Vakarėlių liūtė sau prognozuoja saulėtą, neskubrią, paįvairinamą pramogų ir apkalbų bedarbės vasarą

Buvusi televizijos laidų „TV pagalba” ir „Top 10“ vedėja Agnė Jagelavičiūtė šiuo metu kaip niekad įsigilinusi į save. Ilgi, žemę siekiantys apdarai, daug namuose praleidžiamo laiko… Regis, vakarėlių liūtė gyvena gerokai lėtesniu ritmu nei iki šiol. Ji nevaidina labai užsiėmusios, pasinėrusios į svarbią veiklą. Tiesiai prisipažįsta: jos vizitinėje kortelėje neįrašyta jokių pareigų.

– Prieš kelias savaites buvai pasiekiama tik telefonu. Gal ką tik iš atostogų kelionės?
– Kokios atostogos! Nebuvau jokių atostogų, o jei norite kalbėti apie Oskarą, visai nekalbėsiu. (Po nedidelės pauzės) Poilsiauti nėra nuo ko: labai nepersidirbu.
– Daugeliui smalsu, ką Agnė veikia šiuo metu? Ką ji apskritai veikia?
– Nedirbu, bet veiklos visą laiką turiu. Jau metų pradžioje buvo aišku, kad darbo televizijoje nebus. Taip ir gyvenu. Niekas labai čia nepasikeitė, o atskirų projektų rengimas ar kažkas panašaus – visą laiką tokių dalykų yra.
– Dar prieš pasitraukdama iš TV ekrano minėjai, kad žadi grįžti prie studijų metais įgytos profesijos. Ar pavyko?
– Drabužių dizainerio profesija leidžia dirbti stilistu. Bet tas žodis „stilistas“ kažkoks trenktas. Juo per daug spekuliuojame. Kaip tik todėl nenorėčiau būti įvardyta kažkokiu specialiu žodžiu. Ir apskritai... Kodėl mes gyvenime būtinai norime apsibrėžti veiklos rėmus? Mano siekis – neturėti jokių rėmų.
– O jei tavęs paprašytų vizitinės kortelės, kas joje būtų parašyta?
– Vizitinių šiuo metu nedaliju, nes jokių konkrečių pareigų mano kortelėje nėra.
– Iš ko gyveni?
– Aš nedirbu, bet juk ne visą laiką taip buvo. Pragyventi galiu. Aišku, ne tiek, kad pirkčiausi rankinukus už penkis tūkstančius litų. Bet net ir turėdama daug pinigų už tokias sumas jų nepirkčiau. Mano filosofija šiek tiek kitokia.
– Pasidalyk ja.
– Per šiuos metus supratau, kad nesu karjeristė. Labai keista tai suvokti. Dvidešimt penkerius gyvenimo metus galvojau, kad darysiu kažkokį didelį verslą. O prireikė vos poros metų, kad suprasčiau – nenoriu karjeros. Tai jokiu būdu nereiškia, kad man nereikalinga saviraiška. Tiesiog nevilioja žiurkių lenktynės. Nepaprastai žaviuosi ambicingais, turinčiais ir siekiančiais aiškių tikslų žmonėmis, bet pati kovoti nenoriu. Noriu, kad mano darbas būtų kūrybinis.
– Nepaisant to, kad dingai iš televizijos, nuolat atsiduri dėmesio centre. Tave pastebi, aptarinėja, fotografuoja. Kaip manai, kodėl?
– Pati to nesiekiu, netgi vengiu. Paskutiniu metu labai sąmoningai stengiausi atsiriboti nuo viešo gyvenimo. Bet tai beveik neįmanoma. Galiu mėnesį nesirodyti jokiuose vakarėliuose, tačiau pakaks vieno išėjimo, kad kokiame nors žurnale po nuotrauka puikuotųsi prierašas: „Koks vakarėlis be A.Jagelavičiūtės?“ Gaila, kad tokiu būdu formuojamas žmogaus įvaizdis.
– Būti viešu asmeniu tau – problema? Vargina, erzina?
