Pereiti į pagrindinį turinį

Kaip idėja tampa realiu daiktu

2012-03-30 18:40
Kaip idėja tampa realiu daiktu
Kaip idėja tampa realiu daiktu / G.Bučas. Evaldo Butkevičiaus nuotr.

Mus supa daugybė daiktų, gamintų fabrikuose, dažniausiai – užsienyje. Juos kažkas kūrė. Daugelis neįsivaizduoja, kiek reikia triūso, kol idėja tampa realiu daiktu. Kelius lietuviškam dizainui mėgina praminti projekto „Didėja“ žmonės.

Pagalba jauniems kūrėjams

Išsivysčiusiose šalyse klesti pramonė, tad ir pramoniniam dizainui durys atviresnės. Lietuvoje kurtiems daiktams prasibrauti į užsienietiškų daiktų prisotintą rinką – itin sudėtinga.

Įgijusieji dizaino specialybę žino, kad mintyse sugalvoti, ant popieriaus nupiešti originalų daiktą nepakanka. Daiktas turi būti dar ir nesudėtingai, nebrangiai pagamintas ir graibstomas pirkėjų. Toli gražu ne kiekvienas jaunas kūrėjas moka būti ir verslininku, gebančiu įsiūlyti savo kūrinį masinei gamybai.

Tad keletas kauniečių, dizaino entuziastų, ėmėsi tarpininkų vaidmens – pradėjo vykdyti projektą „Didėja“. Jo tikslas – suvesti kūrėjus ir gamintojus ir padėti jiems mintis materializuoti.

Prieš metus projekto „Didėja“ iniciatoriai paskelbė konkursą, kviečiantį jaunus kūrėjus iki 35 metų guldyti ant popieriaus savo dizaineriškas mintis. Jie buvo kviečiami kurti ergonomiškus, stilingus ir gamintojams priimtinus, nesudėtingai ir nebrangiai pagaminamus objektus – baldus, šviestuvus, neįprastų medžiagų funkcionalias konstrukcijas bei smulkesnius gaminius.

Nesitaiko į išrankiųjų skonį

Organizatoriai sulaukė daugiau kaip šimto eskizų. Kurį laiką jie buvo viešai eksponuojami ir vertinami tiek dizainerių, tiek verslininkų. Projekte buvo sutikusios dalyvauti 11 įmonių, tad tikėtasi, kad jos pasirinks bent po vieną ar daugiau idėjų ir pagamins jų prototipus.

Vienas iš „Didėjos“ iniciatorių Giedrius Bučas mano, kad visos pasiūlytos idėjos geros ir įdomios. Vis dėlto jis atkreipė dėmesį, kad pramoninis dizainas yra tiesiogiai susijęs su gamybos procesu. Priešingu atveju sudėtingai pagaminamas daiktas gali būti labai brangus. Daiktas turi būti paprastas, aiškus tiek vartotojui, tiek gamintojui.

„Šiandien daug dizainerių yra labiau orientuoti į dizainą, bet ne į pramoninį dizainą. Norime pasakyti jauniems kūrėjams: nekurkite labai aukšto lygio dizaino, nes tokioje rinkoje kaip Lietuva labai sudėtinga ką nors parduoti. Ir užsienyje žmonės žiūri į paprastesnius dalykus. Turi būti geras kokybės, dizaino ir kainos santykis. Įmonei daiktas turi būti patogus gaminti, kad savikaina nebūtų didelė“, – sėkmės formulę atskleidė pašnekovas.

Finišavo penki darbai

Iš visų konkurso darbų gamintojai pasirinko apie dvi dešimtis idėjų, tačiau pagaminti buvo tik penki prototipai. „Kitos idėjos atkrito dėl to, kad juos pagaminti sudėtinga – tai pernelyg pakelia gaminio kainą“, – grindė G.Bučas. Pasak jo, gamintojai bandė, eksperimentavo, kai kurie vis dar ieško būdų, kaip racionaliau ir pigiau realizuoti kūrėjų sumanymus. „Galbūt ateityje jie taip pat taps serijinės gamybos produktais, tiesiog reikia daugiau laiko prototipui pagaminti ir gamybai ištobulinti“, – pridūrė „Didėjos“ atstovas.

