Verslo ryšiai

Anksčiau Kipre, kur įsikūrusi nemaža iraniečių bendruomenė, gyvenęs lietuvis neabejojo, kad Artimųjų Rytų valstybei prie Kaspijos jūros embargas bus greitai nutrauktas.

"Jaučiau, netrukus iraniečiams atsidarys rinka, jie vėl galės plačiai importuoti ir eksportuoti įvairias prekes iš Europos bei kitų šalių, – teigė T.Andriulevičius. – Todėl daug bendravau su iraniečiais Kipre, o 2015 m., kai dar Iranui galiojo embargas, išvykęs ten tyrinėjau rinką, socialinius reiškinius, kaip žmonės reaguoja į užsieniečius, šalies įstatymus, vertinau pranašumus, trūkumus."

Tomas įkūrė įmonę "Global Groupe", kuri padeda iraniečiams užmegzti verslo ryšius Lietuvoje, o lietuviams – Irane.

"Iranas apie 30 metų ne savo noru buvo uždaras. Tačiau tai labai turtinga šalis. Turi naftos, dujų, geležies, druskos ir daug kitų naudingųjų iškasenų. Ten – keturios didžiausios metalo perdirbimo gamyklos pasaulyje, Kišo saloje yra lengvatinio apmokestinimo zona, kur kinai parduoda automobilius, amerikiečiai – kokakolą ir kitus produktus, – aiškino Tomas. – Verslininkai turi labai daug pinigų, po ilgamečio embargo nori plėsti ryšius, atsivežti produktų, investuoti, atsinaujinti – nemažai technologijų embargo metu jų šalyje paseno."

Nuo 2016 m., kai Iranui buvo oficialiai atšauktas embargas, T.Andriulevičius nuolat lankosi šioje šalyje, pabūdamas po 2–3 savaites.

2015 m. pagyvenus šioje šalyje Tomui griuvo visi stereotipai bei politikų sukurti baubai apie Iraną.

Nėra baubai

Šios islamo šalies gyventojai ne tik lietuviams, pastebėjo Tomas, dažnai asocijuojasi su arabais, nes šalis painiojama su Iraku.

"Iranas – tai Persija, turinti gilią, seną kultūrą, garsius poetus, matematikus, medikus. Turbūt daugelis žino gydytoją bei filosofą Aviceną. Ten buvo viena pirmųjų pasaulyje atlikta chirurginė operacija, –  kalbėjo Tomas. – Viskas, ką anksčiau galvojau apie Iraną, apsivertė 180 laipsnių kampu. Jie nėra kažkokie baubai."

Iraniečiai nesupranta ir nepalaiko terorizmo, žmonės labai draugiški, svetingi, ypač kaimuose.

Kai dvi valandas lietuvis važiavo kalnų serpantinais prie Kaspijos jūros ir sustojo paklausti kelio, nieko nesuprantantys iraniečiai ne tik pirštais rodė kelią, bet ir primygtinai kvietėsi į svečius.

"Vaišės – kaimiškos, bet unikalios. Labai skanu, šviežia, natūralu. Aviena, triušiena, mėsa ant grotelių, troškiniai, lavašas, daug prieskonių, vaisiai, daržovės, alyvuogės, riešutai ir perteklius ryžių", – pasakojo Tomas.

Jei nežinai kelio ar kažkas išgirs, kad jo tautietis nemoka paaiškinti angliškai, susiburs keliolika žmonių ir stengsis tau padėti, neretai – iki norimos vietos pavėžėti.

Skareles ryšėti reikia

Irano sostinėje Teherane daugiausia laiko praleidžiantis lietuvis pabrėžė, kad tai – vienas saugiausių miestų pasaulyje. Nusikalstamumo beveik, o mafijos išvis nėra.

"Pasitaiko vagių – kartais pravažiuodamas mopedu pro šalį nuplėšia rankinę, bet taip elgiasi emigrantai iš Afganistano, Libano, – pasakojo Tomas. – Vagystė iraniečiui – mirtina gėda, o ši žinia akimirksniu pasklis plačiai per draugus, pažįstamus."

