Žmonės jau nuo senų senovės žinojo, kad, norint drabužius kuo švariau išskalbti, reikia juos mechaniškai veikti – išmuilintą audeklą trinti į audeklą ar į kokį nors kitą daiktą.

Savitarna Kaune neprigijo

Dabar kone kiekvienas namų ūkis turi automatinę skalbyklę, sunkus darbas rankomis – praeitis. Kai kam šiame technologijų amžiuje skalbti namuose – jau per daug varginantis užsiėmimas, ypač jei nėra vietos skalbiniams džiovinti. Vis dėlto visi turi galimybę pasirūpinti higiena. Kauno mieste ir rajone veikia daugiau kaip dvi dešimtys skalbyklų, kurių paslaugomis naudojasi ne tik įmonės, bet ir eiliniai gyventojai.

Tiesa, nemažai tokių įstaigų, veikusių dar sovietmečiu, jau užsidarė. Mieste bandyta steigti ir savitarnos skalbyklas, į kurias atėjęs žmogus už tam tikrą užmokestį gali pasinaudoti skalbimo, džiovinimo mašinomis ir keliauti namo nešinas švariais skalbiniais.

Tokių viešų skalbyklų galima matyti vakarietiškuose filmuose – žmonės atėję į skalbyklas dargi pabendrauja. Kaune jos, atrodo, neprigijo. Prieš kelerius metus Kaune buvo atidaryta savitarnos skalbykla, bet užsidarė. Vilniuje veikia kelios savitarnos skalbyklos. Be skalbimo priemonių ir be džiovinimo, skalbimas 7 kg skalbinių talpinančia mašina kainuoja nuo 8 iki 12 litų.

Sostinėje populiariau skalbti drabužius ne namie. Kad būtų patogiau, atsirado įmonė, nemokamai paimanti iš kliento skalbinius, kad ir kur jis būtų – namuose, darbe ar automobilyje. Išskalbtus drabužius paslaugos teikėjai pristato į nurodytą vietą. Tiesa, klientas turi skalbti ne mažiau kaip 6 kg skalbinių. Išskalbti 1 kg drabužių kainuoja 6 litus, jei pageidaujama išlyginti, įkainis vienu litu padidėja. Kaune tokia paslauga kol kas neteikiama.

Dar neužmiršo krakmolinti

Kaina veikia viena skalbykla, prie kurios iškabos yra žodis "savitarna". Atėjusiuosius į skalbyklą pasitinka ne tik išrikiuotos įvairaus dydžio mašinos, bet ir paslaugi darbuotoja. Ji padeda klientams, norintiems skalbti savarankiškai, susiorientuoti. Vis dėlto daug dažniau ji padaro viską už klientus, tad savitarnos idėja beveik neegzistuoja. Juolab kad čia ne tik skalbiama, bet ir lyginama, krakmolinama.

Apie penkiolika metų veikiančios skalbyklos savininkas ir direktorius Vidas Montvilas aiškino, kad savitarnos skalbyklos savaime išnyko, nes ne kiekvienas sugeba joje apsitarnauti, ypač jei norima ne tik švarių ir sausų, bet ir išlygintų skalbinių.

"Yra žmonių, kurie pasėdi skalbykloje, kol darbuotoja už mokestį viską padaro. Kiti – palieka skalbinius ir išeina, grįžta pasiimti jau sausų ir tvarkingai sulankstytų drabužių, tobulai išlygintos patalynės", – pasakojo V.Montvilas.

Pašnekovo nuomone, Vakarų šalyse savitarnos skalbyklos populiarios, nes žmonės jau nelygina skalbinių. "Mums yra likusi iš tėvų paveldėta nuostata, kad patalynė turi būti išlyginta. Vyresnio amžiaus žmonės nelygintą patalynę laiko nešvaria. Išlyginta patalynė ne tik malonesnė akims ir kūnui, bet lyginant tarsi dezinfekuojama", – paaiškino skalbyklos vadovas.

Tiesa, kai kurie vyresni žmonės neapsieina ir be krakmolinimo – ši paslauga taip pat teikiama. Jaunesnės kartos atstovai naudoja stangrinimo, minkštinimo priemones. Sunkmečiu, kai žmonės priversti taupyti, reikalavimai išskalbtos patalynės kokybei šiek tiek sumažėjo.

Prie krizę skalbiniai pajuodo

"Pas mus skalbinius atneša ir pensininkas, kuris pats jau nebepajėgia išsiskalbti, ir žmogus, kuris turi daug pinigų. Vidutiniokų nebeliko", – klientų ratą apibrėžė skalbyklos savininkas.

