Jurbarko rajone Veliuonos Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų bažnyčioje prasideda tvarkybos darbai.

Jų metu bus tvarkomi maldos namų pamatai ir fasadai, kurie dėl drėgmės yra itin  prastos būklės: tinkas sudrėkęs ir sutrūkinėjęs, vietomis netgi atšokęs, plytos išdūlėjusios, praneša Kultūros paveldo departamentas (KPD).

Kelerius metus truksiantys bažnyčios tvarkybos darbai pradėti nuo archeologinių tyrimų – jie atliekami žemės kasimo vietose aplink bažnyčią. Vėliau bus restauruotas cokolinės fasadų dalies mūras, įrengtas sanuojantis tinkas. Siekiant pamatus apsaugoti nuo vandens drėgmės bus įrengta paviršinio vandens drenažo sistema.

Vėliau specialistų dėmesio susilauks ir likę fasadai – bus įvertinta bendra fasadų tinko būklė ir pradėtas vykdyti jo restauravimas. Galiausiai bus restauruoti bažnyčios langai.

Kultūros paveldo departamentas iš viso Veliuonos bažnyčios tvarkybos darbams šiais metais skyrė kiek daugiau nei 450 tūkst. litų, dar 25 tūkst. litų pridėjo Jurbarko rajono savivaldybė.

„Veliuonos bažnyčia, kuri pati yra turtinga savo istorija, kartu yra ir Lietuvos istorijai labai reikšmingo ir lankytojų traukos objektu galinčio tapti miestelio dalis. Veliuona tiek dėl savo istorinės reikšmės, tiek dėl geografinės padėties yra ypatinga stotelė Panemunės turistiniame maršrute. Gyvenvietė yra viena seniausių Lietuvoje, buvo viena pirmųjų gavusių Magdeburgo teisę. Pati bažnyčia, manoma, buvo pastatyta didžiojo kunigaikščio Vytauto skirtomis lėšomis dar 1416 metais“, - apie projektą sako KPD vadovė Diana Varnaitė.

Manoma, kad pirmoji Veliuonos bažnyčia buvo pastatyta Lietuvos valdovo Vytauto lėšomis XV amžiaus pradžioje. Netrukus oficialiai patvirtinus Žemaičių vyskupiją, Vytautas jam priklausančioje Veliuonoje įsteigė parapiją ir taip Veliuona tapo regiono religiniu centru.

Pasak pranešimo, Vytauto laikų bažnyčia nėra išlikusi – dabartinės bažnyčios fundatorius yra LDK kancleris Albrechtas Stanislovas Radvila. 1636-1644 metais jo rūpesčiu Vytauto laikų maldos namai buvo perstatyti, pastatas įgavo renesanso architektūrai būdingų bruožų. Išgyvenusi neramų reformacijos laikotarpį XVII amžiaus viduryje parapija pradėjo atgimti. XIX amžiuje bažnyčia buvo ne kartą remontuota ir rekonstruota. Kapitalinis remontas atliktas po Pirmojo pasaulinio karo.