Žmonės kultūringi, mandagūs, sostinėje nerasi gatvėse numesto popierėlio, žolė nupjauta, gatvės apšviestos. "Ir ne tik centrinės, bet ir užkampiai, patiltės, – pastebėjo T.Andriulevičius. – Vienas jų šūkių – socialiai laimingas žmogus norės gyventi savo šalyje. Taip, tai – islamo šalis, tačiau Irane yra ir nemaža krikščionių, stačiatikių bendruomenė."

Alkoholis šalyje oficialiai uždraustas, tačiau švenčių proga kai kurie iraniečiai jį vartoja.

"Iš kur gauna? Nežinau, – gūžtelėjo pečiais Tomas. – Beje, kalnuose yra ir vyno gamykla, o alkoholis retkarčiais naudojamas ir per apeigas."

Jei šeima religinga, moterys vilkės hidžabą. Tačiau tai nėra privaloma – dauguma jų ryši skareles.

"Skarelėmis plaukus privalo dengti ir užsienietės, tačiau nebūtinai juodomis, – pastebėjo verslininkas. – Todėl ten išvysi ir spalvotų, ir garsių prekės ženklų skarelių."

Bet jei moteris gatve eis be skarelės, niekas jos nepuls ir nemėtys akmenimis. Neareštuos ir moralės policija, o tik perspės: "Sese, prašom užsirišti skarelę."

Penkių minučių vedybos

Vyras pastebėjo, kad sostinėje galima draugiškai bendrauti su neištekėjusiomis iranietėmis. "Turiu pažįstamų architekčių, juristę, dizainerių, – pasakojo lietuvis. – Susitinkame kavinėje, bendraujame, einame į renginius."

Tiesa, nesusituokusiai porai intymus ryšys draudžiamas – to laikosi religingos poros. Šiitų bendruomenėje (Irane dauguma šios religinės krypties pasekėjų, išpažįstančių tik Koraną) egzistuoja "mut-ah" reikšmė.

"Tai laikinos  vedybos, – aiškino Tomas. – Jei pora draugauja, nori intymių santykių, apsilanko pas imamą ir dviejų liudininkų akivaizdoje sudaromos trumpalaikės vedybos, galiojančios nuo 5 minučių iki paros. Jei po santykių jis išeina ir negrįžta, santuoka automatiškai nutraukiama. Tiesa, po to moteris bent mėnesį negali turėti intymių ryšių. Jei pastos, ji žinos, kas vaiko tėvas."

Tačiau šių papročių laikosi religingos šeimos, o Irano jaunimas – liberalus.

"Meldžiasi, kas nori, biure įprastas vaizdas, kai vienas vadybininkas meldžiasi, o kitas – dirba, – apie matytus vaizdus pasakojo lietuvis. – Visų tradicijų laikosi tik itin religingos šeimos."

Ne kiekvienas krikščionis nacistas

"Kai pirmą kartą atvykau į Iraną, gatvėse sveikinosi bene kas šeštas vietinis ir visada, kai susitikdavo akys. Jiems įdomu bendrauti su užsieniečiais, sužinoti apie šalių ypatumus, dauguma kviečia į svečius ir aiškina, kad islamas  nėra agresyvi religija, – stereotipus laužė Tomas. – Ir jiems patiems itin nepriimtinas terorizmas, agresija, o tokie žmonės jiems kaip laukiniai."

Taip, pripažino Tomas, kai kurie užsienio šalių interneto portalai, kaip ir kai kurie populiarūs lietuviškieji, blokuojami.

"Ypač JAV propaganda. Priežastis, kaip teigia valdžios atstovai, žmones, tautas, religijas kiršinanti informacija. Jie nori, kad jų šalies gyventojai nematytų, kaip neigiamai pristatoma jų šalis, o kartu negalvotų, kad kitur tik blogai", – pastebėjo lietuvis.

