Prie ežero galiu stebėti gamtos, miško, žolynų kaitą ir virsmus. Atsinešu savo eskizų sąsiuvinius, pieštukus ir užrašus, įsitaisau nendrėse prie pat vandens ir tyliai klausausi. Papučia lengvas vėjelis, medžių lapeliai tyliai sušnara ir išlaisvina užstrigusias mintis. Apie jas ir bus kitas mano dienoraščio puslapis.

Stebiu virsmus, kaip keičiasi ežero vanduo, koks atrodo ežeras užšalęs, padengtas ledu. Tada atpažįstu ir savo vidinius sąstingius ir transformaciją. Žiemą aš, kaip ežeras, tarsi sustingstu, užšąlu. Pavasarį  raibuliuoju saulės spinduliuose, pasišiaušiu vėjui pučiant, pagaunu vidinę ežero nuotaiką.

Augalėlis. 2022 m., popierius, pastelė, spalvoti pieštukai. Autorės nuotr.

Norėdamas nupiešti ežerą turi virsti ežeru, norėdamas nupiešti medį  turi pavirsti medžiu. Norėdamas nupiešti audrą turi virsti audra. Štai medis, kurį nupiešiau pernai, šiemet bebrų nugraužtas, štai vieta, kurioje sėdėjau ir piešiau besišildydama saulės atokaitoje, šiemet jau apsemta vandens. Kai tampu ežeru, jaučiu jį: kur jam skauda, kokie gyvūnai, paukščiai ir vabzdžiai mėgsta jo draugiją. Bandau suprasti, kas aš esu ežerui. Kaip ežeras mane priima? Ar iš viso priima?

Po ilgų pasisėdėjimų šalia ežeras pradeda suprasti, kad aš jam nepavojinga ir draugiška. Vasarą visai prie pat kojų atkrypuoja antis su dešimčia ančiukų. Vėlų rudenį nutūpia margaspalvis drugelis, krutindamas savo ūsus ilgai žvelgia į mane. Imu vaizduotis, kad patenku į gyvūnų karalystę, kuri visai manęs nebijo, laisvai juda ir leidžiasi stebima. Pro pat kojas prašliaužia ilgas pilkas žalčiukas, vėliau – dar vienas.

Dėstytojas Arūnas Vaitkūnas man sakydavo: jeigu nori ką nors nutapyti, turi gerai įsižiūrėti į tapomo dalyko struktūrą. Negalima meluoti – tas dalykas turi būti tau labai svarbus. Norint prasiskverbti į daiktų ar reiškinių esmę ir prasmę, reikia nuodugniai ištyrinėti tave supančią aplinką.

Mėlynas ežerėlis. 2022 m., popierius, pastelė. Autorės nuotr.

Taigi, norėdama suprasti ežerą, ilgas dienas stebiu jį, stengdamasi tapti jo dalimi, mintimis su juo susilieti. Nupiešiu ir nutapau daugybę eskizų ir etiudų. Impresionistai sakydavo, kad gamtą tapyti galima tik gyvai, betarpiškai būnant joje. Man ne itin patinka kurti dailininkų pleneruose, nes negaliu sukurti to ryšio su gamta, kuris gali būti sukurtas tik būnant vienumoje. Tuomet būna per daug žmonių – klegesio ir pašnekesių. Ten, kur klegesys, gyvūnai neina pas tave ir ežeras tyli.

Norint prasiskverbti į daiktų ar reiškinių esmę ir prasmę, reikia nuodugniai ištyrinėti tave supančią aplinką.

