– Esate lietuvių gestų kalbos literatūros tyrėja ir lietuvių gestų kalbos vertėja LRT televizijoje. Esate sakiusi, kad Kaunas per pastaruosius septynerius metus jums tapo itin brangiu miestu, kodėl?
– Čia gyvena didžioji kurčiųjų literatų, kuriančių meninius kūrinius savo gimtąja lietuvių gestų kalba, dalis. Šie kūriniai – mano mokslinė kryptis ir didelė aistra, o jų autoriai man jau tapę labai brangiais bičiuliais.
Analizuoju lietuvių gestų kalbos literatūrą, kuri neturi rašytinės formos. Šie meniniai kūriniai – skirtingo turinio, raiškos – yra perteikiami lietuvių gestų kalba ir juose gausu meninės raiškos priemonių, tokių kaip simetriškumas, pasikartojimai, kinematofragiškumas, metaforos ir rimas. (Taip, gestų kalba taip pat rimuojasi!) Analizuoju ir kurčiųjų mąstymo mechanizmus per originalias, konceptualiąsias metaforas.
Parodžiusi nors vieną literatūros kūrinį, galiu paneigti daugybę vis dar gajų visuomenėje mitų. Gestų kalba primityvi ir lengvai išmokstama – netiesa, ji sudėtinga ir išmokstama tikrai nelengvai. Neturi gramatikos – netiesa, ji turi savarankišką gramatiką, kuri labai skiriasi nuo žodinių kalbų gramatikos.
– Kodėl pasukote į šią retą sritį – lietuvių gestų kalbos literatūros tyrinėjimą?
– Pasukau neplanuotai. Neįstojau į aktorinį ir labai norėjau vaidinti pas Olegą Kesminą Vilniuje. Supildžiau skirtingas studijų programas. Visos jos buvo apie kalbą. Patekau į lietuvių gestų kalbos vertimo studijas. Galvojau, kad laikinai. Po dviejų savaičių pamilau ir kalbą, ir kultūrą. Daug ir atkakliai mokiausi, kaip buvau įpratusi dar mokykloje – Eduardo Balsio menų gimnazijos fortepijono skyriuje. Bet lydėjo ir kažkokia fortūna. Sėkmingai baigusi pirmąjį bakalaurą, įstojau į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, šįkart – į kino ir scenos menų kritiką ir istoriją.
Nuo mokyklos laikų alpau dėl literatūros, mėgau tekstus, o šiose studijose turėjau progą būti su tekstais nuolat. Man studijuojant, kurtieji vis kviesdavosi mane į vertimus, o aš noriai sutikdavau ir stumdžiau savo grafiką taip, kad visi vertimai sutilptų.
Testas: savo jausmus Anželika ir Audrius patikrino eidami piligriminiu keliu. Bendri patyrimai tuomet sužadėtiniams leido sudėti į santykių pamatą daug vertingų dalykų. / A. Teresės asmeninio archyvo nuotr.
– Ar tiesa, kad vienas vertimas pakeitė visą jūsų gyvenimą?
– Taip. Paskaitą vedė legenda – Vanda Juknaitė. Paskaitos metu turėjau versti meninius tekstus iš žodinės kalbos į lietuvių gestų kalbą. Perskaitę atmintinai išmoktus tekstus, studentai gaudavo papildomą užduotį – skaityti juos šokinėjant, kažką įsivaizduojant. Tekstuose pasigirsdavo rimas, metaforos, kitokie akcentai. O aš niekaip negalėjau to pokyčio, kurį girdėjau, išversti. Man tai nedavė ramybės. Taip atsidūriau Vilniaus universitete, magistrantūroje, ir pasinėriau į kurčiųjų meninius tekstus. Studijuojant klausimų kilo vis daugiau, tad dėstytoja paragino eiti toliau. Taip pirmoji Lietuvoje pradėjau rinkti, kaupti, sisteminti ir tirti autentiškus kurčiųjų lietuvių gestų kalba atliekamus kūrinius. Šia tema rengiu disertaciją.
– Moksliniai tyrimai jus nuvedė ir prie apčiuopiamų rezultatų. Surinkote ir prieš dvejus metus išleidote lietuvių gestų kalbos menininkų kūrinių rinktinę „12 skrydžių per gyvenimą“. Tai pirmas toks leidinys Lietuvoje?
– Taip, tokio tipo leidinių nėra ir užsienyje. Tai pirmas žingsnis link įstabių meninių kūrinių prieinamumo visuomenei. Leidinys yra beveik visose Lietuvos bibliotekose, prieinamas internete.
Taip pat buvau pakviesta į projektą „Mes taip nesitarėm“, kuriame dalį meninės programos sudaro autentiškų literatūros kūrinių lietuvių gestų kalba perteikimas palydint juos keliais žodžiais ir specialiai šiems tekstams parašyta muzikine partitūra!
