Knygos padeda susikoncentruoti

Vaikų literatūros specialistė, Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Vaikų ir jaunimo literatūros departamento direktorė Inga Mitunevičiūtė pasakoja, kad dabar tiek į suaugusiųjų, tiek ir į vaikų gyvenimus vis dažniau ateina technologijos: televizoriai, kompiuteriai, planšetės. O knygos kažkaip lieka nuošalyje. Tai iš esmės negerai, visi dėl to daug prarandame.

Pašnekovė pripažįsta – technologijų išvengti negalime, nes jos jau tapo natūralia aplinkos dalimi. Vaikai labai greitai išmoksta jomis naudotis. Tačiau tėvų užduotis – kiek įmanoma mažinti žalingą technologijų poveikį. Juk yra atlikta nemažai tyrimų ir įrodyta, kad technologijų ir mobiliųjų prietaisų, įrenginių perteklinis naudojimas turi žalingą poveikį psichinei raidai, apskritai raidai, sukelia nemigą ir pan. Jau nekalbant apie tai, kad ir rankų raumenys ne taip dirba, motorika nelavėja, nes tuos ekranus tereikia tiesiog tapšnoti. Tad neigiamas technologijų poveikis – kompleksinis dalykas, kuris veikia ir fizinę, ir emocinę raidą, ir kalbos.

"Manau, tiesiog reikia labai griežtai riboti laiką, kiek vaikas gali naudotis telefonu, kompiuteriu, planšete. Rekomenduojama iki tam tikro amžiaus iš viso neleisti naudotis, paskui riboti iki pusvalandžio per dieną, vėliau – iki valandos. Bet tai turi būti daroma griežtai, ir jokių derybų, jokių nuolaidų. Nes jeigu nedozuosime naudojimosi šitais visais prietaisais, tikrai užaugs karta, kuri turės ilgalaikių ir labai sunkių padarinių", – sako I.Mitunevičiūtė.

Vaikai gauna visko labai daug, jų smegenys su tuo nebesusitvarko. Reikia tiesiog grįžti į tą ramesnę būseną, ir knygos čia gali padėti.

O štai knygų dozuoti nereikia. Knygos ir skaitymas, anot specialistės, – tai taip pat įrodyta tyrimais – net stresą padeda nuslopinti labiau nei, pavyzdžiui, pasivaikščiojimas gamtoje. Naudingas tas minčių nukreipimas, susikoncentravimas į tai, ką skaitai, ribų pajautimas. Elektroniniuose prietaisuose išnyksta ribos ir dėmesio koncentracija visai kitokia, nes ten gali kažkas šokinėti, gali kažką praleisti, vėliau grįžti ir pan. Nėra to struktūruoto, ramaus, nuoseklaus skaitymo, kuris labai daug duoda dėmesiui sukoncentruoti. O vaikai dabar dažnai kenčia nuo hiperaktyvumo, negali ilgiau nei 15 minučių susikaupti. Tad, pašnekovės manymu, yra daug problemų, nebūtinai tiesiogiai, bet susijusių su tuo, kad neskaitoma. Pertekęs pasaulis visko. Vaikai gauna visko labai daug, jų smegenys su tuo nebesusitvarko. Reikia tiesiog grįžti į tą ramesnę būseną, ir knygos gali čia padėti.

Išsiaiškinkite, kodėl neskaito

Kadaise ant kiekvienos knygos buvo parašyta, kokio amžiaus vaikams ji skirta. Dabar spręsti, kurią knygą norime skaityti, tenka patiems, nes nusakyti tą adresatą darosi vis sunkiau. Literatūros kūriniai darosi sudėtingesni, sunkiau įspraudžiami į kažkokius amžiaus ar net ir žanro rėmus. Dar yra tokia tendencija, kad adresatas dvigubas, – ir vaikai kažką randa toje knygoje, ir suaugusieji nusišypso beskaitydami, nes joje – kažkokie kalbiniai žaidimai ar veikėjų vardai parinkti taip, kad suaugusysis kitaip supranta tą knygą, jam atsiveria kita prasmė.

