Televizijos žiūrovai, pamatę pirmąsias naujo TV3 televizijos filmo „Puolusių angelų miestas“ serijas, liko sužavėti jauno, talentingo aktoriaus Dainiaus Jankausko skvarbaus žvilgsnio ir įtikinamos vaidybos. Teatro gerbėjams D. Jankauskas yra gerai pažįstamas iš spektaklių, tačiau jis nėra dažnai matomas televizijos eteryje. Kas pripažintą teatro aktorių, 2013 metais gavusį „Auksinį scenos kryžių“ jaunojo menininko kategorijoje, atvedė į televiziją?

D. Jankauską TV3 žiūrovai pirmadienio vakarais 19.30 val. mato intrigų, įtampos bei santykių dramų kupiname „Puolusių angelų miesto“ pasaulyje. Dvylikos dalių TV filmas atskleis vieno miesto gyventojų istorijas. Su naujausia kino ir televizijos technika filmuojamoje aštraus siužeto dramoje skamba L. Somovo kurtas garso takelis, o vaidmenis kuria profesionalūs kino bei teatro aktoriai A. Lasytė, M. Vaičiulytė, N. Janičkina, A. Šlepikas, K. Jakštas, Š. Banevičius ir kiti, o pačiam D. Jankauskui teko itin įdomus – kriminalisto Dovydo – vaidmuo. Šis herojus – visa širdimi atsidavęs savo darbui, tačiau gyvenimas jaunam vyrui pateiks ne vieną iššūkį ir dilemą. Atsidavęs tarnautojas dėl meilės artimam net taps vieno kraupaus nusikaltimo bendrininku...

– Dainiau, esate pripažintas teatro aktorius, televizijoje jūsų dažnai neišvysi. Kodėl sutikote vaidinti „Puolusių angelų mieste“? Ką galite atsakyti tiems, kurie televiziją vadina blogiu ir teigia niekada jos nežiūrintys?

– Nedrįsčiau tvirtinti, kad televizija – vien blogis. Kiekvienas iš mūsų gyvenime turime atsirinkti, kas gerai, o kas blogai. Tą patį galime padaryti ir įsijungę televizorių. Ne kaip žiūrovas, o kaip aktorius, taip pat turiu galimybę rinktis. Gavau gerą pasiūlymą, įdomų vaidmenį, todėl sutikau.

Mane sudomino naujas televizijos filmo formatas, scenarijus, kūrybinė grupė. Pasiruošimas „Puolusių angelų miestui“ vyko keliais etapais. Turėjome bandymų, vaidinome scenas iš pirmų serijų, daug kalbėjomės apie personažų charakteristikas, apie idėją. Kiekvienas, prisidėjęs prie šio televizijos filmo, yra įdėjęs labai daug darbo ir savo širdies. Man šis darbas įdomus ir savotiškai brangus.

– