– Kalbant apie namus, turbūt slegia jūsų pečius buities krūvis?

– Tai jau tikrai. Ypač kai vaikai pasišauna man padėti. Tačiau negi jiems uždrausi? Visi trys smalsūs – nori viską daryti patys, visur dalyvauti. Tik jau ne tvarkyti savo žaislus. Tas darbas jiems pats neįdomiausias. Tad leidžiu trijulei ir langus šveisti, ir grindis plauti, ir skalbinius lankstyti – daro viską, ką tik nori. Aišku, paskui reikia daug ką perdaryti, bet kaipgi vaikai išmoks, jei patys nebandys?

– Pristatykite tuos savo mažuosius išdykėlius.

– Vyriausias – Jaunius Ąžuolas. Jam septyneri. Visus metus sūnus lankė priešmokyklinę grupę, tad dabar jo laukia pirmoko iššūkiai ir ypatinga šių metų rugsėjo 1-oji. Manau, tai atsilieps ir visų mūsų įprastiniam gyvenimo ritmui. Jau teko įvesti miego režimą – eiti anksčiau gulti. Nė vienas iš mūsų vaikų darželio nelankė – visus auginome patys. Norime džiaugtis kiekviena su jais praleista akimirka. Vidurinėlei Tautei Liepai – penkeri. Ji labai meniška mergaitė, mėgsta piešti. Mažylis Vainius Vakaris netrukus švęs trečiąjį gimtadienį. Jis – mūsų šeimos džiaugsmas, aplink kurį daugiausia šokinėjame.

– Visiems savo vaikams davėte dvigubus vardus. Kodėl?

– Kai galvojome vardą pirmajam – norėjome, kad jis būtų ir lietuviškas, ir gražios reikšmės. Su Jauniaus vardu yra susijusi štai kokia istorija. Mano tėtis – jau penktos kartos Jonas. Kadangi jis sūnaus neturėjo – tik mane ir sesę, nutarėme su vyru pavadinti savo pirmagimį senelio garbei, tik vardą Jonas, kuris yra hebrajiškos kilmės, sulietuvinome. Išėjo Jaunius! Kadangi mūsų ausiai tas vardas prašėsi sustiprinimo, tai šalia Jauniaus pridėjome dar patį lietuviškiausią ir tvirčiausią medžio vardą – Ąžuolas. Tuomet ir kitiems vaikams norėjome suteikti po du vardus – su pastiprinimais (juokiasi).

– Ar jums pačiai, kaip visų namų kampų laikytojai, kartais nereikia pastiprinimo? Pavyzdžiui, buityje?

– Tikrai esu toji, ant kurios pečių gula ir namai, ir vaikai, ir visi apsipirkimai. Tačiau pamažu įpratau. Per dienas su vaikais kažką smagaus veikiame, o kai jie suminga, bandau kurti ir aš. Šiuo metu rengiu vaikams užduotėlių knygas. Darbo kabineto neturiu. Mudu su vyru viską darome iš namų. Tiesa, Tomas mobilesnis. Jis daugiau visur keliauja – į susitikimus su skaitytojais bibliotekose, mokyklose. Kartais į juos pasiima ir vaikus.

Kai tik susipažinome, Tomas turėjo labai didelę svajonę – rašyti... Matydama, kaip jis to trokšta, aš irgi linkėjau Tomui to paties ir prižadėjau daryti viską, kad tik jam sektųsi. Visų pirma, nuėmiau nuo jo pečių buitį, kad vyras galėtų kuo daugiau laiko praleisti skaitydamas, rašydamas, kurdamas. Ilgainiui taip įsivažiavome, susistygavome. Tomas namuose dirba savo darbus, aš su vaikais – savo. Net ir nebejaučiu, kad man kažko būtų per daug ar per sunku. Nebereikia eiti į sporto salę, nes ir taip visą dieną sportuoju: einu – renku, einu – keliu...

– Kai Tomas užsiėmęs, ar ant jo durų namuose kabo lentelė „Netrukdyti! Tėtis dirba!“?