I.Mitunevičiūtės teigimu, renkantis knygą, reikia galvoti, kokia bus to skaitymo funkcija. Iki tam tikros amžiaus vaikui visiškai nesvarbu, kas jam skaitoma. Vėliau, priešmokyklinio, mokyklinio amžiaus vaikams, jau reikėtų rinktis knygas daugmaž pagal amžiaus grupes.

"Kodėl aš sakau daugmaž? Todėl, kad yra labai skirtingų vaikų. Esu sutikusi antrokų, kurie "Narnijos kronikas" skaito, ir mačiau aštuntoko anketą, kuris kaip savo mėgstamiausią knygą įvardijo "Nevykėlio dienoraštį", kurį šiaip tik pradinukai skaito, – sako specialistė. – Skirtingi vaikai, skirtinga jų raida. Mamos dažnai klausia, ar kažkokia vaiko išsirinkta knyga nebus per sunki jos vaikui. Mano atsakymas visada tas pats: duokite jam skaityti, tegu net ir labai sudėtingą knygą. Gal tai tik techninis skaitymas, jis ne viską supranta, bet tas pasididžiavimas, kad skaito tokią, gal net storiausią lentynos knygą, jam suteikia tarsi ir pasitikėjimo savimi. O prievartinis nurodinėjimas – dabar skaityk šitą, o ne šitą, gali tik atbaidyti nuo skaitymo."

I.Mitunevičiūtė pastebi, kad kartais tėvai perdėtai nerimauja, jog jų vaikas dar neskaito. Nėra nustatyta tokio bendro amžiaus, kada jau privalo skaityti, nes tai labai priklauso nuo kiekvieno vaiko raidos. "Yra vaikų, kurie skaityti išmoksta trejų. Aš pati išmokau septynerių, kai nuėjau į mokyklą. Mano brolis išmoko gerokai anksčiau ir man buvo labai pavydu. Bet taip susiklostė, kad aš labai daug skaitau iki šiol, o jis nelabai. Tad tai, kada vaikas pradeda skaityti, neturi būti vaiko sėkmės rodiklis", – sako I.Mitunevičiūtė.

Jos teigimu, jeigu priešmokyklinio ar pradinio mokyklinio mažiaus vaikas neskaito, jei knygos jam neįdomios, nereikia panikuoti. Reikia pamėginti suprasti, kodėl taip yra. Priežasčių gali būti tikrai įvairių. Galbūt tėvai ar mokytojai pernelyg spaudė skaityti, gal jis pernelyg dažnai girdėjo, kaip reikia skaityti ir kaip bus blogai, jei neskaitys. O galbūt tiesiog dar neatrado savo knygos ir čia reikėtų, kad tėveliai ir supantys žmonės jam padėtų – pastebėtų ir atkreiptų dėmesį į tai, ką vaikas mėgsta, kas jam įdomu, ir pasiūlytų knygą ta tema. Kai vaikas supranta, kad apie sau patinkančius, įdomius dalykus jis gali paskaityti ir knygose, dažnai toks lūžis įvyksta.

"Reikia analizuoti konkretų atvejį. Ar vaikas jaučia kažkokį spaudimą? Ar jam kažkas nepatinka? Gal jis turi kažkokį sutrikimą, pavyzdžiui, disleksiją, nes dabar tokių vaikų pasitaiko vis dažniau. Ir tikrai nereikia niekada lygintis su kitais. Blogiausias dalykas, ką galima padaryti, tai lyginti savo vaiką su kaimyno, draugės ar dar kažkieno", – sako I.Mitunevičiūtė.

Anot jos, vaikas turi pats atrasti kelią į skaitymą – tėvams padedant, žinoma. Bet ne tėvų spaudžiamas. Svarbu tai, kad vaikas kokybiškai skaitytų, – tai, kas jam patinka, kas užkabina. Versti skaityti vien dėl paties skaitymo yra savotiška prievartos prieš vaiką forma.

