Susirgus senienų rinkimo liga, ir Paryžius gali tapti ranka pasiekiamas. Kaunietė interjero dizainerė Rima Jakštonytė periodiškai važiuoja apsipirkti į Prancūziją, kartą grįžo su lova ant pečių.

Senieji laikrodžiai tyli

Pirmą kartą užsukusieji pas R.Jakštonytę į namus negali ramiai nusėdėti – akimis naršo kiekvieną kertelę, kilnoja senove dvelkiančius daiktus ir klausinėja apie jų istoriją bei paskirtį.

Polinkis aplinkui matyti senovinius daiktus moteriai buvo įskiepytas nuo vaikystės. Jos tėvui taisyti senovinius laikrodžius, restauruoti buvo ir pomėgis, ir papildomas pragyvenimo šaltinis.

Medinių dėžučių su senoviniais ciferblatais ir švytuoklėmis augdama prisižiūrėjusi R.Jakštonytė ir šiandien mielai gyvena su jais. Nedidukame bute, svetainės kampe įtaisyta dešimt vis dar galinčių tiksėti ir valandas mušti laikrodžių. Vis tik šeimininkė ne į valandas žiūri, o tik grožisi šiais kūriniais, todėl šie sustabdyti. Nuo visų jų tiksėjimo ir mušimo ramybės nebūtų.

"Mane žavi žmogaus prisilietimai prie daiktų, kurie kuriami su meile", – senienas vertina interjero dizainerė. Jai nesuprantamas žmonių įsitikinimas, kad kitų naudoti, tačiau meniški, originalūs, rankų darbo daiktai skleidžia blogą energiją.

"Juk tokius daiktus su meile darė žmonės, apdovanoti kūrybos galia", – pridūrė pašnekovė.

Prikėlė lovą naujam gyvenimui

R.Jakšonytė įsigijo vieno kambario butą su dideliu vonios kambariu. Pastarąjį perdarė į miegamąjį, tualetui ir dušui atitvėrusi vieną patalpos kertę. Likusioje erdvėje karaliauja iš pirmo žvilgsnio prašmatni lova.

"Pirkau lovos rėmą už 50 eurų Paryžiaus turguje. Kojūgalis lenktas, eidamas nekliūsi ir išvengsi mėlynių ant kojų. Ji nėra kažkokia antikvarinė vertybė, bet man patiko jos stilius. Panašių lovų mačiau dar kokias tris ar keturias", – pasakojo moteris.

Tiesa, medinė rėmo dalis buvo nudažyta baltai, naujoji baldo savininkė dažus nuskuto ir nubeicavusi paliko natūralią medienos spalvą. Minkštąsias galvūgalio ir kojūgalio dalis aptraukė nauju gobelenu.

Dar labiau nei maža kaina stebina tai, kaip be krovininio transporto galima parsivežti lovos rėmą kone du tūkstančius kilometrų?

"Medinius šonus suglaudžiau, ant pečių – ir į autobusą", – juokėsi pašnekovė. Ji renkasi ne maršrutinį autobusą, bet kaskart prisijungia prie važiuojančiųjų turistauti į Paryžių užsakytu autobusu. Į autobuso bagažinę telpa ne tik lovos rėmai, bet ir įvairūs smulkesni baldai, indai, interjero puošybos detalės. Prekes sukrauti į autobusą ne problema – keliautojams blusų turgus yra viena stotelių.

Kiekvienas pirkinys – su istorija

Lietuviškuose sendaikčių turguose ar antikvariatuose panašios senienos kartais kainuoja dvigubai, o kartais ir dešimteriopai brangiau. "Pas mus Kaune antikvariate mačiau panašų lovos rėmą, už kurį prašė 1800 litų. Suprantu, kainuoja transportas, gaištamas laikas", – kone dešimt kartų pradinę kainą viršijantį antkainį mėgino pateisinti pašnekovė.

Smulkių niekučių, pasak R.Jakštonytės, Paryžiuje galima nusipirkti už kelis eurus. Galima rasti išties įdomių daiktų, nusiderėti. Antai metalinis kavinukas, įsitaisęs ant dizainerės viryklės, kainavo dešimt eurų. "Nuodėmė būtų nepirkti", – šypsojosi pašnekovė. Jos parsivežtus daiktus kaipmat suguži apžiūrėti draugės, vieną kitą pirkinį perperka.

Kiekvienas daiktas R.Jakštonytės namuose turi savo atkeliavimo scenarijų. Kad ir kėdutė "bulvėms skusti". "Pamačiau Paryžiuje pas tokį senuką. Ji buvo šiek tiek sulūžusi, todėl sudvejojau. Kitą dieną ateinu, žiūriu, tas žmogus su vinimis ją kala. Jau geriau visai neliesti, nei taip klaikiai remontuoti ar restauruoti", – juokdamasi pasakojo interjerų kūrėja.

Paryžius sotina ir idėjomis

R.Jakštonytė Paryžiaus senienų turguje jaučiasi it žuvis vandenyje. Pasak jos, tik prieigose yra tikras blusų turgus, o giliau, pasažuose, – ištisos antikvarinės parduotuvės. Originalių antikvarinių daiktų kainos aukštos. Už stambesnes vertybes gali būti prašoma ir kelių tūkstančių eurų. Pigiau gali tikėtis įpirkti nebent dirbtinai sendintų daiktų.

Kartais dizainerė ne perka, o fotografuoja įdomesnius baldus ar kitus daiktus ir vėliau parodo savo užsakovams.