– Neturiu problemų dėl viešumo ir nedramatizuoju. Jei atvirai, man jis labai netrukdo... Tiesiog žinau, kad visą laiką bus atkreipiamas dėmesys į mano romanus, išvaizdą ir taip toliau. Aplinkinių dėmesys erzina tik tuomet, kai neturiu aktyvios veiklos. Kai pirmą kartą išeidinėjau iš „TV pagalbos”, duodama interviu esu vieną telefoną trenkusi į sieną. Mane taip suerzino žurnalistė. Per mūsų telefono pokalbį ji gal keturiasdešimt kartų klausė to paties: „Ne, bet jūs meluojate. Negali būti, kad jūs iš televizijos išeinate į niekur.“ Ir pabandyk, žmogau, tu jai įrodyti, kad sakai tiesą.
– O kaip iš tikrųjų su televizija? Baigta visiems laikams ar dar sugrįši?
– Vienareikšmiškai ateityje ten kažą veiksiu. Tik apsidrausiu, kad daugiau nenutiktų taip, kaip šių metų pradžioje. Iš televizijos pasitraukiau tam tikrų aplinkybių verčiama. Mane paspaudė sutikti su projektu, ne taip apie jį papasakoję. Likti toje laidoje ilgiau nebegalėjau: neleido savigarba. Čia lygiai taip pat, tarsi pasirašytum sutartį dirbti kvepalų pardavėja, o lieptų dirbti striptizo šokėja. Mistikos skraistė nuo televizijos man nukrito per pirmus tris darbo mėnesius. Iliuzijų nebeturiu, bet televizija – darbas, kurį gerai išmanau ir moku.
– Kaip reaguoji į kalbas, kad esi aikštinga, įnoringa, kaprizinga?
– Aš – tiesmuka ir gana griežta. Kai kurie žmonės tokie silpni, kad bet kokį konkretumą laiko išpuikimu. Man regis, tai – skystųjų problema. Žmogus, nesugebantis su manimi kalbėtis argumentuotai, sakys, kad aš kažkokia... Bet taip bus tik todėl, kad tas žmogus negali manęs nuneigti. Dvasiškai stiprūs dar niekada nesiskundė, kad aš pasipūtusi ar aikštinga.
– Ar nesigaili pasidariusį pilvo operaciją?
– Man nesiurbė riebalų, tai buvo pilvo sienos plastika.
– Vis dėlto desertų sau iki šiol neleidi?
– Desertų niekada sau neleidau. Esu linkusi tukti. Manau, kad reikėtų save truputėlį riboti. Mano tikslas – išlikti lieknai. Kas nori, lai būna storas!
– Vis dar gyva tik dėl keturių salotų lapų kombinacijos?
– Visą gyvenimą teks taip gyventi. Kitaip nebus. Patikėkite, jei valgyčiau, kiek norėčiau, būčiau labai stora. Esu ėdri ir visą laiką galvoju apie maistą. Tai – labai žiaurus dalykas. Baisiausia, kad neatsilaikiusi jaučiu moralinę traumą. Ilgai jaučiuosi kalta. Turiu įvairiausių virškinimo niuansų, dėl kurių negaliu labai daug ko sau leisti. Turiu labai silpną kūną, bet labai stiprią dvasią.
– Minėjai, kad pradėjai atsakingiau gyventi. Kaip tai atrodo realiai?
– Labiau pagailiu savęs. Nevartoju alkoholio, o kai negeriu, tai ir nerūkau. Gerokai ilgiau lindžiu namuose. Reikia pripažinti – dabar aš laiką švaistau. Bet tai – mano gyvenimas. Kažkas pasakė, kad reikia labai daug dirbti, o aš sakau, kad nereikia. Kažkas pasakė, kad linksmintis yra blogai, o aš sakau, kad gerai. Viskas gerai, kol netrukdai kitiems. Mano tikslas kuo mažiau trukdyti žmonėms, norėčiau, kad ir jie man netrukdytų.
– Keista girdėti tave taip atvirai kalbančią. Nekuri istorijų, kad neturi laiko, kad skubi...
– Atkreipkite dėmesį – Lietuvoje netgi tie žmonės, kurie dirba mažai, kuria įspūdį, tarsi labai daug dirbtų. Reikia skubėti, nes reikia... O aš galiu pasakyti – man nieko nereikia. Nevaidinu, kad esu labai užsiėmusi. Buvo laikas, kada žiauriai daug dirbau. Su Gedu (Gediminu Jauniumi) pirmais metais po dvidešimt valandų per parą varydavome, jokio gyvenimo nebuvo. O dabar man to nereikia. Gyvenu kur kas lėtesniu ritmu.
