Žydų organizacijų vadovus papiktino viename Lenkijos muziejuje demonstruojama vaizdo instaliacija, kurioje pavaizduoti nuogi vyrai ir moterys dujų kameroje žaidžia gaudynes.

Simono Wiesenthalio  (Simono Vyzentalio) centro Jeruzalėje direktorius Efraimas Zuroffas (Efraiams Zurofas) šią Krokuvos šiuolaikinio meno muziejuje rodomą instaliaciją pavadino „tokia įžeidžiančia ir tokia pasibjaurėtina, kad prieš ją būtina protestuoti“.

Instaliacija „Gaudynės“ (Game of Tag), kurią 1999 metais sukūrė lenkų menininkas Arturas Zmijewskis (Arturas Žmijevskis), jau daug metų yra kritikuojama dėl holokausto sumenkinimo.

Ji pristatyta tarp daugiau nei 20 kitų menininkų darbų laikinoje Holokausto ekspozicijoje, kuri rodoma nuo gegužės 15 iki spalio 31 dienos. A.Zmijewskio instaliacija anksčiau buvo eksponuota Vokietijos ir Estijos muziejuose, kur taip pat sukėlė protestus.

Pasaulio žydų kongresas ir Izraelio Yado Vashemo (Jado Vašemo) Holokausto institutas taip pat prašė muziejaus pašalinti šią instaliaciją.

Reaguodamas į prašymą muziejus pradėjo ją rodyti atskiroje erdvėje su įspėjimu.

Tačiau E.Zuroffo ir kitų žydų institucijų vadovų tai netenkina.

Pasak E.Zuroffo, tiesiog „nesuvokiama“, kaip toks vaizdo įrašas gali būti rodomas Lenkijoje, kur vokiečių nacistai išžudė milijonus žydų ir kitų tautybių žmonių.

Krokuvos žydų bendruomenės centro vadovas Jonathanas Ornsteinas (Džonatanas Ornsteinas) sako, kad neseniai su juo susisiekę Holokaustą išgyvenusių žydų atstovai iš viso pasaulio išreiškė savo nepasitenkinimą dėl tokio meno kūrinio.

„Jie mano, kad jame demonstruojama nepakankama pagarba aukoms, kad jis nėra būtinas ir kad jis sumenkina holokaustą“, – kalbėjo J.Ornsteinas.

Tačiau muziejaus direktorė Maria Anna Potocka (Marija Ana Potocka) antradienį paskelbė pareiškimą, kuriame sako, kad muziejus nenori rodyti nepagarbos Holokausto aukų atminimui, o tiesiog „bando sužadinti jaunosios kartos jausmus, vertinant Holokausto tragediją, įaudrindamas jaunimo vaizduotę“.

A. Zmijewskio instaliacijoje vaizduojami žmonės buvo nufilmuoti dviejose skirtingose vietose, viena kurių yra neutrali, o kita – nacių koncentracijos stovykloje naudota dujų kamera, iki šiol išlaikiusi tragiškos praeities stigmą. Kūrinio autorius tai lygina su terapija, kurioje vietoje tragiškų vaizdinių pasirenka nekaltą vaikišką žaidimą.