Jau trečiame kurse pirmąjį savo teatro vaidmenį atlikusi aktorė dabar svajoja apie pasaulinio lygio vaidybinį darbą, tačiau teatro pamiršti nesiruošia – anot jos, tai geriausia sporto salė aktoriui.

Pirmosios meilės ir nesuskambėjusio žadintuvo drama

Aktorė V. Bičkutė prisimena, kad knygos traukė jau nuo pat mažens, o skaityti pradėjo dar darželyje.

„Kai dar nemokėjau skaityti, labai patiko klausytis pasakų. Mintinai mokėjau Salomėjos Nėries „Eglė žalčių karalienė“. Norėdavau, kad man skaitytų dar ir dar kartą. O vėliau mamos sesuo nuvedė mane į skaitovų konkursą“, – pasakoja V. Bičkutė.

Anot jos, vaikystė buvo labai džiugi, o viena geriausių jos akimirkų – sesės Vaidos gimimas: „Atsimenu, tėtis rūsyje kažką veikė ir pasigirdo skambutis – pranešė iš ligoninės, kad gimė sesė. Atidarius duris pradėjau šaukti – tėti, tėti, sesė gimė! Tiesa, prieš jai gimstant susapnavau, kokiais šliaužtinukais ji bus aprengta. Nepatikėsite, bet tikrovėje viskas atsikartojo.“

Pradinėje mokykloje V. Bičkutė pastebėjo, kad stiprioji jos pusė – atmintis. „Jei dalyvaudavau pamokoje, nebereikėdavo mokytis papildomai. Buvau tikra humanitarė, skaityti knygas man buvo didžiausias gėris. Iki šiol atsiversti grožinės literatūros knygą – tikra palaima. Tiesa, fizika ir matematika buvo tie baisieji mokslai, kurių kontrolinius darbus nusirašydavau nuo berniukų“, – prisipažįsta žinoma lietuvių aktorė.

Trylikos metų įsimylėjau. Kiekvienas pasisveikinimas mokykloje buvo geriausias dienos dalykas.

V. Bičkutės paauglystė nepraėjo be pirmų meilių – stiprų pirmą susižavėjimą pajuto kartu su ja mokyklos spektaklyje „Snieguolė“ vaidinusiu Seniu Šalčiu. „Vėliau su tuo Seniu Šalčiu susitikome diskotekoje ir nors šokome trumpai, tą vakarą atsiminsiu ilgam. Namo parbėgau kojų nejausdama, o kai mama atidarė duris išsigando, ko taip dūsauju... Trylikos metų įsimylėjau. Kiekvienas pasisveikinimas mokykloje buvo geriausias dienos dalykas. Po to mano geriausia draugė pamatė jį jaunimo mišiose. Visos šeimos nuostabai Valda pradėjo uoliai vaikščioti į mišias“, – juokiasi aktorė.

Aktorystės kelias prasidėjo tada, kai V. Bičkutė pabandė stoti į režisieriaus Rimo Tumino renkamą kursą Vilniuje: „Tada net nežinojau, kas šis režisierius, o po to tik supratau, kad patekti į jo kursą buvo išties didelė sėkmė.“

Nors prieš lemtingus stojamuosius egzaminus sušlubavo sveikata, V. Bičkutė pasiryžo viena keliauti iš Telšių į Vilnių. „Kaip tyčia, žadintuvas nesuskambėjo ir aš vos vos nepavėlavau į egzaminą, net nebuvo laiko, kada išsigąsti. Stojamuosius reikėjo laikyti grupelėmis po septynis. Visi mano tos dienos likimo draugai tapo ir kurso draugais – dabar jau žinomi aktoriai Andrius Bružas, Jokūbas Bareikis, Ramūnas Cicėnas, Vaida Būtytė“, – pasakoja V. Bičkutė.

Pirmo vaidmens šiurpuliukai ir netikėta meilė

Nors studijos sekėsi puikiai, netikėtai ištiko daug didesnės problemos – namų ilgesys, nelaiminga meilė ir sunkios savęs paieškos.

„Tai buvo lūžys, per kurį jaučiausi labai vieniša. Mano vaikystės pasaulis – kambarys, namai, sodas staiga dingo ir vietoj to atsirado bendrabutis, nepažįstami žmonės. Studijų metai asocijuojasi su vienatve, ilgesiu. Tai buvo gilių išgyvenimų laikas“, – atvirauja kino ir teatro aktorė.

Laimėjusi vidinę kovą, ji sugebėjo įžvelgti šviesesnių spalvų, o kurso draugai tapo vis artimesni: „Visas mūsų kursas jau buvo paskirtas kuriamam Mažajam teatrui. Jautėmės ramūs, nes žinojome, kad turėsime savo vietą po studijų, todėl nebuvo jokios konkurencijos.“

Dar studijų metais V. Bičkutė pirmą kartą žengė į teatro sceną. Jaunai studentei režisierius R. Tuminas patikėjo Anios vaidmenį Antono Čechovo pjesėje „Vyšnių sodas“.

„Spėjau suvaidinti šiame legendiniame spektaklyje. Net ir dabar jaučiu didžiulę šilumą, pagalvojusi apie pirmąją tikro teatro patirtį, kai sėdėjau grimerinėje šalia Eglės Gabrėnaitės, kai bijojau iki sąmonės netekimo. Dieną prieš negalėjau nei valgyti, nei miegoti, o dieną po tekstai vis dar sukosi galvoje“, – prisimena V. Bičkutė.

Praėjusieji metai aktorei buvo ypatingi – ji suprato, kad meilė, kurios kartais ieškoma taip toli, buvo visai čia pat. „Mindaugas buvo mano tos pirmosios meilės draugas, esame pažįstami jau nuo tada, kai man buvo 17 metų. Nuo to laiko draugystė niekada taip ir nebenutrūko – atvažiavęs į Vilnių visada mane aplankydavo, pasidalindavo eilėraščiais, o aš – pakvietimais į spektaklius. Net neįtariau, kad jo ir mano širdyje slypi kažkoks stipresnis jausmas“, – atviravo aktorė.

Pašnekovė prisipažįsta, kad nenustoja svajoti apie pasaulinio lygio kiną – nesvarbu lietuviškos, ar užsienio produkcijos. „Vis dėlto niekada negalvojau palikti teatro – tai puiki sporto salė aktoriui“, – teigia kino ir teatro aktorė V. Bičkutė.