– Ne, tikrai ne. Jei kuriam vaikui kažko reikia, drąsiai gali pas jį įeiti ir pasiprašyti ar ko paklausti. Nebent tėvelis turėtų kokį tiesioginį susitikimą per „Zoom“. Tiesa, šiuo metu Tomas, kad būtų linksmiau ir įdomiau, kartais dirba iš įvairių Vilniaus ar net visos Lietuvos vietų (kelia sau iššūkius): skaitytojai jį gali sutikti knygynų erdvėse ar prekybos centro „Ikea“ salėse.

– Ar Tomas jau buvo rašytojas, kai tik susipažinote? Jei neklystu, šiuo metu jo sąskaitoje – daugiau nei 30 knygų, skirtų jaunesnio ir vidutinio mokyklinio amžiaus vaikams?

– Su Tomu susipažinome studijų pirmame kurse, patekome į vieną grupę. Studijavome buvusiame Pedagoginiame universitete lietuvių filologiją (dabar Edukologijos universitetas, nuo 2018 m. prijungtas prie Vytauto Didžiojo universiteto, – aut. past.). Nors universitetas keitėsi, meilė išliko. Nuo pat pirmos dienos kritome vienas kitam į akį. Matyt, buvo skirta… Praėjus metams nuo mūsų pažinties, susituokėme. Tuo laiku Tomas jau kūrė šiek tiek poezijos, bandė publikuoti pirmuosius tekstus periodinėje spaudoje: leidiniuose „Literatūra ir menas“, „Šiaurės Atėnai“. Pirmoji išleista Tomo knyga buvo trumpų dramų rinkinys, skirtas suaugusiesiems, pavadinimu „O tempora!“ Tačiau maždaug nuo 2015-ųjų vyras pradėjo rašyti vien tik vaikams. Kas paskatino? Laimingas atsitiktinumas. Susipažinome su poetu, vaikų rašytoju, kino ir teatro režisieriumi Vytautu V.Landsbergiu. Iki šiol jį vadiname Tomo, kaip vaikų literatūros kūrėjo, krikštatėviu.

– Kai Tomas pradėjo rašyti, ar nebandėte to paties daryti ir jūs: juk abu baigėte lietuvių filologijos studijas?

– Na, ne… Rašymas tuo metu manęs nedomino. Gal labiau buvau linkusi į mokslinę pusę? Paskui vienas po kito pasipylė vaikai, tad kalbų apie darbą visai neliko. Orientavausi į šeimą, į namus, nors visada svajojau kurti vaikams užduotėles. Piešdavau jas ir savo išdykėliams, nes pirktų knygelių užduočių jiems vis būdavo negana. Užvis labiausiai mėgdavau su vaikais daryti visokius darbelius. Kai Tomui ėmė sektis, prisiminiau ir aš svajones, padėtas giliai į stalčių. Sukūriau personažą peliuką Otį, su kuriuo išleidau dvi knygeles „Otis kepa pyragą“ ir „Otis ir diena namuose“. Jos skirtos dvejų–penkerių metų vaikams. Netrukus turėtų pasirodyti ir dar viena – „Otis eina į darželį“, kurios tikslas – padėti vaikams lengviau adaptuotis naujoje darželio aplinkoje.

– Jūsų vaikai patys nelankė darželio, tai kuo remdamasi kūrėte peliuko Očio istoriją?

Kai kartu esame tiek šeimoje, tiek ir profesiniame kelyje, visuomet yra apie ką kalbėti. Neįsivaizduoju, kaip reikėtų dalytis mintimis apie kūrybą, tarkime, su vyru chirurgu.

– Turime daug draugų, kuriems teko leisti vaikus į darželius. Patyrėme panašių iššūkių, kai reikėjo savus palikti būreliuose. Klausiate, ar sunku auginti tris vaikus? Sakyčiau, kad ne. Sunkiausia turbūt vieną, nes tada labai dėl visko išgyveni, stebi kiekvieną jo žingsnį. Kiti du, rodos, jau auga savaime. Dar iki vestuvių mudu su Tomu buvome kalbėję, kad abu norime daug vaikų – mažiausiai trijų. Dabar su jais nėra sunku. Jie jau moka užsiimti vienas su kitu, tad su Tomu randame laiko ramiai kavos išgerti. Žinoma, pasitaiko dienų, kai vaikai vienas prie kito tiesiog nelimpa. Pagalbos? Dažniausiai neprireikia. Mainomės, kaip ir kada kuris galime. Tiesa, kai drauge su Tomu dalyvavome knygų mugėje (Skaistė su Tomu yra išleidę ir dvi bendros kūrybos knygeles, – aut. past.), teko prašyti mano mamos pagalbos. Ji gyvena Vilniuje, Tomo artimieji tolokai – Palangoje.

