Puikus pavyzdys – Ludwigo van Beethoveno III simfonija „Herojinė“, laikoma vienu iš neabejotinų europinės klasikos šedevrų. Pirmą kartą viešai atlikta 1805 m. balandžio 7 d. Vienoje Verbų sekmadienį, diriguojant pačiam Beethovenui, ji iki šiol jaudina klausytojus: kiekvienas simfonijos atlikimas tampa įvykiu ir dar vienu kompozitoriaus genialumo įrodymu.

Praėjus lygiai 212 metų nuo premjeros, 2017 m. balandžio 7 ir 8 d. (Verbų sekmadienio išvakarėse), L. van Beethoveno III simfoniją Kaune ir Alytuje grieš Lietuvos muzikos ir teatro akademijos simfoninis orkestras, diriguojamas meno vadovo Martyno Staškaus. O rengiantis šiems koncertams balandžio 5 d. 16 val. LMTA Didžiojoje salėje vyks atvira orkestro repeticija, susipynusi su muzikologo Viktoro Gerulaičio paskaita apie šią muziką.

Visi susidomėję kviečiami apsilankyti renginyje Akademijoje. Įėjimas laisvas. O kol kas pateikiame keletą muzikologo minčių apie L. van Beethoveno III simfoniją.

V.Gerulaitis: „Beethovenas buvo ne tik genialus kompozitorius, bet ir protingas žmogus. Jis 30 metų ruošėsi, prieš pradėdamas rašyti simfonijas. Josephas Haydnas tuo metu jau buvo sukūręs bene pusę iš savo šimto simfonijų. Beethovenas simfonijos žanro ėmėsi tik tuomet, kai suprato, kad yra tam subrendęs. O tuomet labai greitai parašė pirmąsias tris (1799–1804).

Trečioji simfonija iš karto tapo sprogimu Europoje ir visame pasaulyje. Kodėl? Ne dėl paskyrimo Napoleonui, kuriuo žavėjosi visa Europa – taip pat lietuviai ir lenkai, tikėję, kad jis atneš laisvę. Beethovenas buvo demokratas, todėl Napoleonui pasiskelbus imperatoriumi išsyk nubraukė dedikaciją „Bonapartui“ ir užrašė „Herojinė“.

Beethoveno III simfonija pirmiausia pribloškė visus savo trukme – tokios ilgos muzikos istorijoje dar nebuvo buvę. Visi buvo pratę prie pusvalandžio trukmės simfonijų, todėl per premjerą publika išsigando, pradėjo kamuotis. Kamavosi, kamavosi ir galiausiai pareiškė: „Tai mažų mažiausiai keista.“ Iš tikrųjų vien pirmoji III simfonijos dalis trunka tiek, kiek daugelis Haydno simfonijų.

Bet man didžiausią nuostabą kelia kitkas. Beethovenas simfoninėje muzikoje pirmą kartą pademonstravo tai, ką jau buvo demonstravęs savo fortepijonėje muzikoje ir kvartetuose: jis parodė, kad kuria taip, kaip nori, o ne taip, kaip priimta arba turėtų būti. Kitaip nei jo kolega Wolfgangas Amadeus Mozartas – kaip visi, bet dar geriau. Ne. Beethovenas – ne kaip visi.

Norėdamas kurti tai, ką nori, Beethovenas simfonijos antrąją dalį paverčia grėsmingu gedulingu maršu. O juk antroji dalis turėtų būti lėta, graži, su lyriška melodija. Visa Europa su Napoleonu priešaky pakraupsta. Bonapartas išsyk pradėjo nemėgti Beethoveno, mat kompozitorius tarsi pasakė: „Jūs pasijutote herojais? Tai dabar aš jus laidoju.“

Tai buvo netikėta, neregėta ir įžūlu. Beethoveno nesuprato jo mokytojai, nesuprato Haydnas, bet Haydnas buvo didis ir pasakė: „Žinai, aš tavęs nesuprantu, bet tu esi nepaprastai talentingas.“

Taigi III simfonija pradėjo naują erą simfoninėje muzikoje. Paskui į „Herojinę“, kaip į pavyzdį, žiūrėjo visi romantikai. Ir dar šiandien mes į ją tebežiūrime.“