Ir sako susidurianti su rimta problema, nes kokybiškų stovyklų ir kitų veiklų pasirinkimas mažas, tačiau nenuleidžia rankų ir dalinasi asmenine patirtimi bei patarimais su nepilnamečius vaikus auginančiais tėvais.

– Esate pedagogė, kurią pusę palaikote: mokslams pasibaigus vaikams reikėtų leisti atostogauti ar dar paieškoti veiklos?

– Ir būdama moksleivė, ir dabar, dirbdama pedagoginį darbą, džiaugiuosi, kad turiu ilgas atostogas, tačiau, remdamasi savo praktika, galiu pasakyti, kad trys mėnesiai atostogų moksleiviams yra gerokai per daug, ypač vyresnių klasių. Pradinukai dar nėra įpratę tiek mokytis, o vyresnieji per mokslo metus įpranta prie griežtos rutinos, prie didelio krūvio, todėl staigus visa ko nutraukimas nėra geras dalykas. Pradėti atostogauti reikėtų pamažu.

– Palaikytumėte ilgesnių mokslo metų idėją?

– Nesakau, kad birželį reikėtų lankyti mokyklą, bet būtų labai gerai, jeigu vaikams suteiktume galimybę turėti daugiau edukacinių veiklų, užsiėmimų birželį ar rugpjūtį. Pavyzdžiui, šiemet mokykloje sulaukėme tėvų prašymo pamokėles vesti ir birželio mėnesį – tėvai jau suvokia tokių užsiėmimų naudą.

Birželį pamokos ar užsiėmimai turėtų būti kitokie: laisvesni, užduotys lengvesnės. Svarbu – ne rezultatas pažymiui, o tiesiog smagus vaikų pasibuvimas, galbūt kitų veiklų išbandymas ir asmenybės ugdymas per žaidimus. Pastebėjau, kad, kai vaikas pajaučia smagaus pasibuvimo naudą, jis jaučiasi daug geriau. Apskritai, edukacinės veiklos neleidžia vaikui aptingti, o ir laiką jis leidžia prasmingai.

– Negi tai reiškia, kad vaikas visą laiką turi būti užimtas?

– Vaikui reikia leisti atostogauti, atsipalaiduoti, užsiimti tuo, kuo jis nori. Tačiau neapsirikite. Dažnai mums atrodo, kad vaikai nori padūkti, patinginiauti ir būti laisvi, tačiau iš tiesų giliai pasąmonėje, patys nesuprasdami, jie nori tobulėti. Kai vaikai pajaučia, kad dalyvaudami užsiėmime ar veikloje gali tapti truputį geresni, tobulesni, jie ten labai noriai dalyvauja. Tai mums sako, kad žmogus yra gimęs tobulėti, o mes turime padėti tobulėti vaikams.

– Pati auginate mažametį sūnų, turbūt jam suplanavote krūvas veiklų?

– Prisipažinsiu, kad labai aktyviai ieškojau, kuo, pasibaigus mokslo metams, užimti sūnų, kad jis nesėdėtų namuose. Peržiūrėjau visas stovyklas Vilniuje ir apylinkėse, tačiau supratau, kad kol kas pasiūla rinkoje labai maža. Keletą variantų radau, tačiau man jų pasirodė gerokai per mažai, kad turėčiau iš ko rinktis.

– Į ką jūs, kaip mama, kreipiate dėmesį rinkdamasi stovyklas ir ką patartumėte jų ieškantiems tėvams?

– Labai svarbu atkreipti dėmesį į amžiaus grupes. Vaikus reikėtų vesti tik į jų amžiaus grupei veiklas siūlančius užsiėmimus ar stovyklas. Nuo amžiaus grupės priklauso kalba ir bendravimas su vaiku, veiklų pateikimas, todėl svarbu, kad, jei renkatės stovyklą, joje vaikai būtų kuo smulkiau išskaidyti pagal amžiaus grupes.