Šią gegužę – pirmą kartą istorijoje – prezidentūroje įvyko lietuvių gestų kalbos literatūros vakaras. Tai pirmosios ponios Dianos Nausėdienės ir mano atsitiktinio pokalbio apie literatūrą rezultatas. Seniausiam ir didžiausiam Europoje literatūros festivaliui „Poezijos pavasaris“ – jau šešiasdešimt metų, tačiau jo programoje nė karto nebuvo kurčiųjų literatūros. Šiais metais buvo žengtas šis istorinis ir labai svarbus žingsnis.
Pažinti kurčiųjų literatūrą – reiškia pažinti šios bendruomenės galią. Gal net truputį aiktelėti nuo šios kalbos galimybių ir raiškos priemonių. Man tai labai brangi sritis ir veikla, kuri nėra lengva, bet labai įdomi ir atnešanti pojūtį, kad esu ten, kur turiu būti.
– Vilniaus universiteto Filologijos fakultete esate jaunesnioji asistentė, o namuose – mylima žmona ir mama. Papasakokite, kas pasitinka jus grįžusią?
– Mano mylimas žmogus, draugas, vyras Audrius ir trys iš meilės į šeimą pribirę vaikai: Benjaminas Nojus (tuoj bus šešeri), Agnieta (tuoj bus ketveri) ir mažylis Margiris Matijus (vasarą bus treji).
Visada norėjau vaikų – dalytis savo meile, resursais, mokyti ir mokytis, tačiau biologinio ryšio niekada nekeldavau kaip svarbiausio.
Audrius po dviejų savaičių draugystės su manimi pradėjo kalbėti apie tai, kad nori vaikų. Ir aš išdrįsau pasakyti savo norą, jausmą – kad į mano šeimą vaikai ateis skirtingais keliais. Niekada nekišau pagalvės po megztiniu ir nekūriau vaizdinių, kad laukiuosi. Visada norėjau vaikų – dalytis savo meile, resursais, mokyti ir mokytis, tačiau biologinio ryšio niekada nekeldavau kaip svarbiausio. Ši pajauta manyje gyveno jau seniai, Audrius buvo pirmasis žmogus, su kuriuo ta pajauta pasidalinau. Susituokę baigėme globos ir įvaikinimo kursus ir pradėjome laukti savo vaiko. Manau, kad tėvai ir mamos supras tą jausmą, kai žinai, kad tavo vaikas čia pat, pakeliui, tik reikia jo sulaukti, jį surasti.
Ir sulaukėme. Skambučio iš ligoninės. Tuomet išsyk išskubėjome susitikti su vos šešių savaičių kūdikiu. Dieve, koks tai buvo jausmas! Pajutau, kad ant mano krūtinės mano taip lauktas vaikas. Mažylis iškart užmigo. Nenorėjom išvykti. Tą vakarą vos nepavėlavau į darbą.
Po metų, kai Nojukas jau buvo didesnis, susapnavau sapną, kad mano vaikas beldžiasi į duris, o aš jas laikau uždarytas. Atsibudusi supratau, kad antrasis vaikas į mūsų šeimą nori ateiti kitaip – per mane, nors su Audriumi jau kalbėjome apie galimą antrojo mažylio įvaikinimą.
Pasikvietėme besibeldžiantį kūdikį – pavadinome jį Agnieta. O lygiai po metų ir vienos dienos pasaulį išvydo Margiris. Į mūsų šeimą jis atvyko būdamas trijų savaičių. Nors Margiris pats mažiausias iš visų vaikų, bet jis – didelis mokytojas, vedantis mus kitokia – negalios patirtimi. Jam treji, bet sūnus nevaikšto, nekalba, pats nevalgo ir nekramto. Vadinu jį mūsų visų švyturiu į laimę. Visi trys vaikai – mano ir vyro švyturiai: susirinkčiau juos kaskart iš naujo, iš viso pasaulio.
Posūkis: svajojusi tapti aktore, dabar A. Teresė džiaugiasi vis labiau pažindama gestų kalbą ir ja kalbančią bendruomenę. / A. Teresės asmeninio archyvo nuotr.
– Nelengva: mokslinis darbas, reikalaujantis susikaupimo, namuose – maži vaikai. Bet visa švytite, trykšte gyvenimo džiaugsmu. Kaip jums tai pavyksta?
– Kartais visai netrykštu. Tik pažindinuosi su savo ribotumais, mokausi sąmoningai praktikuoti atjautą: kitiems ją jausti man natūralu, o sau – iššūkis. Išgyvenu ir duobių. Būti mama (ir tėčiu) nelengva. Suprantu, kad ankstesniais laikais buvo dar sunkiau: mano močiutė pagimdė dešimt vaikų, o po gimdymo kone iš karto ėjo dirbti žemės. Bet dabar yra kitokių iššūkių.