"Skaitymas tikrai daug gyvenime duoda – padeda siekti mokslų, karjeros, bet nėra tai šventa karvė. Ne visi turi būti užkietėję skaitytojai, – sako specialistė. – Žinoma, mokykloje vaikai turi skaityti. Taip lavėja fantazija, plečiasi žodynas, ugdome kalbą, taisyklingą rašymą ir t.t. Aš čia kakbu apie tą papildomą skaitymą. Nes tikrai šiais laikais yra daug veiklų ir nereikia galvoti, kad skaitymas – pagrindinė. Nebūtinai. Kartais skundžiasi tėvai: "Oi, mano vaikas lanko penkis būrelius, gerai mokosi, bet va neskaito, ir viskas." O kada jam skaityti, jei jis lanko penkis būrelius? Jis pavargsta ir nebeturi jėgų. Reikia protingai į situaciją žiūrėti. Gyvename tokiame pasaulyje, kai norime viską imti maksimaliai. Negalvojame, kad galbūt reikėtų kažkiek lėčiau ir kokybiškiau gyventi. Ir skaitymas dėl to irgi kenčia – dėl to nuovargio, skubėjimo."

Literatūrinis skonis išugdomas

Kas blogiau: kai vaikas neskaito nieko ar kai skaito šlamštą?

"Jeigu į skaitymą žiūrėsime kaip į tam tikrą smegenų žievės aktyvacijos procesą ir mums bus svarbu, kad smegenys dirba, akys mato raides, raidės susiveda į žodžius, žodžiai keliauja į smegenų centrus ir taip gimsta teksto suvokimas, tuomet tokiai funkcijai užtikrinti tiks bet koks tekstas. Bet jeigu rūpinsimės, kad iš knygų vaikai gautų žinių, vertybinių nuostatų, tada stengsimės, kad ta literatūra būtų vertinga, t.y. laiko patikrinta ir specialistų įvertinta.

Problema: jeigu pradinukas neskaito, neuromokslininkai aiškina, kad jų smegenyse nesusiformavo jungtis, kuri susietų skaitymą su kažkuo geru: ar tai būtų įdomumas, malonumas, ar buvimas kartu su šeima. / Freepik.com nuotr.

"Kaip pasiekti, kad vaikai tokią literatūrą skaitytų? Atsakymas vienas – derybos, derybos ir dar kartą derybos. Jeigu drausite vaikams skaityti, jūsų manymu, bereikšmes ir nevertingas knygas, jie tikrai norės skaityti būtent jas. O štai jei leisite rinktis ir sudarysite sandorį, kad vieną kartą renkasi vaikas, o kitą kartą knygą pasiūlote jūs, literatūrinis skonis, kuris, beje, tikrai yra išugdomas ir suformuojamas, pamažu ir susiformuos. Ir patikėkite, ateis laikas, kai vaikas palyginęs supras, kad štai ta knyga, kurią pasiūlė mama ar tėtis, tikrai vertinga ir gera", – ramina specialistė.

Jos manymu, jeigu vaikas visai neskaito, reikia jį atvesti į tą skaitymą, o tam reikia daugiau palikti tos pasirinkimo laisvės. Nes dažnai būna, kad vaikai užsikabina susižavėję kažkokia knyga. Tada supranta, kad gali skaityti ir kad jiems gali būti įdomu ar malonu, ar gali patirti kažkokių gerų išgyvenimų.

Pradinukai skaitymo prasme yra pati palankiausia grupė, nes jiems dar viskas įdomu, jie dar klauso mokytojų, tėvų patarimų, domisi aplinkiniu pasauliu ir t.t. Bet jeigu pradinukas neskaito, neuromokslininkai aiškina, kad jų smegenyse nesusiformavo jungtis, kuri susietų skaitymą su kažkuo geru: ar tai būtų įdomumas, malonumas, ar buvimas kartu su šeima. Reikia, kad tai įvyktų, – rasti būdų parodyti, kad tai, kas jam įdomu, yra knygose.

Paaugliai, pasak pašnekovės, labai dažnai išgyvena dideles skaitymo duobes ir gali išlipti iš tos duobės, o gali ir neišlipti, nes paauglystėje vyksta daug įvairių asmenybės transformacijų.

Padėkite išsirinkti

Mėgstantieji skaityti knygas pastebi, kad lietuvių ir užsienio autorių kūriniai smarkiai skiriasi. Ką rinktis patartų specialistė, ypač kai kalbama apie knygas vaikams?