Kita pas mus nusistovėjusi tradicija ta, kad tėvai vasarą labiau linkę vaikus kreipti į sportines veiklas, nors nereikėtų koncentruotis vien į jas. Nepamirškite, kad labai mažai vaikų lanko meninius būrelius, todėl vasarą reikėtų pasistengti užpildyti šias spragas. Vaikui vietos paieškokite ne tik sporto stovykloje, bet ir meniniuose užsiėmimuose. Žmogus nuo gyvūnų tuo ir skiriasi, kad yra kūrėjas, o kūrybą lengviausia pasiekti pasitelkiant meną. Vaikas, lankydamas meno užsiėmimus, lavina savo kūrybiškumą, tampa kuriančios, o ne tik funkcijas atliekančios visuomenės dalimi.

– Šiemet pirmą kartą kūrybiškumo stovyklą pasiūlė „Keistuolių teatras“. Tai teatrui nauja veikla, nauja kryptis, kas paskatino ja pasukti?

– Visų pirma, poreikis ir tokių stovyklų trūkumas. Sieksime ugdyti asmenybes, mokysime savyje atrasti unikalius gebėjimus ir lavinti kūrybiškumą. Antra, norime išmokyti jaunimą būti geru žiūrovu. Teatro menas skirtas žiūrovui ir be žiūrovo jis neegzistuoja. Tačiau, vieną kartą atėjęs į teatrą, vargu, ar gausi tiek naudos, kiek į jį atėjęs dešimtą ar dvidešimtą kartą. Teatro žiūrovu būti išmokstama, tuomet iš jo gaunate dar daugiau naudos. Per dešimt stovyklos dienų vaikų neišmokysime būti žiūrovais, bet, esu įsitikinusi, kitą kartą žiūrėdami spektaklį, jie jame visko atras daugiau, nes matys ne tik išorę, bet ir puikiai supras vidų, užkulisius.

– Kokio amžiaus vaikus reikėtų pratinti prie teatro?

– Į spektaklius eiti ir juose puikiai jaustis gali ir patys mažiausi, tačiau artimesnė pažintis su teatro menu ir teatriniai žaidimai yra skirti ūgtelėjusiems vaikams. Todėl netrukus prasidėsiančioje stovykloje laukiame vaikų nuo 9 iki 15 metų. Skaidysime juos į dvi amžiaus grupes ir sieksime maksimalių rezultatų. Labai tikimės, kad stovykla bus gera patirtis ir tiems, kurie jau susipažinę su teatro menu, ir tiems, kurie prie jo dar nebuvo prisilietę. Pastariesiems viskas bus nauja ir įdomu, kiti – tikrai ras šį tą specifiško, ko kitur nėra – „Keistuolių teatrui“ būdinga savita teatrinė kalba ir meninė raiška.

– O kada prasidėjo jūsų draugystė su teatru?

– Nuo vaikystės lankiausi Šiaulių dramos teatre, o būdama vyresnėse klasėse dirbau šio teatro rūbinėje. Man teatras prasidėjo nuo rūbinės! Daugumą spektaklių žiūrėjau pro durų tarpą. Teatras mane labai veikė ir užbūrė, vertinau tai, ką ten matau ir patiriu. Nepaisant to, iki pat mokyklos baigimo neplanavau tapti aktore, negalvojau, kad turiu tokias galimybes. Mane labiau domino muzika. Paskui kažkur giliai širdyje supratusi, kad teatras ir muzika yra artimi draugai, pasirinkau teatro kelią.

Mano dukros teatre laiką leido nuo pat mažens. Sūnus čia būna šiek tiek mažiau, tačiau jam teatras taip pat nesvetimas. Va, kitą savaitę važiuosiu į dienos filmavimą, sūnus važiuos kartu. Jis nori pažiūrėti, kaip vyksta filmavimas, kaip kuriami personažai – jam jau įdomu šį procesą pažinti iš vidaus.