikatūroje vaizduoti žaibo turnyro metu po lygiosiomis pasibaigusių rungtynių į muštynes įsivėlę žaidėjai, teisėjai ir publika. Nors, sakoma, kad po mūšio kumščiais nemojuojama, bet, atrodo, Lietuvos sporto sirgaliams ši taisyklė ne visada galiojo.

Dvišalių santykių krizė

Kartais daug didesnius, net tarpvalstybinius konfliktus sukeldavo tiesiog per daug aistringos žodinės sporto aistruolių emocijos. Emocingas lietuvių sporto sirgalių elgesys palaikant savo mylimą komandą ne visada patikdavo varžovams. Negana to, dėl sirgalių 1939 m. buvo kilęs netgi tarptautinis konfliktas. Po Kauno sporto halėje įvykusio III Europos krepšinio čempionato Lietuvos kūno kultūros rūmai gavo raštą iš Latvijos sporto vadovų, kuriuo šie nutraukė sportinius santykius su Lietuva.

Kokios to priežastys? Protesto rašte buvo teigiama, kad čempionato Kaune metu žiūrovų elgesys buvo labai nedraugiškas latvių atžvilgiu. Pirma, sirgaliai "apdovanojo latvių žaidėjus nepelnytu švilpimu ir baudų mėtymo metu trukdė triukšmaudami, švilpdami, staugdami ir trypdami kojomis". Antra, po Lietuvos ir Latvijos susitikimo krepšinio aikštelėje latvių krepšininkai buvo "įžeisti veiksmu". Trečia, lietuviai kaltinti neteisingų gandų paskleidimu, esą po anksčiau vykusių rungtynių Rygoje Lietuvos rinktinė buvo apmėtyta akmenimis. Pasak latvių, tai – šmeižikiškas melas.

Dėl šių priežasčių Latvijos sporto vadovybė nutraukė bet kokias sporto rungtynes su Lietuva, kol Lietuvos sporto vadovybė visiškai galės garantuoti "už konkretų ir nuoširdų elgesį" viešint mūsų sportininkams.

Aistrų pikas – dėl krepšinio

Iš visų sporto šakų būtent krepšinis 1937 m. ir 1939 m. tapo didžiausiu sirgalių aistrų objektu. Lietuvos rinktinės krepšininkams 1937 m. Rygoje vykusiame Europos krepšinio čempionate demonstruojant vis geresnius rezultatus, daugėjo ir šios komandos sirgalių.

Kadangi nebuvo tiesioginės rungtynių transliacijos per radiją, žinias gerbėjai gaudavo telegramomis ar telefonu. Rezultatų transliavimo tarpininku buvo tapusi ir dienraščio "Lietuvos aidas" redakcija, į kurią daug kas skambino sužinoti rezultato: "Skambino iš visų pusių, storais ir plonais balsais, susikalbamai ir nesusikalbamai, iš šeimyniško jaukumo butų ir iš vietų, kuriose skambėjo muzika ir triukšmas, iš telefono automatų..." Paskambinę iš provincijos neretai skųsdavosi, kad skambutis labai brangus ir sutardavo laiką, kada rezultatas bus žinomas, bet neiškęsdavo ir vėl skambindavo anksčiau.

Pergales Rygoje savaip šventė visi: nuo gimnazisto iki gatvės kiemsargio. Spaudoje buvo rašoma: "Senyvo veido kiemsargis šildosi kieme prieš gegužio šiltąją saulutę. Nuo lūpų nukaręs papirosas, ne "bankrutkė", kaip būdavo įprastai. Iš kur tad tokia permaina? Atsakymas: – Švenčiu lietuvių laimėjimą. Baruose ir restoranuose buvo tikra rugiapjūtė. Šimtai bokalų nykdavo Lietuvos krepšininkų garbei, kartais nenutraukiami valio beldėsi į patalpų sienas."

Pergalingos naujienos priversdavo ne tik iš laimės šokinėti gatvėse ar baruose diskutuojančius krepšinio mėgėjus, bet net ir sustabdydavo universiteto profesorių posėdžius. Rungtynių prieš Lenkijos krepšinio rinktinę "laimėjimas suardė labai rimtą universiteto profesorių posėdį. Universitetui vadovaujantieji asmenys, pagyvenę, pražilę, svarstė rimtus vieno pastato statybos reikalus. Tik štai kažkas pranešė, kad mūsiškiai Rygoje supylė lenkus. Profesoriai pašoko, ėmė plot, šaukti valio, Entuziazmui ataušus, toliau posėdžiauti nebuvo nuotaikos". Tam, kad būtų pranešta, jog Lietuva – Europos čempionė, buvo net  nutrauktas spektaklis Valstybės teatre. Aistringas sporto sirgalius operos solistas Kipras Petrauskas pranešė rezultatą, o po to buvo sugiedotas Lietuvos himnas.