"Iš tikrųjų nėra patarimo, kad skaitykite tik lietuvių autorių ar tik užsienio autorių. Nes būna ir labai nekokybiškų vertimų, ir labai prastai lietuvių autorių parašytų knygų, – sako I.Mitunevičiūtė. – Juk kasmet lietuvių autorių apie 100 knygų išleidžiama ir dar kokie 400–500 vertimų pasirodo. Tai visokios literatūros yra: ir kokybiškos, ir labai prastos. Aš tik manau, kad lietuviai autoriai tikrai neblogai rašo. Ypač stiprūs Lietuvoje dabar yra dailininkai ir paveikslėlių knygas kuriantys žmonės."

Pašnekovė pataria pasižvalgyti į profesionalų rekomendacijas. Yra bibliotekų rekomendacijų, knygų sąrašų, yra įvairių specializuotų grupių socialiniuose tinkluose. Yra vaikų literatūros informacinė svetainė, kur rekomenduojamos knygos ir pagal žanrą, ir pagal amžių, ir pagal autorių, ir pagal ką tik nori. Galima su vaikais eiti į bibliotekas ir bibliotekininkų klausti patarimų bei rekomendacijų. Galima atkreipti dėmesį į knygas, kurios yra apdovanotos, pelniusios ar tarptautinius apdovanojimus, ar Lietuvos, – dažniausiai tai kokybiška literatūra.

"Nelengva orientuotis šioje jūroje knygų, tad galiu suprasti tėvus, kurie neturi laiko tuo domėtis. Bet jeigu jie nusprendžia, kad tai svarbu ir jiems, ir jų vaikams, tikrai ras laiko išrinkti vaikui vertingą knygą", – sako specialistė.

Knygos, kurios duoda

Tad kas yra vertinga knyga? Pasak I.Mitunevičiūtės, čia tikrai yra apie ką kalbėti. Visų pirma, turinys, apie ką ta knyga, ką ji mums pasakoja, kokį pasaulio modelį pasiūlo.

"Aš jokiu būdu nenoriu nurašyti tų populiariųjų knygų, pramoginių, kurios skirtos vaikams palinksminti, – tokių tikrai irgi reikia. Bet būtų džiugu, kad nevyrautų vien tik tokios knygos, nes jos iš esmės nieko nepalieka vaiko pasąmonėje, – sako pašnekovė. – Man yra tekę girdėti berniuką giriantis, kad jis skaitė vieną iš tų, sakyčiau, menkaverčių knygų apie 50 kartų. Tačiau kai jo paklausė, apie ką ta knyga, jis negalėjo pasakyti. Kodėl? Todėl, kad ten tiek tuščio veiksmo, kad net neprisimeni, kas buvo prieš du puslapius. Tokios knygos nieko nepalieka. Knyga vertinga, jei jos turinys perduoda kažkokias vertybes, aktualijas ar idėjas, supažindina su pasauliu."

Labai svarbi tekstinė knygos dalis: žodynas, taisyklingumas, kad nebūtų klaidų, kad praturtintų, bet kartu nebūtų per sudėtinga vaikams, kad autorius, rašydamas mažiesiems, nevartotų tarptautinių žodžių. Arba pavartotų vieną kitą sudėtingą žodį, bet tai padarytų sąmoningai, kad vaikas į tą žodį atkreiptų dėmesį ir jį išmoktų.

Ir dar yra visa ta vizualioji pusė – kaip knyga iliustruota, ar kokybiškai išleista. Ypač šiais laikais, kai vyrauja paveikslėlių arba gausiai iliustruotos knygos, prie kurių dirba ir autorius, ir dailininkas, ir maketuotojas, ir dizaineris, ir redaktoriai, ir kalbos redaktoriai.

"Renkantis knygą patarčiau pažiūrėti bibliografinius jos duomenis, nes juose atsispindi knygos išleidimo kultūra, – sako I.Mitunevičiūtė. – Jeigu ten yra, pavyzdžiui, tik redaktorius, bet nėra kalbos redaktoriaus, tikėtina, kad ir klaidų palikta gali būti. Jeigu yra nurodytas ir meninis redaktorius, ir kalbos redaktorius, ir korektorius – tai jau solidžiau, prie knygos padirbėta daugiau. Ir dar verta pasiskaityti atsiliepimus apie konkrečią knygą – pagal juos taip pat galima susidaryti nuomonę, ar ji verta dėmesio."