Būtinybė: rašytojai S. ir T.Dirgėlos žino, kad technologijų eros vaikams reikia veiksmo ne tik knygų siužetuose, todėl ir trys jų vaikai dievina judrų laisvalaikį / Dirgėlų šeimos archyvo nuotr.

– Grįžkime prie profesijos – rašymo. Ar du žmonės šeimoje, atstovaujantys tam pačiam kūrybininkų frontui, – labiau laimė ar nelaimė?

– Vienareikšmiškai – didelė laimė. Kai kartu esame tiek šeimoje, tiek ir profesiniame kelyje, visuomet yra apie ką kalbėti. Neįsivaizduoju, kaip reikėtų dalytis mintimis apie kūrybą, tarkime, su vyru chirurgu (juokiasi). Dabar sekame tas pačias naujienas, jas aptariame, bet skaitomas knygas kiekvienas renkamės atskirai. Ar konsultuojamės vienas su kitu? Aš – taip. Juk žengiu dar tik pirmuosius žingsnius kaip rašytoja. Tad dažnai pasiklausiu, ar verta plėtoti vieną ar kitą idėją. Normaliai priimu kritiką, kuri, tikiu, duoda daug naudos. Tačiau ne visada tekstą taisau taip, kaip siūlo vyras, – dažnai palieku savo variantą. Tomas yra didesnis individualistas. Kartais duoda man paskaityti, ką parašė. Pasiklausia dėl tam tikrų knygos vietų – ar jos neskamba įžeidžiai ir pan. Kartais kai ką testuoja su mūsų vaikais.

– Kaip gimsta knygų siužetai?

– Mano užduočių knygelė „Kaip Otis kepa pyragą“ gimė iš pastebėjimo, kad vaikams labai patinka su mamomis, močiutėmis šeimininkauti virtuvėje. Žiūriu, kas vaikui būtų aktualu ir naudinga šiandien. Kai rašėme su Tomu mokyklinio amžiaus vaikams, tyrinėjome, stebėjome, kas juos kabina: ekskursijos, mokyklos gyvenimas, o gal patyčių tema…

– Ko reikia, kad knyga taptų bestseleriu?

– Nežinau, aš tokios knygos dar neparašiau. Tomas? Jo knygos išties sparčiai artėja prie bestselerių autoriaus titulo. Receptas? Galbūt rašant galvoti apie šiuolaikinius vaikus ir tai, kas jiems rūpi labiausiai, o ne apie kritikus, teksto struktūrą. Dar labai svarbu atitikti šių dienų tempą. Jis greitas… Technologijų eros vaikams reikia veiksmo. Tad ir peizažo pro buto langus negali aprašinėti per penkis puslapius (juokiasi).

– Kokias tradicijas, kasdienius ritualus iš savo vaikystės patirčių atsinešėte į naują šeimą?

– Mano vaikystė buvo labai laisva ir laiminga. Galėjau sakyti savo nuomonę, galvoti, kaip noriu. Būreliai nebuvo primetami. Jei kas nepatikdavo, galėdavau nelankyti. Tad ir mes su Tomu leidžiame savo vaikams išbandyti visokiausias veiklas be jokio spaudimo. Manome, jie greitai pajaus, kas jiems skirta… Dar vienas dalykas, kurio stengiamės nepamiršti, – tai dėmesys šeimai, seneliams, proseneliams. Norime, kad vaikai kuo daugiau bendrautų su visa mūsų plačia šeima. Pratiname juos prie minties, kad svarbu ne dovanos (tarkime, per šventes), bet žmonės, kurie ateina, parodo dėmesį.