Nemažai nuolatinių klientų, anksčiau skalbinius atnešdavę kartą per savaitę, pradėjo lankytis vis rečiau. Kai kas drabužius ir patalynę pradėjo skalbti kartą per mėnesį. "Įsivaizduokite, kokie būna skalbiniai... Žmonės taupo", – pridūrė V.Montvilas.

Ilgainiui keitėsi ir skalbimo paslaugos kaina. Pasak verslininko, iš pradžių išskalbti 1 kg drabužių ar patalynės kainavo 1,8 lito, dabar – 5,8 lito (įskaitant skalbimo priemones, džiovinimą, lyginimą, lankstymą). Kainą išaugino padidėjusios elektros energijos, vandens kainos, darbuotojų atlyginimai. Skalbykla, pasak V.Montvilo, tik egzistuoja: vieną mėnesį atneša pelno, kitą – nuostolių.

Jei klientas nusprendžia skalbti pats, atsineša savo priemonių, skaičiuojama ne pagal skalbinių svorį, o pagal tai, kokią mašiną jis renkasi. Jei talpinančią 5 kg skalbinių – kainuoja 27 litus, jei 7 kg – 37 litus, jei 10 kg – 53 litus.

Verslininko nuomone, lengviau išsilaikyti toms skalbykloms, kurios aptarnauja ne tik gyventojus, bet ir įmones bei įstaigas. Tiesa, anksčiau jo skalbykla dažnai naudojosi iš Pietų kraštų atvykę medicinos studentai, tačiau dabar jų tarp klientų nebeliko.

Savitarnos skalbykloje didžiąją darbo dalį nudirba skalbimo, džiovinimo ir lyginimo mašinos, tačiau čia taip pat yra išlikę gana daug rankų darbo. Darbuotoja Zita tarsi mama kruopščiai sulanksto, surūšiuoja klientų drabužius.

"Mes stengiamės dėl kokybės, ne dėl kiekybės. Jei klientas pageidauja, skalbinius paimame iš namų ir atgal juos pristatome. Nežinau, kodėl vis dar išlaikau skalbyklą, gal dėl to, kad patys neturime skalbimo mašinos?" – garsiai svarstė V.Montvilas.

Kam apskritai naudotis skalbimo paslauga, jei gali turėti savo nuosavą skalbyklę? Į šį klausimą verslininkas atsakė klausimu: "Kodėl žmonės neįvertina darbo po savo tiesioginio darbo, tai yra darbo, praleisto prie lyginant, rūšiuojant, džiaustant, tvarkant skalbinius?" Skalbimas skalbykloje, jo įsitikinimu, yra ne prabanga, o laiko taupymas.

Norisi patalynės be raukšlių

Skalbyklos darbuotoja Zita tikino, kad ne vien vyrai vienišiai tempia į skalbyklas maišus panešiotų drabužių. Kai kuriose šeimose ir moterys vengia šios naštos, o skalbinius nunešti ir parnešti iš skalbyklos – būtent vyro pareiga.

Ateina ir moterų. Tiesa, joms viešos skalbyklos dažniausiai prireikia norint išvalyti didelius, sunkius daiktus, kurie netelpa į buitinę skalbyklę – pledus, antklodes, užtiesalus ir kitus tekstilės gaminius.

Bene populiariausias skalbiamas daiktas – antklodžių, pagalvių užvalkalai, paklodės. Jie atsiduria skalbykloje ne dėl to, kad jų neįmanoma išskalbti buitinėje mašinoje, o todėl, kad čia jie itin gražiai išlyginami – tai padaroma ne įprastu buitiniu lygintuvu, o stambiu karštu volu. Pasitaiko klientų, kurie į skalbyklą gabena išskalbtą patalynę tik tam, kad ją nepriekaištingai išlygintų.

"Ar žinote, kodėl užsienyje lietuvius dažnai palaiko rusais? Dėl to, kad jų drabužiai tobulai išlyginti. Vakariečiai nesigėdija pasirodyti gatvėje suglamžytais drabužiais. Pas mus jaunimas ieško išeičių. Pavyzdžiui, perka tokią patalynę, drabužius, kurių nereikia lyginti", – pasakojo V.Montvilas.