– Ir, kaip sakei, slepiesi savo tvirtovėje – namuose, ar ne?
– Taip, namai – labai gera vieta. Aš – namisėda. Visą laiką trinuosi namuose, daug gaminu. Kuo sveikiau maitinuosi, tuo daugiau reikia pastangų gaminant maistą. Tiesa, vasarą tų gaminimų mažiau. Padaugėja sėdėjimo lauke ir dieviško nieko neveikimo. Daug žmonių galėtų taip gyventi.
– Tu lyg ir neigi televizijos kurtą mitą, kad Agnė – prabangi moteris.
– Kažkodėl visiems atrodo, kad aš labai prabangiai gyvenu. Galvojau, kur čia šuo pakastas? Juk neturiu jokių vardinių drabužių, o visi mano, kad labai ištaigingai rengiuosi. Turiu gerą skonį (juokiasi). Bet niekada nenoriu daiktų, kurių negaliu sau leisti.
– Dabar renginiuose tave dažnai lydi mama. Mama ir dukra – kaip draugės?
– Mano mama – toks žmogus. Ji visą laiką šalia manęs. Abi mes – kaunietės. Mama į Vilnių persikraustė apytikriai prieš ketverius metus. Aš ją įkalbėjau. Vis dėlto Vilnius – megapolis, jame labiau gyvenimas verda. Jai patinka pasižmonėti, o man daugeliu atvejų tiesiog reikia eiti. Mudvi puikiai sutariame. Bet būna, kad ir ragelius viena kitai parodome.
– O su buvusiu vyru bendraujate?
– Vytas – mano geriausias draugas. Pirmasis žmogus, kuriam skambinu atsitikus nelaimei ir už kurį vis dar atiduočiau dešinę ranką. Manau, tekėdama teisingai pasirinkau žmogų. Gal kažkuriuo metu abu nelabai stengėmės?
– Įsivaizduoji save dar kartą ištekančią?
– Įsivaizduoju, tik ne šiuo metu. Regis, tai daroma tik kartą gyvenime ir taip keista, jei reikėtų dar sykį... Būtų smagiau, jei būtų nusisekęs tradiciškas variantas, bet jei jau taip neįvyko... No regrets (nesigailiu, – red. past.).
– Panašu, kad Vytautą Martinaitį iki šiol persekioja žinomos žmonos šešėlis.
– Taip, Vytas – be kaltės kaltas. Jis ir dabar priverstas fotografuotis žurnalams su naująja savo drauge. Apmaudu, nes nei ta draugė žinoma, nei Vytas pats to pageidauja. Tai – visiškai nesąžiningas dalykas. Aš suprantu, kad apie Vytautą Martinaitį rašė, kai jis buvo mano vyras, bet dabar, kai jis pats to nepageidauja...
– Kokia tau bus ši vasara?
– Įprasta bedarbė vasara. Per ją norėčiau išmokti valdyti jėgos aitvarą, važiuoti motociklu, susitvarkyti sveikatą.
– Ir neatitrūkti nuo šviežiausių gandų, tiesa? Mėgsti apkalbas?
– Mano gyvenimo taisyklė – nemeluoti sau. Aš – absoliuti kūmutė. Kiekvieną kartą susirinkę su draugais aptariame visas kronikas (juokiasi). Tai normalu. Visi taip daro, o kas neigia – meluoja. Aptarinėti ir apkalbinėti galima, tik smerkti negražu. Kodėl galima sakyti, kad Onutė sulieknėjo? O jau pastebėti, kad priaugo svorio – negražu? Jei priaugo, tai priaugo. Smerkti negalima, o aptarti – kodėl ne?
– Gal tada aptarkime naujausią tavo romaną? Ar esi šiuo metu įsimylėjusi?
– Mano gyvenime beveik niekada nebūna taip, kad būčiau neįsimylėjusi, kad nemylėčiau. Visada myliu (paslaptingai šypsosi).
– Didžiausia blogybė tau...
– Įkyrumas. Tai – baisiausias žmogaus bruožas.
– Vis dar esi prisiekusi sostinės Senamiesčio gyventoja?
– Taip, Senamiesčiui priklausau absoliučiai. Vadinu jį dauba. Kokiose nors Fabijoniškėse nebuvau gal penkerius metus.