Jie draugiškai žvelgia į Europą, o šalčiau – į JAV, kurios, tiesa, dabar jiems nėra nei draugas nei priešas.

"Tomai, visi nacistai buvo krikščionys, bet ne kiekvienas krikščionis yra nacistas, – skambią frazę, kad ne visi musulmonai yra teroristai, bet visi teroristai yra musulmonai, iraniečiai keičia taikiai. – Be to, tarp teroristų yra daug samdinių, o jie – netikri musulmonai."

Plastinių operacijų bumas

Irane įsikūrusi nemaža krikščionių bendruomenė, specialūs klubai, namai netoli bažnyčių, kur leidžiamas alkoholis, vyksta vestuvės, šventės, o moterys nenešioja galvos apdangalų.

Šalyje stiprus šeimos kultas, itin didelė pagarba vyresniems žmonėms, senoliams.

"Moterys gerbiamos ir turi daug teisių, tai sunku įsivaizduoti žmonėms, tikintiems propaganda, – tikino lietuvis. – Beje, ten ypač daugėja plastinių operacijų, iranietės nevengia botokso, dažnai keičia nosies formą."

Įprasta, kad Irane moterys pirmą pro duris praleidžia vyrą, tačiau Vakaruose pabuvoję iraniečiai jau elgiasi priešingai.

"Namuose yra dvi svetainės, kur gali atskirai valgyti ir vyrai, ir moterys, – teigė T.Andriulevičius. – Tuo nesiekiama moterų pažeminti. Būna, kai nori atskirai pakalbėti vyrai, o šeimininko žmona su draugėmis kitoje svetainėje geria kavą, užkandžiauja. Tačiau šeimoje vyras ir moteris visada valgo kartu."

Islamo šalyje, nusišypsojo lietuvis, yra ir homoseksualų, kurie, tiesa, plačiai nesireklamuoja ir eitynių nerengia: "Mačiau darbų vykdytoją, kuris atėjo su savo draugu, abu švelniai susikabinę už pirštų ir neslėpė vienas kitam simpatijos."

Butai po kelis milijonus

Universitetinis mokymas, mokykla, medicina – nemokama, nors yra ir komercinių mokslo įstaigų. Turtingų tėvų vaikai mokosi užsienio universitetuose, norėdami geriau išmokti užsienio kalbų.

Dujos, elektra – itin pigu, benzinas smarkiai pabrango – dabar kainuoja apie 30 centų už litrą.

"Didelė problema – oro užterštumas nuo dulkių, dykumų, senų automobilių išmetamųjų dujų. Daug automobilių seni, naujiems – dideli mokesčiai, šalis buvo uždara, o ten įrengta "Peugeot" gamykla gamina 10 metų senumo modelius", – ir trūkumų pastebėjo Tomas.

Irane – brangu, pragyvenimo lygiu šalis lenkia Lietuvą. Minimalus darbo užmokestis – 850 JAV dolerių už nekvalifikuotą darbą. Tačiau darbuotojas dar gauna papildomų procentų.

Sostinėje už kv. m naujame bute mokama 6 tūkst.–12 tūkst. dolerių. "Įprastai butų plotas prasideda nuo 150 kv. m., tradiciniai – 300 kv.m  ir kainuoja po 3 mln. dolerių, –  teigė verslininkas. – Teheranas pagal nekilnojamojo turto kainas patenka į pasaulio sostinių penketuką."

Šalyje skurdo nėra

Net ir kukliai gyvenantys žmonės turi už ką pavalgyti, apsirengti, nebijo keisti darbo, nes šalyje gaminama viskas – nuo degtukų dėžučių iki automobilių, nuo maisto iki telefonų. Darbo vietų – labai daug.

"Šalis atsivėrė eksportui, žmonės dirba lėtai, bet ilgai, kol baigs darbą, neretai – iki 21–22 valandos, – iraniečių darbštumą gyrė lietuvis. – Beje, pensininkai gyvena gerai. Priklausomai, kokioje srityje dirbo, komercinėje organizacijoje, prie vyriausybės ar valstybinėje institucijoje, turi po du butus ir vieną nuomoja."

