„1920-aisiais J. Pilsudskis po sėkmingų karų su bolševikais trumpam grįžta į Varšuvą ir ten pareiškia, kad Lenkija – kaip riestainis. Vidurys – nederlingas, o viskas, kas derlingiausia – aplink“, – LRT Plius laidoje „Stop juosta“, kurios maršrutas nr. 82 – Varšuva: visuomeniniai ir gyvenamieji pastatai pasakoja VDU istorikas doc. dr. Kastytis Antanaitis

Geriausiai išsaugotas Lenkijos tarpukario interjeras

„Varšuva dabar ir prieš karą yra du visiškai skirtingi miestai“, – tikina istorikas Tomekas Blaščekas. Kartu su istoriku laida „Stop juosta“ keliaus į švietimo ministeriją, kurioje ieškos Lenkijos modernizmo – tarpukario architektūros. 1927-aisiais statyta ministerija – vienas pirmųjų atkurtos valstybės pastatų. Pastato autorius – vienas žymiausių tarpukarių Lenkijos architektų Zdisławas Mączeńskis. Didingas portikas kyla per trys pastato aukštus, o virš jo plazdena „Art Deco“ stiliaus Lenkijos erelis. Pastato interjero autorius – Wojciechas Jastrzębowskis – Varšuvos menų akademijos profesorius, ministerijos meno departamento vadovas. Įdomu tai, kad jis šį darbą atliko kartu su savo mokiniais – manoma, kad interjero stiliai ne visai dera tarpusavyje, nes griežtam modernizuoto klasicizmo pastatui netinka viduje būti dekoruotam žaismingais „Art Deco“ elementais. Visi interjero elementai buvo pagaminti Lenkijoje ir tai, kas dabar matoma – didžiąja dalimi autentiška, arba tiksliai atkurta. Antrojo aukšto kambariuose, posėdžių salėje galima pamatyti geriausiai išsaugotą tarpukario interjerą visoje Lenkijoje.

Tarpukariu skirtingais laikotarpiais šiame kabinete dirbo ir apartamentuose gyveno 5 skirtingų sričių ministrai. Paskutinis – Varšuvos technologijos universiteto rektorius, liūdnai pagarsėjęs dėl to, kad būdamas švietimo ministru 1937-aisiais leido įvesti vadinamąjį „suolų getą“ Lenkijos universitetuose, kuomet studentams žydams buvo skiriami atskiri suolai auditorijose.

Nacių okupacijos metu švietimui tarnavęs pastatas buvo paverstas Gestapo būstine. Čia buvo įrengtas tardymo kalėjimas. Ant buvusių kamerų sienų išliko virš tūkstančių čia kalėjusių paliktų užrašų. 1952-aisiais čia buvo įkurtas memorialinis muziejus.

Mokslas Varšuvoje lietuvių nežavėjo

„Nors tarpukariu Varšuva augo, lietuviai važiuoti ten dirbti ar mokytis neskubėjo. Žiūrint į tautinio atgimimo veikėjus iš Lietuvos, tarp Varšuvoje besimokiusių buvo vos 3 – 4. Akivaizdu, kad Varšuvos universitetas nebuvo traukos centru“, – tikina K. Antanaitis.

Nacionalinis muziejus ir analogų paieškos Kaune

Taip pat „Stop juostos“ kūrybinė komanda keliaus į Varšuvos nacionalinį muziejų, kurio statybos istorija primena analogiško muziejaus istoriją Lietuvos laikinojoje sostinėje Kaune. Abu muziejai turėjo tam tikrą ideologinį tikslą – pademonstruoti nepriklausomos tautos didybę. Naujus rūmus anuomet dar vadinamam dailės muziejui buvo planuojama statyti dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą. 1912-aisiais tam tikslui buvo nupirktas didelis žemės plotas miesto centre. Ambicingą naujų muziejaus rūmų projektą 1926 metais sukūrė architektas Tadeuszas Tołwińskis. Vėliau projekto įgyvendinimą tęsė Antonis Dygatas. Muziejus pastatytas laikantis visais modernizmo kanonais be jokių pagražinimų – kad muziejaus lankytojai visą dėmesį sutelktų į meno kūrinius. Kadangi muziejus buvo statomas keliais etapais net 10 metų – jo erdves sudaro net 15 skirtingų aukščių patalpų. Pastato laiptų konstrukcija atsivežta iš Versalio rūmų.