Su Audriumi jau atsakėme į esminius klausimus. Esminius – tuo esu tikra dabar – nes per visus sunkumus, kurie mus ištiko, mes jau praėjome ir užaugome į kitus žmones.
– Galbūt dėl to, kad abu ėjote iš pajautos? Kaip kartą sakė jūsų vyras: „Ėjimas iš pajautos keičia žmonių požiūrį net ir į įvaikintus vaikus.“
– Gyvenimas mus abu su Audriumi nešė per daug audrų, susidūrėme su daug skirtingų patirčių. Ne visos jos buvo saldžios ir glamūrinės. Kartais tikrai turi būti ne toks, koks nori, dėl savo vaikų gerovės prieš kitus suaugusius žmones. Ačiū Dievui, tokie atvejai mūsų gyvenimuose yra itin reti.
Mano ramybės uostas – Audrius. Žinote, gyvūnų pasaulyje yra tokia viena rūšis, kuri ne bėga nuo audros, o į ją eina ir galiausiai įveikia greičiau. Audrius irgi turi tokį vidinį stuburą. Mes abu žadiname vienas kitame stipriąsias puses ir labai sąmoningai stengiamės rinktis žmonėse tikėjimą gerumu.
Ar to mokome ir savo vaikus? Na, vaikai neklausys tėvų patarimo: jie tiesiog paseks jų pavyzdžiu. Ir nors savo šeimoje daug kalbamės, bet, manau ir tikiuosi, kad daugelį dalykų vaikai tiesiog mato.
Ar visada vadovaujamės pajauta? Kartą, dar tik susipažinus su Audriumi, padariau vienintelį logišką, strategišką su darbo pasiūlymu susijusį žingsnį. Ir gavau iš jo daug nemalonių patirčių. Todėl dabar seku Audriaus pavyzdžiu. Jis viską stengiasi daryti pirmiausia iš meilės ir širdies. Jis kelia sau vienintelį klausimą – ar tai naudinga šeimai? Ir nors dabartinė geopolitinė situacija, infliacija ir kiti šių dienų faktoriai daugiavaikiams tėvams nėra palankūs, bet jausmas mums vis tiek išlieka esminiu švyturiu.
A. Teresės asmeninio archyvo nuotr.
– Kad jūsų Audrius – nepaprastas tėvas, vyras – liudija ir faktas, kad vaikų priežiūros atostogose buvo beveik penkerius metus...
– Vis dažniau tėčiai renkasi tokį kelią – tai labai gerai. Audrius greta to su pertraukomis dirbo iš namų pagal šeimai palankų grafiką.
Aš visada norėjau, kad mano šeimoje vaikus augintų abu tėvai. Tai nėra lengvas sprendimas, o ir sąlygų taip auginti vaikus Lietuvoje (gal ir kitur) nelabai yra. Bet mes išdrįsome eiti tuo keliu. Bent pabandyti. Buvo daug iššūkių, keblumų, nepatogumų, diskusijų. Bet švyturys – abu tėvai augina vaikus. Abu to norėjome.
Audrius svajojo būti aktyviu tėčiu – tai jo prigimtyje. Tokia norėjau būti ir aš, todėl ieškojome aukso vidurio. Kažkur jį pavyko rasti, kažkur – nelabai. Girdžiu, kad kartais kitose šeimose, kuriose tėčiai dirba, o mamos su vaikais praleidžia daugiau laiko, tėčiai vaikų yra labiau „mylimi“. Užtai mūsų šeimoje malonus pliusas – vaikai nejunta skirtumo, su kuriuo iš mūsų būti, migdytis ar kieno ruoštą maistą valgyti. Tačiau jei jau kokio nepasitenkinimo banga ateina, ji taip pat nesirenka, kurį iš mūsų druskingu vandeniu gerai praskalauti (juokiasi).
– Ar prieš pakviesdami į šeimą savo vaikus kalbėjotės, kas judviem bus svarbiausia jų auklėjime?
– Tėtis man visad sakydavo, kad svarbiausia – mylėti savo vaikus. Į tą meilę daug sueina. Man atrodo, kad svarbiausia būti su savo vaikais. Jiems patiems, iš tiesų, ne kalnų tereikia, o buvimo greta, su jais, jų pasauliais ir jų išgyvenimais. O kai būni, imi matyti ir suprasti, ko kiekvienam reikia – vienam apkabinimų, glaustymosi, išklausymo, kitam – žaidimų, pokalbių, trečiam – švelnaus lėtumo, niūniavimo pasiguldžius ant krūtinės. Man labai svarbu, kad jie būtų ir jaustųsi saugūs ir mylimi, kad turėtų mus abu visada greta, kol galime būti. Manau, kad tai svarbu visiems tėvams.
