Vilniaus mažojo teatro spektaklis „Mistras“ ką tik sugrįžo iš Maskvos, kur prestižiniame festivalyje „Auksinė kaukė“ atidarė nekonkursinę programą „Kaukė plius“.

Vsevolodo Mejerholdo centre, į kurį vargiai sutilpo visi, norėję išvysti naujausią „lietuvišką“ Rimo Tumino darbą, „Mistras“ buvo parodytas du vakarus, taip pat buvo surengtas trupės susitikimas su žiūrovais ir kritikais.   

Anot festivalio organizatorių, Rusijos teatro visuomenė įdėmiai seka Rimo Tumino kūrybinę veiklą ne tik J. Vachtangovo teatre, kuriam režisierius vadovauja nuo 2007-ųjų, bet ir jo įkurtame Vilniaus Mažajame. Vilniuje išvydę „Mistrą“ „Auksinės kaukės“ ekspertai nedvejodami pakvietė spektaklį į festivalį, tradiciškai daug dėmesio skiriantį naujosios dramaturgijos pastatymams. „Mistro“ autorius Marius Ivaškevičius Rusijos publikai puikiai žinomas: Rimo Tumino „Madagaskaras“ su didžiuliu pasisekimu jau buvo parodytas Maskvoje ir Sankt Peterburge, be to, kitas M. Ivaškevičiaus pjeses noriai stato patys rusų režisieriai. Vienas tokių pastatymų – Chabarovsko Jaunojo žiūrovo teatro „MalЫš“ – šiemet net nominuotas „Auksinės kaukės“ apdovanojimui kaip mažosios formos spektaklis.

Kaip liudija po spektaklio surengto susitikimo dalyvių klausimai, nors „Mistro“ tema Maskvos publikai pasirodė gana egzotiška, ji labai jautriai bandė gilintis į kūrinio prasmes ir – kad ir kaip būtų paradoksalu – įžvelgė spektaklyje gerokai daugiau nei lietuvių teatrinė bendruomenė.

„Ir Mickevičius, ir Mistras, abu užsikrėtę vėlyvuoju bonapartizmu, abu persirengia tais pačiais istoriniais kostiumais. (...) Bet abu jie tarnauja Dievui, jau pralaimėjusiam Vaterlo. Spektaklio kūrėjai ironizuoja romantinę laikyseną, yra kažkas komiško puolusios didybės kopijose. Tačiau ne tik ironija – amžina romantizmo palydovė – nuspalvina Mickevičiaus ir Mistro santykius. Čia yra vietos ir patiems rimčiausiems pamąstymams apie Lietuvą, Lenkiją ir Rusiją, nacionalinę tapatybę, apie ryžtą kautis iš paskutiniųjų arba susitaikymą istorinių aplinkybių akivaizdoje, apie namus ir šeimą. Mistras – ne tik pranašas, bet ir gundytojas, jis Mickevičiaus demonas, jo kankintojas ir poeto dvasios vampyras“, - po spektaklio rašė teatro kritikė Olga Galachova.

„Auksinė kaukė“, teikianti svarbiausius Rusijos teatro apdovanojimus, Maskvoje tęsis iki balandžio vidurio. Tarp kasmetinio festivalio-konkurso nominantų yra ir Rimo Tumino „Dėdė Vania“, sukurtas J. Vachtangovo teatre, už scenografiją šiam spektakliui nominuotas ir Adomas Jacovskis. 1999 m. Rimas Tuminas  yra gavęs „Auksinę kaukę“ už „Maskaradą“ kaip geriausią Rusijoje parodytą užsienio spektaklį.