Dirbant skalbykloje reikia ir specialių žinių. Kartais reikia akimi įvertinti skalbiamą daiktą, kad jo nesugadintum, įžvelgti, kuris audinys gali dažyti ir sugadinti kitus skalbinius. Tiesa, pastarąsias savybes turėtų nusakyti juos pateikiantis žmogus, bet ir jis ne visada tai žino, ypač jei daiktas naujas. Sukti galvą tenka ir lyginant – ne visiems audiniams tinka didelis karštis.

Sunkmečiu pigo, bet jau brangsta

Įmones ir gyventojus aptarnaujanti bendrovės "Meslvilė" skalbykla retai kada skalbia žmonių nešiojamus drabužius, dažniausiai – stambius daiktus: užvalkalus, užtiesalus, pledus, užuolaidas, staltieses. Išskalbti 1 kg patalynės, rankšluosčių kainuoja 4,5 lito, staltiesių – 6,5 lito, užuolaidų – 8 litus. Išskalbti vienus džinsus arba vieną megztinį kainuoja 8 litai, trikotažinius marškinėlius – 4 litai, striukę – 30 litų. Tiesa, ruošiantis didžiosioms žiemos šventėms, skelbiama akcija – 1 kg patalynės, rankšluosčių galima išskalbti už 3 litus, į kainą įskaičiuotas džiovinimas ir lyginimas.

Artėjant šaltajam sezonui, žmonės suskumba skalbti antklodes, pledus. Atnešę juos į skalbyklą, gali atsiimti jau po dienos – juos greitai išdžiovina mašina, o namų sąlygomis tai padaryti bemaž neįmanoma.

Beveik 10 metų veikiančios skalbyklos savininkė ir direktorė Sandra Baškienė pasakojo, kad daugiausia tenka teikti paslaugas įmonėms ir aplinkiniams gyventojams, daugiausia vyresniems žmonėms. Skalbykla naudojasi tie, kuriems fiziškai jau per sunku patiems skalbti patalynę, kitus tekstilės gaminius. Gana dažnai gyventojai skalbia pledus – tai kainuoja 20 litų.

Atėjus ekonominei krizei, skalbyklai teko mažinti skalbimo paslaugos kainas. Per ekonominį pakilimą išskalbti 1 kg patalynės kainavo 5,5 lito, o prieš metus teko nuleisti iki 4 litų. Dabar kainos vėl pamažu kyla.

S.Baškienės nuomones, žmonės renkasi tą skalbyklą, kuri arčiausiai namų, tad konkurencijos šiuo atžvilgiu nesijaučia. Dėl įmonių – darželių, viešbučių, maitinimo įstaigų aptarnavimo tarp skalbyklų verda įnirtinga kova, dėl to kainas tenka maksimaliai mažinti. S.Baškienės duomenimis, mieste yra apie septynios dešimtys įvairias įmones aptarnaujančių skalbyklų.

Kadaise skalbdami upėse žmonės daužė skalbinius į akmenis. Lietuviai kaimuose dar XX a. naudojo kultuves – medinę lentelę su kotu skirtą skalbiniams daužyti. Išdžiūvusius audeklus suvyniodavo ant kočėlo ir lygindavo. Vėliau atsidaro gruoblėtos lentos, į kurias buvo trinamas skalbiamas drabužis ar kitas tekstilės gaminys.

Skalbimas – sunkus fizinis rankų darbas, tad nenuostabu, kad, atsiradus įvairioms mašinoms, buvo pagalvota, kaip palengvinti skalbiančiųjų darbą. Pirmosios skalbimo mašinos tik išsukdavo skalbiamus daiktus, jos buvo valdomos rankomis. Vėliau, kol nebuvo elektros, skalbimo mašinos buvo varomos benzininiais varikliais. Į mašiną buvo pilamas jau pašildytas vanduo, tame pačiame muiluotame vandenyje buvo skalbiama daug kartų: iš pradžių dėdavo švariausius, galiausiai – labiausiai užterštus tekstilės gaminius.

Iš pradžių mašinos buvo medinės. Vėliau, pradėjus gaminti metalines, po jomis sukurdavo laužą – vanduo išlikdavo šiltas per visą skalbimo procesą.

Mašina išskalbtus skalbinius gręžė rankomis, vėliau gręžti pradėti naudoti du volai, kuriais sukant šlapius skalbinius, vandens likdavo kur kas mažiau. Kol neatsirado elektrinių variklių, skalbimo mašinose nebuvo gręžti skirtos centrifugos. Elektrinė skalbimo mašina atsirado XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje ir tobulėja iki šių dienų.