Vieno vidutinio lygio buto su dviem miegamaisiais nuomos kaina –  apie 1,7 tūkst., kuklaus – apie 1 tūkst. dolerių už mėnesį.

"Dauguma kainų didmiesčių baruose ir restoranuose – kaip Europoje, – jas Tomas prilygino Ispanijos, Graikijos kainoms. – Prabangiame restorane dviese pavalgysi už 100–150, kukliame – 20–30 dolerių. Parduotuvėse šiek tiek brangiau nei Lietuvoje."

Akmenėliai vengrams ir lenkams

"Šios šalies verslininkai nori pirkti Lietuvoje naujas technologijas, atsivežti medienos, investuoti į nekilnojamąjį turtą, siųsti mokytis vaikus ir pirkti čia butus, plėsti abipusius verslo ryšius, išleisti po keliasdešimt milijonų, tačiau tai padaryti jiems labai sunku, – pastebėjo T.Andriulevičius. – Nors mūsų politikai viešai skelbiasi, kad užmegzti ekonominiai ryšiai su Iranu."

Irane nėra Lietuvos ambasados ir konsulato. Lietuvai pagal susitarimą atstovauja Lenkijos ambasados ir Vengrijos konsulato Irane darbuotojai.

"Oficialiai. Tačiau neoficialiai jie tik vilkina vizų išdavimą norintiesiems atvykti į mūsų šalį verslo klausimais, – tikino Tomas. – Jie nenori, kad Irano milijonieriai investuotų Lietuvoje, o mūsų politikai nesistengia tų investicijų pritraukti."

Lietuvis įsitikinęs, kad lenkai ir vengrai Irane padės tik tuomet, jei lietuvis pames asmens dokumentą. "Kitais klausimais – rašyk elektroniniu paštu ir tuomet atsakymo tenka laukti labai ilgai, o iraniečiams, nors tai būtų ir verslo grietinėlė, gauti vizą į Lietuvą labai sunku ir nepatogu", – pabrėžė Tomas ir papasakojo vieną iš keliolikos situacijų.

Atvykęs prie Vengrijos konsulato jis apie 20 minučių kalbėjo domofonu. Lietuviui sakė – rašyk, tačiau šis atsakė, kad rašė, turi visus dokumentus, Lietuvos URM leidimą įleisti iraniečius į mūsų šalį, iškvietimus.

"Parodžiau, o man pakeltu tonu sako: "Mums neįdomūs kiti klausimai. Padėsime, jei pavogs ar dings asmens dokumentas arba nelaimės atveju. Viskas", – griežtai atkirto Vengrijos konsulate", – prisiminė lietuvis.

Vizos negavo, nes išsiskyręs?

Gegužę T.Andriulevičius gavo iškvietimus, kurie galiojo mėnesį dar vienam solidžiam Irano verslininkui.

Nuvykus į Vengrijos konsulatą, dar likus daugiau nei trims savaitėms iki iškvietimo galiojimo pabaigos, pasakė, kad artimiausias pokalbio laikas – gegužės pabaiga.

"Nors žmonių eilių nėra, – pastebėjo "Global Groupe" bendraturtis. – Vėl gavome naują iškvietimą. Svarstymas Vengrijos konsulate truko tris savaites, išdavė vizą, kuria buvo galima pasinaudoti jau tik šešias dienas. Tai buvo ketvirtadienis. Ką solidus verslininkas turėjo daryti? Pirkti skubiai bilietus penktadienį? Savaitgalis – nedarbo diena, tad kiek jam liktų laiko verslo susitikimams, apžiūrai?"

Dar ne vieno iraniečio prašymas gauti vizą buvo atmestas, nepaisant Lietuvos URM suteikto leidimo.

Yra dar viena galimybė  į Lietuvą patekti iraniečiams  – per Italiją ar kitas ES šalis arba vykti į Turkiją, Tomui patarė Lietuvos URM, ir ten mūsų ambasadoje gauti vizą.

