„Ši muzika padeda pamiršti kultūrinius ir tautinius nesutarimus bei skirtumus ir prisiminti, kad visi šioje žemėje esame vieno kraujo“, – sako mergina. Neseniai grįžusi iš Čikagoje vykusio festivalio ir iškart susikrovusi lagaminus į Santjago de Komposteloje vykusią „world“ muzikos mugę, atlikėja nejautė didelio nuovargio. Po pasaulį keliaujanti menininkė tikina labiau pavargstanti nuo abejingumo ir netolerancijos. Tačiau čia pat priduria: „Šiandien muzika kaip niekad turi palaikyti žmonių dvasią, neleisti slysti gyvenimo paviršiumi.“

– Indre, pradėkime nuo pat pradžių: kada patikėjai savo gyvenimą muzikos mūzoms?

– Anksti. Pradėjau dainuoti ir kankliuoti dar visai maža folkloro ansambliuose, vėliau chore, mokykloje buvau priimta į muzikos klasę, lankiau ir muzikos mokyklą, džiazo ir folkloro ansamblius. Baigusi džiazo muzikos studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, išvykau studijuoti į Olandiją, o šiemet Roterdamo Codarts konservatorijoje kaip tik baigiau world muzikos magistro studijas.

– Šiandien pasaulis tau, greičiausiai, atrodo visai kitoks nei anksčiau, kai dar nekeliaudavai. Kaip jis pasikeitė, gal tradicinė lietuvių muzika tada buvo tavasis pasaulis?

– Pasaulis tikriausiai nepasikeitė. Matyt, po truputį keičiausi aš. Kelionės, o ypač muzikinės, kai vyksti iš koncerto į koncertą nepažįstamoje šalyje, išmokė ramybės ir suteikė daug įkvėpimo. O aš, kiek save pamenu, visada troškau keliauti.

Lietuvių tradicinė muzika visuomet labai natūraliai ir užtikrintai buvo šalia, bet jau vaikystėje labai žavėjo ir kitų kultūrų garsai. Pamenu, dar mokykloje iš muzikos mokytojo skolinausi Indijos klasikinės muzikos meistro Pandito Hariprasado Chaurasios plokštelę ir viena namie tyliai klausydavausi. Tuomet net nebūčiau pasvajojusi, kad po dešimties metų būsiu jo pamokose Roterdamo konservatorijoje. Vaikystėje svajodavau apie keliones ir piešdavau ištisas piešinių serijas apie įsivaizduojamą Afriką, o štai dabar galiu kartu groti ir mokytis tradicinių melodijų iš Afrikos koros meistro.

Šiais neramiais laikais muzika kaip niekad turi palaikyti žmonių dvasią, neleisti slysti gyvenimo paviršiumi.

– „Merope“, „Indrė & Solo“ ir kiti tarptautiniai muzikiniai projektai – tai kultūrų mainai, kuriantys naujus meninius ir net multikultūrinius reiškinius. Ką atrandi šiuose projektuose?

– Visi susitikimai su kitais muzikantais daug išmokė ir vis dar moko. Solo Cissokho yra griot iš Senegalo, koros meistras. Vakarų Afrikos bendruomenėje griot yra tarsi dainiai, per muziką iš kartos į kartą perduodantys kultūrą, apdainuojantys tautos ir šeimos istoriją. Ar įsivaizduojate, kiek daug galiu iš tokio muzikanto, keliauninko, išmokti, kokių užgyventų istorijų išgirsti?

Su „Merope“ muzikuojame jau ketverius metus ir kartu apkeliavome pusę pasaulio. Tapome kaip viena didelė šeima, kurioje ir istorijų, ir atradimų, ir nuotykių netrūksta. Man visuomet buvo labai svarbu atrasti muzikinius bendraminčius, su kuriais panašiai jaustume muziką, intuityviai išgirstume vienas kitą, ir esu labai dėkinga už šią muzikinę partnerystę. Neseniai su „Merope“ grojome tarptautiniame „Dutch Harp“ festivalyje Utrechte, o netrukus keliaujame į Indiją, ten ne vien koncertuosime, bet ir mokysimės. Kitų kultūrų studijos ar grojimas su skirtingais muzikantais man padeda giliau pažvelgti ir į savo muziką, įkvepia atrasti naują požiūrį ar garsyną.

Greta „Merope“ grupės ir dueto „Solo & Indrė“ aktyviai dalyvauju ir kultūrinės platformos Belgijoje „Granvat“ veikloje. Čia ne tik kuriame ir muzikuojame, bet ir organizuojame įvarius renginius, bendradarbiaujame su kitų sričių menininkais, įrašinėjame bei dirbame su įrašų leidyba.

– Ar neištirpsta vienos ar kitos tautos spalva tokiuose projektuose? O gal susiliejimas – gerai?

– Man svarbiausia yra pati muzika. Ne atskiros spalvos, o jų susijungimas į naują muzikinį audinį, suskambėjimas kartu. Muzikuojant kartu svarbiausia yra klausyti.

– Neseniai grįžai iš Čikagos, kurioje drauge su muzikantu iš Senegalo Solo Cissokho atskleidėte jungtį tarp baltiškosios ir afrikietiškosios kultūrų. Pirmiausia papasakok, kodėl muzikuojate kartu su šiuo atlikėju?