A. Teresės asmeninio archyvo nuotr.
– Nėra namų be dūmų, tad labai tikėtina, kad kartais dūmija ir jūsų darnių namų kaminas...
– Žinoma (šypsosi). Su Audriumi esame kartu virš dešimties metų, bet nesutarimus spręsti tapo lengviau po kiekvieno iš mūsų asmeninės saviugdos, psichoterapijos kelio. Kai labiau pažinau save – savo schemas, priežastis, kodėl mane užkabina vieni ar kiti dalykai – ėmiau matyti ir justi lengvumą santykiuose. Juk auginant tris vaikus, kartais tikrai suklumpi ir pasimeti.
Su Audriumi praėjome labai daug – įvaikinimai, gimdymas, vaiko negalia, piniginiai klausimai, darbiniai sprendimai ir visi tie force majeure, kurie nuo mūsų net nepriklauso, o su padariniais tvarkytis juk turi.
Anksčiau užsisukdavome rutinoje – vaikų būreliuose, jų ugdyme, skaitymuose, grojimuose, dainavimuose. Užtai dabar su Audriumi reguliariai, prevenciškai einame į pasimatymus. Ne dažnai juos turime, bet toje valandoje stengiamės ramiai ir giliai išsimaudyti dėmesyje vienas kitam, rūpestyje, atjautoje, smalsume vienam kitu. Mums padeda mokytojai, jų seminarai, paskaitos, knygos.
– Šį pavasarį net trims savaitėms palikote savo mylimuosius vienus – vykote į mokslinę stažuotę Brazilijoje. Koks buvo jos tikslas?
– Jau ilgus metus ieškau ir vis nerandu atsakymų į savo tyrimo klausimus. Lietuvoje šios srities niekas netiria, o ir visame pasaulyje yra vos keli aktyviai dirbantys šioje srityje žmonės. Viena stipriausių, aktyviausių yra profesorė Rachel Sutton-Spence, anglė, gyvenanti Brazilijoje.
Gavusi pakvietimą atvykti į Brazilijos universitetą, nepaprastai nudžiugau. Juk kiekvieno augančio mokslininko svajonė – būti ir mokiniu. Lietuvoje, kai įstojau į doktorantūrą, neapleido jausmas, kad neturiu vedlio. Mane augino nuostabi profesorė Loreta Vilkienė, tačiau ji nėra lietuvių gestų kalbos ir jos literatūros specialistė, o čia taip svarbu kalbėti apie niuansus. Ji mane ir paragino plaukti į platesnius vandenis. Jei ne ji ir glaudus ryšys su kurčiaisiais poetais, literatais – gal savimi taip ir netikėčiau.
Kai išvykau, Audrius liko vienas su vaikais ir palaikė įprastą rutiną. Jam ji anokia naujiena, bet likti visai vienam – iššūkis. Rūpinosi ne tik jais, bet ir manimi: padrąsindavo, nuramindavo, viešbučio informaciją patikslindavo. Jaučiau jo užnugarį, nes Audrius vis kartodavo: vaikams viskas gerai, jie laimingi, o tu ten semkis žinių ir pamatysi, kaip tai pakeis tavo gyvenimą. Ir pakeitė. Su profesore turėjau laimės patirti ne tik mokslinį, bet ir intelektualinį bendrumą, kalbėdavomės apie literatūrą po vakarienės, mynėme į universitetą dviračiais, pietavome su kurčiais poetais ir mokslo daktarais, analizavome visus Lietuvos kurčiųjų literatų kūrinius. Ji tapo tarsi mano krikšto mama.
A. Teresės asmeninio archyvo nuotr.
– O vieną sekmadienio rytą su savo brangia profesore Rachel ir jos vyru Martinu nuėjote paplaukioti ant mini banglenčių.
– Taip, gaudyti bangų ne atsistojus, bet atsigulus. Labai smagus užsiėmimas. Jie abu tai daro nuolat, o man tai buvo pirmas kartas. Prieš lipant į vandenyną, Martinas kreipėsi į mane, sakydamas: „Anželika, svarbiausias tavo tikslas – išlipti iš vandenyno su šypsena veide!“ Šis jo palinkėjimas tarsi atrakino manyje džiaugsmą. Prisigėriau sūraus vandens, nusibrozdinau kelius, bet buvo neįtikėtinai smagu! Prisijuokiau ir išlipau iš vandens kažkokiu išsitiesusiu vidiniu emociniu stuburu. Todėl tiek sau, tiek ir kitiems norėčiau palinkėti pasidžiaugti tuo gyvenimo vandenynu. Jus nuostabus.
Naujausi komentarai