– Tomas drąsiai kalba apie tai, kad jo vaikystės patirtys nebuvo šviesios. Ar tekėdama už jo nebijojote, kad, neturėdamas gražaus šeimos pavyzdžio, vyras nemokės būti geras tėvas savo vaikams?

– Šitokios baimės niekada neturėjau. Iki vestuvių draugavome metus, tad mačiau, kaip jis bendrauja su mano giminaičių vaikais. Jie prie Tomo lipdavo kaip musės prie medaus. Ir dabar vaikų šventėse jis labai moka su jais užsiimti. Beje, Tomas dažnai kartoja tokią frazę, kad blogas pavyzdys irgi yra pavyzdys.

– Kaip manote, ką jis turi omenyje?

– Matote, Tomą užaugino močiutė ir jo teta – tėčio sesuo. Tėvai išsiskyrė, kai berniukui buvo vos treji ar ketveri metai. Nors augo vienas, be brolių, močiutė su teta jį be galo mylėjo. Galbūt Tomui kartais ir liūdna, kad vaikystėje tarsi neturėjo tradicinės šeimos, bet, kita vertus, jis dažnai sako, kad neturėjimas gero tėvo pavyzdžio irgi padarė įtaką – dabar jis pats trokšta būti kuo geriausias tėvas savo vaikams.

– Ar turite tradiciją prieš miegą vaikams skaityti pasakas?

– Kol vyresnėlis nepradėjo lankyti priešmokyklinės klasės, į vaikų miego laiką žiūrėjome liberaliau. Paskui ėmėme juos guldyti apie devintą. Kai visi suminga, einu darbuotis. Tai laikas mano kūrybai… Kiekvieną vakarą vaikai išsirenka knygeles, kurių istorijas norėtų išgirsti prieš miegą. Visi trys – po vieną knygutę. Kartais užleidžiame jiems pasiklausyti vakaro pasakos.

– Koks didžiausias vaikų pasakytas komplimentas yra įkritęs jums į širdį?

Kai stengiesi dėl kitų, jie stengiasi dėl tavęs, ir taip užsisuka toks smagus gerumo ratas.

– Sykį kažkuris labai įdomiai pasakė: „Bet jūs, mama su tėčiu, kažkokie truputį kitokie esate…“ Kai sutrikę paklausėme, ką jie turi omenyje, paaiškino: „Na, jūs esate visai kitokie negu kiti tėvai, ir jūs – patys geriausi!“ Galbūt jie mato, kad paprastomis dienomis kiti tėvai išeina į darbus, o mes juos dažnai išsivedame į miestą valgyti ledų arba vežamės į susitikimus su skaitytojais. Mažylis jų metu pasėdi ant kelių, o kiti įsivaizduoja, kad padeda tėveliams dirbti. Tai mikrofoną paduoda, tai knygą atneša, ar nueina vaikų pakalbinti. Pamenu, ir aš, kai buvau maža, labai mėgdavau pas mamą (ji medikė) į darbą nuvažiuoti. Jos kabinete įsivaizduodavau tokia svarbi…

– Kur slypi Dirgėlų šeimos laimė?

– Turbūt tai vienas kito palaikymas, įsiklausymas ir kantrybė. Kai stengiesi dėl kitų, jie stengiasi dėl tavęs, ir taip užsisuka toks smagus gerumo ratas. Aišku, ir mūsų šeimoje pasitaiko visko. Tenka mokytis būti kantriems, sugebėti išlaukti.

– Ką darote, kai baigiasi prisukimas? Kai vieną dieną nusėda mamos baterijos ir ateina laikas jas vėl pakrauti?

– Gal nuskambės keistai, bet retai kur viena išeinu. Kartais užtenka nuvažiuoti iki tėvų, ten pabūti, pasikalbėti su jais valandėlę, kitą. Kartais smagu nuvažiuoti pasisvečiuoti su vaikais pas draugę. Mažieji pažaidžia, mes paplepame, atsigeriame kavos – ir vėl gerai. Dar lieka ramūs vakarai su Tomu, kai vaikai suminga. Kartais aukoju miegą ir leidžiu sau ramiai tiesiog pabūti su pačia savimi.