Dizainerė svajoja, kad kada nors pasitaikys klientas, su kuriuo drauge bus galima nuvažiuoti į Paryžių ir mikroautobusu parsivežti nemenką kiekį daiktų. Pačiai nuomoti transportą ir važiuoti – per didelė prabanga, o važiuojant turistiniu autobusu – vieta bagažinėje ribota.

Žinoma, interjerų kūrėja keliauja į Paryžių ne vien po turgų panaršyti, bet ir pasisemti idėjų, vien kavinių interjerai ko verti!

Pašnekovė Prancūzijos sostinėje turi draugą, pas kurį apsistoja. Be to, ji sėda ant paryžiečio dviračio ir nevaržomai dairosi po miestą bet kuriuo paros metu. "Laisvės pojūtis – neapsakomas. Duoduosi po visą Paryžių. Patinka architektūra, parkai. Net į rytais dirbančius šiukšlininkus įdomu žiūrėti", – mintimis į kitą šalį skriejo moteris.

Aleksote – mažai ir brangu

"Važinėdama po Paryžių dviračiu mačiau tiesiog gatvėse išmestų senienų. Draugas buvo radęs lovą su dramblio kaulo raižiniais. Buvau radusi fajansinę kriauklę su žalvariniais ar bronziniais maišytuvais. Tačiau tokių dalykų neužsidėsi ant kupros ir neparsiveši", – apgailestavo kaunietė.

Kodėl patys prancūzai šių gėrybių neišgraibsto? R.Jakštonytė mano, kad taip yra todėl, jog prancūzų kultūra yra labai sena, antikvarinių arba dirbtinai sendintų daiktų jie turi labai daug. Daiktai paveldimi iš kartos į kartą.

Senienų R.Jakštonytė yra pirkusi ir Italijoje, Florencijoje, kur lankėsi ne vieną kartą. Ten asortimentas – kitoks. Pasitaikius progai, dizainerė mielai pasižvalgytų ir po kitų šalių blusų turgelius. "Austrijoje, žinau, yra nedidukas blusų turgus – vienas pažįstamas ten už juokingus pinigus pirko stalo sidabro", – pasakojo pašnekovė.

R.Jakštonytė retsykiais užsuka ir į Aleksoto turgų Kaune. Čia, pasak jos, tikrų antikvarinių daiktų pasitaiko labai retai. Be to, kainos daug didesnės. Senovinių daiktų užsakovams kartais ji ieško antikvarinėse parduotuvėse.

R.Jakštonytės namuose nemažai ir lietuviškos kilmės paveldo. Staliuką putliomis kojomis ir penkiais stalčiais dizainerė kadaise pirko už penkis rublius. Senovinį sietyną, kuris, dizainerės žiniomis, švietė viename Lietuvos didikų dvarų, ji aptiko pas draugę palėpėje. Kadaise šviestuvas buvo su svarmenimis ir grandinėmis, stikliniu gaubtu, galėjo būti nuleidžiamas į norimą aukštį. Šiandien išliko tik dalis prašmatnaus šviestuvo, jo viduje šviečia energiją tausojanti lemputė.

Nors senienų perpardavimu dizainerė nesiverčia, bet svajoja senatvėje turėti nedidelę antikvarinių daiktų parduotuvę.

Modernumas greitai pasensta

R.Jakštonytė nuo vaikystės mėgo namuose perstumdyti baldus. Grįžę namo tėvai nustebdavo, kad taip jaukiau, patogiau ir erdviau. Pomėgis perdaryti, komponuoti sufleravo būsimą profesiją – ji įstojo studijuoti interjero dizaino. Darbas jai – kartu ir pomėgis.

"Smagu, kai klientas nori retro ar klasikinio stiliaus – tada "nardau". Tačiau kuriu ir modernius ar ultramodernius interjerus, nors man pačiai jie nėra jaukūs. Kita vertus, savo laiku ir pati turėjau modernius namus", – prisipažino moteris.

R.Jakštonytė klientams ieško baldų pagal jų poreikius. Tačiau savo pačios namuose, išskyrus virtuvės baldus, neturi nė vieno, pirkto naujų baldų parduotuvėje. "Tiesą pasakius, savo erdvėje nenorėčiau matyti drožlių plokščių, į kurias neįdėta meilės", – prisipažino pašnekovė.

Kūrėjos nuomone, žmogus, kuris nori modernių ar ultramodernių namų, turi būti pasirengęs nuolat eiti į priekį. "Interjeras moraliai pasensta maždaug per penkerius metus. "Po to jis jau nebemodernus, vėl reikia ieškoti naujos baldų formos, naujos spalvos. Pas mus žmonės interjerą atnaujina po 10 ar 15 metų", – pastebėjo ji.

Svarbiau nei vaizdas – poveikis

Nuolat renkant senienas, kaip neapsikrauti namų? "Aš renkuosi atmetimo būdu. Kai perku daiktą, mintyse matau, kurioje vietoje jis atsidurs", – mokė dizainerė. Kita vertus, ji pripažįsta, kad dauguma lietuvių namuose turi prisikrovę kaip niekad daug nereikalingų daiktų.

Kad dizainerės kurtas namų stilius atspindėtų ir šeimininką, ji stengiasi išsišnekėti su užsakovais, išsiaiškina jų pomėgius ir gyvenimo būdą. Ne pasidomiu, kokią literatūrą skaito.

"Kartą sukūriau antrą aukštą – buvo ir klasikos, ir senienų. Rezultatas, atrodo, buvo klaikus. Tačiau vėliau man paskambino šeimininkė ir prisipažino, kad šioje erdvėje ji neįsivaizduojanti pykčių, barnių, norisi skaityti poeziją, klausytis muzikos. Tai, kad interjeras nuteikė kūrybai, man buvo didžiausias komplimentas", – šypsojosi R.Jakštonytė.