Pramoninis dizainas reikalauja ne tik pagaminti, bet ir testuoti. Pavyzdžiui, pagaminus naują kėdę, reikia išbandyti, kiek laiko ji laikys, kaip ji dėvisi, ar patogu ant jos sėdėti. „Šis klausimas mums labai aktualus, bet mes prie jo dar nepriėjome. Norint išeiti į užsienio rinktas, tai yra būtina“, – atviravo vienas iš projekto autorių.

Bandantiesiems įsitvirtinti pramoninio dizaino srityje nelengva dar ir dėl to, kad išrasti ką nors nauja – sudėtinga. Pasaulyje yra sukurta galybė daiktų, sukūręs ką nors panašaus, gali būti apkaltintas kopijavimu. Kartu dizaino autorius nėra garantuotas, kad jo idėjos kas nors nenukopijuos. Dizaino apsauga, G.Bučo vertinimu, šiandien yra labai slidus dalykas.

Kainos įkandamos daugeliui

Penkis „Didėjos“ konkurso prototipus tikimasi pradėti gaminti masiškai ir pasiūlyti juos mažmeninei rinkai. „Kol kas publika turi pasakyti – šie daiktai įdomūs ar neįdomūs“, – žmonių reakcijas tikisi išgirsti G.Bučas. „Didėjos“ kolekcija kurį laiką keliaus po įvairias parodas.

Kiek kainuos šie gaminiai, žinoma tik preliminariai, bet brangūs nebus. „Kainos – ekonominės klasės. Vis dėlto tai yra pramoninis dizainas, daiktas – plataus vartojimo. Todėl kaina turi būti prieinama daugeliui vartotojų. Tai ne kažkoks aukšto lygio daiktas su žymaus dizainerio etikete. Tai prekė, kurią žmonės įpirks ir kasdien naudos“, – apibūdino pašnekovas.

Prototipus pagamino Lietuvos įmonės, tačiau tai nereiškia, kad jie negali būti gaminami ir užsienyje. G.Bučas prasitarė, kad kai kurie „Didėjos“ darbai sulaukė susidomėjimo ir užsienyje. Užsieniečiai norėtų pirkti ne gaminius, bet dizaino idėjas.

Įkvepia patriotiniai jausmai

Nepaisant to, kad kol kas vos penkios idėjos keliauja finišo link, tačiau projekto iniciatoriai įsitikinę, kad sumanymas yra pavykęs.

„Aktyvumas buvo, rezultatas yra, gamintojai susidomėjo, darbai atsirado. Vadinasi, pavyko. Dabar juos reikia parduoti. Tuomet bus galima sakyti, kad viskas pasitvirtino, turėsime gerą patirtį, vadinamąją sėkmės istoriją. Statome pramoninio dizaino pamatus“, – teikiamą naudą nusakė G.Bučas. Tarpininkauti dizaineriams ir gamintojams žadama ir toliau, projektas „Didėja“ – tęstinis.

 

G.Bučo nuomone, tarpininkas yra reikalingas, nes kūrėjas turi kurti, gamintojas – gaminti, o pardavėjas – parduoti. „Turime prekės ženklą “Didėja„ ir atliekame pardavėjo vaidmenį. Atitinkamą atlygį gaus ir autorius, ir pardavėjas, o gamintojas uždirbs iš gamybos“, – atskleidė „Didėjos“ atstovas.

Kol kas projekto entuziastus daugiausia maitina patriotizmas. „Norisi išplėtoti dizainą, jo kūrimo ir gamybos schemą, kad jauni kūrėjai neišvažiuotų svetur, kad pridėtinė vertė liktų Lietuvoje“, – teigė pašnekovas ir pridūrė, kad „Didėja“ kol kas nėra pajamų šaltinis, tai – idėjinė veikla.

Galima atsigręžti į tarpukarį

Pramoninis dizainas Lietuvoje, apgailestauja dizaineriai, bemaž neegzistuoja. Pas gamybininkus su dizaino idėja atėjęs kūrėjas gali nebent paprašyti pagaminti jo sukurtą daiktą, sumokėti už darbą, o po to pats jį bandyti parduoti.

Kitas kelias – pačiam imtis visų grandžių. Gauti banko paskolą, įsigyti gamybos įrengimus ir imtis gamybos bei pardavimo. Dizaineris visų pirma yra kūrėjas, retas kuris yra dar ir verslininkas.

„Labai puiku, kad “Didėja„ atlieka tarpininkavimo paslaugą. Man, kaip kūrėjui, belieka kurti ir prižiūrėti gamybą. Žiūrėsim, kaip pasiseks“, – kalbėjo dizaineris Algis Beržiūnas, kurio baldą gaminti pasirinko viena iš įmonių.