– Su S. Cissokho muzikuojame Žilvino Švarplio iš „One Root Music“ organizacijos dėka. Jis mus supažindino ir nuvedė į įrašų studiją, kurioje labai spontaniškai, vos per kelias dienas gimė dueto albumas. Vėliau buvome pakviesti į festivalius Švedijoje, Belgijoje ir Estijoje, albumas pradėjo skambėti radijo stotyse visame pasaulyje, sulaukėme gerų recenzijų užsienio spaudoje.

Galiausiai albumą išgirdo vienas iš Čikagos world muzikos festivalio organizatorių ir pakvietė į festivalį. Suorganizuoti visą koncertinį turą JAV prireikė laiko, dirbome su koncertų agentūra iš JAV, kurią Žilvinas sutiko tarptautinėje world muzikos mugėje Womex, esame labai dėkingi Lietuvos muzikos informacijos centro organizacijai „Music Lithuania“ už tarpininkavimą ir pagalbą, taip pat LR Kultūros ministerijai už finansinę paramą.

„Music Lithuania“ kasmet organizuoja nacionalinius stendus svarbiausiose Europos muzikos mugėse, kuriose pristato Lietuvos muzikos kultūrą, o taip pat sudaro palankias sąlygas ten dirbti ir visiems šios srities atstovams. Esu labai dėkinga ir Lietuvos džiazo federacijai už galimybę kartu dalyvauti Womex mugėje.

– Europietiškoji ir afrikietiškoji kultūros skiriasi daugeliu aspektų. Žvelgiant į muziką plika akimi (ausimi) – esame gana skirtingi. Vis dėlto, kokių jungčių galime rasti mūsų tautų folklore?

– Jungčių visuomet galima rasti ir daug vienam iš kito išmokti. Visų pirma ir patys buvome nustebę, kaip panašiai ir darniai skamba koros ir kanklių stygos. Albumo recenzijose neretai buvo minima, kad instrumentai tarsi šoka vienas su kitu, ir kartais net sunku atskirti, kur vienas pradeda frazę, o antras baigia. Panašumų galima rasti ir dermėse, pasikartojančiose frazėse, trumpuose motyvuose. O skirtumai – šiaurietiška melancholija ir pietietiška žaismė – puikiai vienas kitą papildo.

– Kokią programą dovanojote klausytojams festivalyje?

– Koncertų programoje, kaip ir albume, apjungiame Lietuvos ir Senegalo tradicines melodijas, daug improvizuojame. Mūsų muzika intymi, skirta ramiam klausymui.

Ši muzika padeda pamiršti kultūrinius ir tautinius nesutarimus bei skirtumus ir prisiminti, kad visi šioje žemėje esame vieno kraujo.

– Kokia atmosfera tvyro festivalyje, kuriame lankėtės, kokių kultūrinių atradimų aptikote?

– Čikagos world muzikos festivalyje turėjome du koncertus: nuostabioje „Chicago Cultural Center“ salėje, pačiame Čikagos centre, ir nedideliame, jaukiame muzikos klube „Hide Out“. Šis festivalis yra vienas didžiausių world muzikos festivalių JAV, turintis savo tradicijas, užsiauginęs savo publiką, tad atmosfera, be abejo, buvo puiki. Abu koncertai buvo gausiai lankomi klausytojų, buvome labai šiltai sutikti, o mūsų atsivežti albumai tiesiog ištirpo po koncerto. Buvo smagu publikoje sutikti ir lietuvių. Koncertas vyko per rudens lygiadienį, tad apėmė magiška nuotaika!

Be šių koncertų turėjome dar penkis pasirodymus keturiose JAV valstijose įvairiuose muzikos festivaliuose. Kaip visada keliaujant sutikome daug muzikantų, su ne vienu iš jų palaikome ryšius ir mąstome apie naujus muzikinius susitikimus. Čikagoje netgi vedžiau lietuviškų dainų pasidainavimą įvairiataučių muzikantų bendruomenėje. Jiems labai įdomi mūsų muzika ir mūsų šalies istorija. O Kalifornijoje netikėtai atsidūriau indonezietiško gamelano pamokose.

– Po koncertų atlikėjai sulaukia įvairių atsiliepimų: vieni džiugina, kiti užduoda klausimų. Kokie atgarsiai pasiekė jus?

– Atsiliepimų girdėjome daug ir labai gražių, bet man asmeniškai brangiausi ir svarbiausi yra apie tai, kad ši muzika padeda pamiršti kultūrinius ir tautinius nesutarimus bei skirtumus, ir prisiminti, kad visi šioje žemėje esame vieno kraujo.

Man rodos, šiais neramiais laikais muzika kaip niekad turi palaikyti žmonių dvasią, neleisti slysti gyvenimo paviršiumi. Sakoma, kad auga ir klesti tai, kam skiri daugiausia dėmesio. Noriu muzika, labiau nei kalbomis, visuomet sau ir kitiems kartoti, kad kūryba, meilė, draugystė, įsiklausymas į save ir kitus, nenutrūkstantis mokymasis, pagarba nepažintoms kultūroms ir priėmimas kitokio, žmogaus ryšys su gamta bei vienas kitu yra labai svarbu. Muzika yra didi ir švelni jėga, norėčiau tyliai ja pasiekti žmonių širdis.