"Kiek laiko praras milijonierius, kuris skaičiuoja valandas? Jis turi vykti į Turkiją, nuvežti ir užpildyti dokumentus, palikti asmens dokumentus, po to antrą kartą grįžti jų pasiimti. Kam jiems tuomet vykti į Lietuvą?" – retoriškai klausė Tomas.

T.Andriulevičius rašė penkis laiškus į Vengrijos konsulatą, tris į Lenkijos ambasadą Irane, klausdamas, kodėl iraniečiams, kurie laisvai keliauja po Europą, o jų bendrovės turi solidžius biudžetus, trukdoma atvykti į Lietuvą.

Arba jokio atsako, arba juokingi argumentai.

Lenkijos ambasadoje vienam multimilijonieriui iš Irano vizos neišdavė, nes jis išsiskyręs.

Argumentas buvo, kad šis vyras ir koks pabėgėlis galbūt planuoja pasilikti Lietuvoje, nors ambasadai buvo pateikti dokumentai, kokiose Lietuvos įmonėse iranietis lankysis, kur nakvos.

Beje, šis verslininkas rudenį vis dėlto atvyks į Lietuvą per Italiją.

Bet ar norės verslininkai prarasti tiek laiko ir į Lietuvą vykti per kelias šalis?

"Norėdami gauti vizą į Lietuvą, iraniečiai turi pristatyti visus dokumentus, jų įmonės pajamas, apyvartą. Neabejoju, kad šių šalių darbuotojai, suprasdami, ko vyks į Lietuvą solidūs verslininkai, specialiai vilkina išduoti vizas, – neabejojo verslininkas iš Lietuvos. – Jie žino, kad iraniečiai gali investuoti milijonus ne Vengrijoje ar Lenkijoje, bet Lietuvoje."

Kodėl jų nelaukiame?

Deja, Irane, pastebėjo Tomas, pajutę milijonus, atsirado jau ir apsišaukėlių iš Lietuvos.

"Kartą iraniečiai manęs paprašė sužinoti apie vieną lietuvį Saulių, kuris neva parduoda mūsų šalies įmones. Irano verslo ypatumas, kad vienas apie kitą viską žino, – aiškino Tomas. – Jie neabejojo, kad mažoje šalyje mes vienas apie kitą irgi viską žinome, todėl skambino man."

Irane pirmiausia verslą vykdo šeimos rate, po to plečia kartu su savo artimaisiais, siūlo draugams, giminėms ir tik po to, gavę garantijas bei rekomendacijas, jau mezga ryšius su nepažįstamaisiais.

Kokie verslininkai nori atvykti į Lietuvą?

Vienos didžiausių aliuminio gamyklų savininkas, vienos didžiausių juridinių paslaugų įmonės direktorius arba savininkas, kurios apyvarta per mėnesį – 6 mln. JAV dolerių, statybų kompanijos savininkas, kurio verslo objektai Baltarusijoje, Londone, nori pasidomėti logistikos, transporto, galimybėmis, medienos pramone ir daugelis kitų turtingų verslininkų.

"Jie buvo uždari, todėl nori paliesti viską savo rankomis, jiems kartais sunku patikėti kai kuriomis technologijomis, – aiškino T.Andriulevičius. – Jie nori išsiųsti vaikus čia mokytis ir Lietuvoje jiems nupirkti butus."

Lietuva iraniečiams įdomi kaip nedidelė šalis, kur švarus oras, aukštas universitetinis lygis, gera logistika, aukštos technologijos. Tomui juokinga, kaip URM siūlo iraniečiams keliauti per Turkiją arba vizas pirkti turistinėse agentūrose: "Jie beveik negauna vizų į Lietuvą, o agentūrų, siūlančių keliones, pas mus nėra."

"Pas mus nori atvykti žmonės, kurie perka butus bent už 6 mln. ir automobilius už 230–250 tūkst. dolerių, – tikino T.Andriulevičius. – Ir jiems 20–30 mln. eurų investicija yra niekis. O mums?"