A.Beržiūno pastebėjimu, lietuviams dizainas kol kas nėra identiteto dalis. Visiems žinomas itališkas, skandinaviškas, azijietiškas dizainas, o lietuviškas dizainas tarsi neegzistuoja, nes pramonė, pasak A.Beržiūno, yra numirusi.

„Bandome daryti kažką iš naujo, sukurti lietuviško dizaino stilistiką“, – pridūrė jis. A.Beržiūnas priminė, kad tarpukariu lietuviškas dizainas buvo pažengęs į priekį. Vienas žymesnių autorių – Jonas Prapuolenis, turėjęs privačią baldų dirbtuvę.


„Didėjos“ projekte dalyvaujančios bendrovės „Lazertechas“ direktorius Dainius Slavinskas:

Pagal tai, kokią turime gamybinę bazę, išsirinkome keturių šviestuvų projektus. Reikėjo to, ką galima pagaminti greitai, pigiai ir technologiškai nesudėtingai. Artimiau pabendravus su dizaineriais ir pamėginus pagaminti visus keturis jų kūrinius, du variantai iškart atkrito. Paaiškėjo, kad technologiškai sudėtinga juos pagaminti. Žinoma, vieną daiktą gali pagaminti taip, kaip sugalvojo dizaineris, tačiau norint plėtoti serijinę gamybą, viskas turi būti paprasta, standartizuota. Taigi mums liko du variantai. Vieno šviestuvo prototipą esame jau pagaminę, kito šviestuvo prototipas taip pat pagamintas, tačiau autoriai jį dar tobulina. Pirmojo šviestuvo gaubtas pagamintas iš polipropileno, detalė pjauta lazeriu. Jis nėra kuo nors labai originalus, tokio stiliaus šviestuvai populiarūs Skandinavijoje. Jie labai paprastai gaminami, sudėjus visas sąnaudas ir mokesčius, parduotuvėje šviestuvas galėtų kainuoti iki 150 litų. Kada juos pradėsime gaminti masiškai, priklausys nuo to, kaip plėtosis „Didėjos“ projektas. Visų pirma toks šviestuvas turi sudominti pardavėjus mažmenininkus. Tai nevyksta greitai, juolab kad žengiami pirmieji lietuviško pramoninio dizaino žingsniai. Ačiū „Didėjai“ už tokius žingsnius. Kažkada savarankiškai mėginome kažką panašaus daryti, tačiau geras idėjas sunaikino kasdieniai darbai. Norint į rinką įstumti naują produktą, reikia daug pastangų, laiko, energijos. Kol kas daugiausia gaminame užsienio rinkoms pagal užsieniečių pateiktus projektus. Kuriame šiek tiek ir patys. Lietuvos rinka per maža, kad galėtum gaminti tūkstantinius gaminius. Dėl to „Didėjos“ projektas sudomino. Gal kas nors išsiplėtos, gal kas nors pavyks? Reikia judėti, bandyti ką nors daryti.


„Didėja“ projekte dalyvaujančios bendrovės „Trys drakonai“ direktorė Irena Bernotienė:

Mūsų poroloniniams gaminiams nuolat reikia įdomesnių idėjų. Tiesą sakant, tas sumanymas, kurio prototipą pagaminome, nėra visiškai naujas. Yra sukurta ir daugiau kubo formos sėdimų baldų, tik šis sprendimas naujas. Mes siūlėme ryškesnę spalvinę gamą, o vietoj specialios medžiagos – dirbtinę odą. Mano sprendimas man atrodė geresnis, tačiau projekto autoriai rinkosi savo variantą. Tai nebus masinis gaminys, nes jis yra brangus. Parduotuvėje jis kainuotų iki 600 litų, nes medžiagos yra brangios. Vien specialaus porolono kubas kainuoja daugiau kaip 400 litų. Jei būtų poreikis, žinoma, pagamintume jų tiek, kiek reikia. „Didėjos“ konkurse buvo ir daugiau idėjų, tačiau nenorėjome gaminti prototipų, nes gamyba sudėtinga ir tai būtų labai brangūs daiktai. Be to, neatrodė, kad jie bus funkcionalūs. Iš patyrimo žinai, kad jie nebus paklausūs.

Naujausi komentarai

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.
Atšaukti
Komentarų nėra
Visi komentarai (0)

Daugiau naujienų