Ekstazė dėl aukso

1937 m. Lietuvos vyrų krepšinio rinktinei Rygoje laimėjus "Europos meisterio" titulą, mūsų šalį apėmė visuotinis pamišimas. Per visą Lietuvą traukiniu grįžtantiems čempionams buvo rengti sutikimai, kuriuose dalyvavo ne tik aukšti pareigūnai, bet ir emocijų negalintys sulaikyti sirgaliai. Jau pasienyje čempionai vietinių ūkininkų buvo sutikti plevėsuojant vėliavomis, mėtant į traukinį gėles, mosuojant rankomis ir šaukiant valio.

O kur dar organizuotas krepšininkų sutikimas didesniuose Lietuvos miestuose ir miesteliuose! Šiauliuose sirgaliai mūsų sportininkus mėtė į orą. Įdomu, kad į euforijos sūkurį papuolė ir kartu traukiniu keliavę Egipto krepšininkai, taip pat atsidūrę ant lietuvių aistruolių rankų. Prie krepšininkų būriavosi eilės, norėdamos gauti savo herojų parašą. Vienas šiaulietis, nespėjęs gauti autografo, net įšoko į traukinį ir kartu nuvažiavo iki pat Kauno. O Kaune laukė dar didesnės marios žmonių, nekantraujančių išvysti Europos čempionus. Žmonės savo dievukus mėgino pamatyti iš balkonų, lindo pro langus, lipo ant stogų.

Bilietų medžioklė ir dūsaujančios damos

1937 m. krepšininkų pergalės įaudrino krepšinio aistruolius. Krepšinio karštinė sukilo dar kartą 1939 m. Kaune, naujintelėje sporto halėje surengtame III Europos vyrų krepšinio čempionate. Vos pradėjus bilietų prekybą, prasidėjo jų medžioklė. Eilės prie halės kasų, anot amžininkų, nusitęsdavo net iki Zoologijos sodo: "Bilietų kasos buvo apgultos, akyse – siaubas, viltis ir pyktis. Bilietų badas ir troškulys." Pagaliau prasibrovus prie langelio, tačiau išgirdus, kad bilietų jau nėra, nors tik šiandien pradėti pardavinėti, moterų akyse sutviksdavo ašaros.

Daugiau nei 3 tūkst. žiūrovų pritaikyta halė per Lietuvos rinktinės rungtynes priglausdavo daugiau nei 10 tūkst. krepšinio gerbėjų. Tarp jų buvo visokių žmonių. Nuo salėn be bilieto prasmukusių gimnazistų, dūsaujančių dėl gražių krepšininkų damų iki valstybės prezidento. Žurnalistai greitai suskirstė krepšinio rungtynių stebėtojus: "Žiūrovai, kurių kasdien būna daugiau, negu halė nori, kad būtų, dalyvius įvertina iš dviejų taškų: 1) kurios komandos dalyviai gražiausi, gražiausiai žaidžia ir 2) kuri komanda žaidžia praktingiausiai, našiausiai, nors savo sudėty ir neturi gracijų. Pirmai kategorijai priklauso švelnioji lytis, kuri nesusigaudo ir nenori susigaudyti taškuose, ūgio ribose ir kituose krepšinio atributuose. O tokių "įvertintojų" netrūksta. Jie jau turi išsirinkę pirmenybių gražuolį, tai prancūzas Lesmaju."  Pertraukų metu įvairių šalių krepšininkus atakuodavo autografų medžiotojai. Daugiausia – 14–18 metų mergaitės, prašydavusios visų iš eilės pasirašyti į autografų knygeles.

Karštas savo komandos palaikymas padėdavo susirasti draugų, priversdavo susibičiuliauti su šalia sėdinčiu kaimynu. "Nematęs nenorės patikėti, kad solidūs vyrai, žymūs visuomenininkai glamonėjasi ir bučiuoja vienas kito praplikusį pakaušį, drasko vienas kito švarkus ir didžioj pagarboj laikytus katilokus svaido ore."

Puošni ir elegantiška sporto sirgalių apranga buvo turbūt didžiausias skirtumas, lyginant su šių dienų aistruoliais. Tačiau vienas dalykas nepasikeitė net ir po šimto metų: inteligentiški kostiumuoti vyrai ir skrybėlaitėmis veidus prisidengusios damos karštai palaikė savo komandą ir iš visos širdies džiaugėsi, kai jiems šypsodavosi fortūna.