 

Ežeras pradeda kalbėti tik tada, kai nutyli tu ir pradedi klausytis jo pasakojimo apie medžių šnarėjimą, naujos augmenijos prasiskverbimą pro dirvos paviršių. Tik tada gali išgirsti išgąsdinto paukščio klykavimą. Gamtos ženklai labai įdomūs, tik reikia mokėti jų klausytis. O klausyti galima tik būnant vienumoje. Jaučiu, kaip ežeras pailsi šalia manęs ir aš šalia jo pailsiu. Jis ilsisi mano glėbyje ir piešiniuose, ir aš ilsiuosi jo glėbyje, jo raibuliuose. Jis mane supa savo bangose ir liūliuoja dainuodamas tylią lopšinę. Jis mane supa ir supa, nuramina tylų liūdesį. Monotonišku siūbavimu tarsi dainuoja slaptingą lietuvių liaudies dainą, kurios niekada anksčiau nebuvau girdėjusi:

Už ežero ugnys dega

Krinta byra kibirkštėlės

Krinta byra kibirkštėlės

Man siratai ašarėlės

Eisiu girion paklausyti

Ar kukuoja gegutėlė

Ar kukuoja gegutėlė

Ar ramina siratėlę

Sunku sodui be karvelio

Man siratai be tėvelio

Sunku giriai be gegulės

Man siratai be motulės.

Daugumos lietuvių liaudies dainų pradžioje apdainuojami gamtos vaizdiniai, o pabaigiamos jos pasakojimu apie žmogų, tarsi gamta ir žmogus būtų dvi neatsiejamos dalys – vienas ir tas pats to paties vyksmo elementas. Išties nuostabus ir nedalomas gali būti žmogaus ir gamtos ryšys. Tai mums rodo ir mūsų turtingas liaudies folkloro palikimas. Būnant gamtoje iš pradžių atrodo labai tuščia, bet tik iš pradžių, kol dar nemoki pajausti, išgirsti, pamatyti, užuosti.

Žaižaruojantis saulės spinduliuose. 2022 m., popierius, aliejinė pastelė. Autorės nuotr.

Visa tai gula į mano atmintį, storus eskizų sąsiuvinius. Ežeras prašo: nupiešk mane tokį pasišiaušusį, susivėlusį; nupiešk mane spindintį ir žaliuojantį saulės zuikučiuose; nupiešk mane truputį nerimastingą ar susimąsčiusį. Kartais ežero paviršius būna lygus kaip stiklas. Apgaudinėja tada mane ežeras, apsimeta negyvas. O aš išsigandus stebiu, klausiu savęs: nejaugi negyvas? Viduryje vasaros ėmė ir užšalo? Visiškoje tyloje nutupia paukštis ir palieka vandens ruožą. Tada ežeras kad ims kvatotis, šnarėdamas sausomis nendrių viršūnėmis, juoktis, kad patikėjau jo apgaule.

Vėjelis.  2022 m., popierius, pastelė, spalvoti pieštukai. Autorės nuotr.

– Ir vėl mane nustebinai, – sakau jam. – Jau maniau, kad pavirtai į veidrodį.

Kaip norėčiau tavo gabalėlį išplėšti ir pavaizduoti popieriuje: nupiešti debesis, medžius, krūmus, kurie atsispindi, ir tą ypač kreivą pušį. Kiek daug tu visko savyje talpini? Visą pasaulį savo atspindyje. Visai kaip žmogus, kuris savyje talpina emocijas, jausmus, laike išblukintus, nutrupėjusius prisiminimus. Kartais kylantys raibuliai supjausto, suskaido vaizdą į fragmentus – tuos fragmentus ir stengiuosi nupiešti. Supjaustytos juostos, trikampiai ir brūkšniai – visa gausybė grafikos elementų, besikaitaliojantis ritmas, virstantis į daugybę pasikartojančių momentinių pranykstančių brūkšnių. Mano ranka juda lėtai, ji nespėja jų visų pagauti. Tada pykstu ant ežero:

– Palauk, neskubėk, nejudėk, sustink!

Irkluotojai. 2022 m., popierius, pieštukai. Autorės nuotr.