Vienas iš būsimojo muziejaus direktorių turėjo didelę meno kūrinių kolekciją ir bijodamas, kad ji neiškeliautų į carinės Rusijos platybes, padovanojo ją Varšuvai su sąlyga, kad miestas pasistatytų muziejų. Kariuomenės muziejus, priklausantis tuometinei karo reikalų ministerijai, paskolino vieną milijoną zlotų 50-čiai metų. Nors šie metai jau seniai praėjo, sutartis vis atnaujinama – ir taip iki šių dienų.

Stiklo namas ir legendos apie P. Pikaso

Varšuvos šiaurėje esantis Žoliborzo priemiestis garsėja modernistine architektūra ir išskirtiniais pastatais, kurių vienas – „Stiklo namas“, pastatytas 1937-aisiais. Pastatas taip pavadintas dėl ilgų juostinių langų palei visą pagrindinio pastato fasado ilgį. „Stiklo namo“ architektas Juliuszas Žórawskis – vienas žymiausių lenkų funkcionalizmo atstovų, vadinamas lenkų „Le Corbusier“. „Vienas iš šiam pastatui būdingų elementų – išorės apdaila, primenanti jūrinę architektūrą. Šis objektas įtraukas į saugomų objektų registrą, nes jame atsispindi labai kruopščiai realizuoti penki modernistinės architektūros principai“, – pasakoja vietinis pastato gyventojas.

Keturi gyvenamieji namo aukštai ovalinių gelžbetoninių stulpų „pakelti“ virš žemės. Atviras apatinio aukšto plotas aptvertas kalinėto metalo tvorele su „vėjų rožės“ ornamentais. Namas turi ir kitų „okeaninio stiliaus“ bruožų: apvalūs langeliai, į kapitono tiltelį panaši stogo terasa. Karo metu namas nukentėjo, bet greitai buvo restauruotas.

Šis pastatas taip pat turi savo legendą, susijusią su dailininku Pablu Pikaso. 1948 metais dailininkas P. Pikaso dalyvavo prieštaringai vertinamame Wroslawo intelektualų taikos kongrese. Lankėsi jis ir Varšuvos nacionaliniame muziejuje, kuriame šiam buvo leista rūkyti viduje. Buvo kalbama, kad P. Pikaso apsilankė ir „Stiklo namo“ terasoje. O gal ir ne, gal tik planavo apsilankyti, bet terasoje jo garbei buvo rengiamas banketas.

Po namu įrengtas pirmasis Varšuvoje daugiabučio požeminis garažas, skirtas net 20 automobilių. Varšuvos sukilimo metu garaže buvo įsikūrusi ligoninė. Šio namo gyventojai domisi ne tik jo pastatymo, bet ir čia gyvenusių žmonių istorija. Šio laikotarpio architektūra – vertinama, namai renovuojami, išlaikant autentiškas detales.

Varšuvos visuomeniniai ir gyvenamieji pastatai bei modernizmo paieškos – jau šį sekmadienį, balandžio 28 d., 13 val. per LRT Plius.

Visas šio maršruto naujienas sekite „Stop juostos“ ir LRT „Facebook“ bei „Instagram“ paskyrose.

Laidų įrašai – LRT mediatekoje.

Laida kuriama bendradarbiaujant su Spaudos ir radijo rėmimo fondu, patronuojant UNESCO. Projektas dalinai finansuojamas Lietuvos kultūros tarybos.