O jis tik juokiasi, kvatojasi ir dūksta tarsi koks penkiametis vaikas. Jis tarsi sako:

– Pati ir gaudyk tas akimirkas. Mano kiekvienas raibulys autentiškas ir nepakartojamas, aš negaliu sustingti vėjui pučiant, o tu jau pati ir gaudyk mane. Suprantu, kad neįmanoma pagauti ir sustabdyti akimirkų, nes ta pati raibuliavimo schema niekada nepasikartos, vis keisis ir keisis. Tada bandau perprasti ežero charakterį:

– Mano charakteris labai sunkus, – juokauja jis.

– Visai nemoki pozuoti, – sakau jam.

– Tai keistuolė – sumanė mano bangavimą sutalpinti į vieną stop kadrą. Aš esu tūkstantis ir daugiau praplaukiančių akimirkų per minutę, o tu, kaip menininkė Cindy Sherman savo fotografijoje, nori vieno kadro iš mano nesibaigiančio akimirkų filmo. Praktiškai tai misija neįmanoma.

Medis prie ežero. 2022 m., popierius, pastelė. Autorės nuotr.

– Aš bandau nutapyti įspūdį, kaip impresionistai, tavo įspūdį, vienos akimirkos įspūdį.

– Kurios akimirkos įspūdį? – klausia ežeras. Ar tos, kuri ką tik buvo, ar tos, kuri yra dabar, ar tos, kuri dar tiktai ateina?

– Nebežinau, ką čia paistai, – sakau jam ir prisimenu Williamo Kentridge’o parodą M.K. Čiurlionio dailės muziejuje, Kaune. Vienoje iš ekspozicijų jo piešiniai tarsi netilpo į vieną popieriaus lapą. „Moteris lipanti į vonią“ virto seriją piešinių, o jo piešti gamtos vaizdai tapo filmais kaip piešta animacija.

– Gerai, kad pernai mane įamžinai, – sako medis, – mane bebrai taip suniokojo šią žiemą, kad kažin ar sulauksiu kito pavasario. Nugraužė iki šerdies.

Gamta žavi tuo, kad viskas joje vyksta labai lėtai. Pavyzdžiui, medis auga daug lėčiau nei žmogus. Medis auga labai ilgai, bet užauga. Kartais atrodo, kad jis iš viso neauga, žolės lapeliai – irgi.

– Atrodai visai taip pat, kaip ir pernai. Nė kiek nepasikeitei, – sakau medžiui.

– Tu irgi, – nė kiek nedvejodamas atsako jis.

Pokyčiai pasimato tik po daug laiko. Augalai niekur neskuba: jeigu yra saulės ir lietaus – auga, o jeigu nėra jiems tinkamų sąlygų – gali iš viso neaugti, sustoti. Jie tarsi renkasi: noriu augu, noriu ne.

– Mums nėra kur skubėti, – tarsi sako man jie. – Mes neiname į kompromisus, ir, jeigu nepatinka, netenkina sąlygos, mes sustingstame ir neinvestuojame į naują lapelį, šakelę ar daigelį.

Ežero abstrakcija.  2022 m., popierius, pastelė, spalvoti pieštukai ir tušinukai. Autorės nuotr.

– Besąlygiška plėtra ir progresas – tai jūsų, žmonių, savybės. Užuot palaukę tinkamų sąlygų, jūs plėšotės tol, kol išsenkate ir prarandate savo sveikatą ir gyvybingumą. Mes tiesiame savo šakeles link saulės, ir, jeigu koks kaimynas mums užstoja saulę, mes nepykstame, nes žinome, kad visiems užteks vietos po saule, ant žemės ir po žeme. Todėl šaknys ir medžių šakelės tokios vingiuotos kaip klaidūs takeliai.

– Ir mano gyvenimas vingiuotas kaip tavo šakelės, – sakau medžiui.

Štai taip ir šnekamės mudu: aš jam pasakoju savo paslaptis, o jis man – savo.

Tyliai atsisveikinu su ežeru vakare, visada prižadu auštant pas jį sugrįžti.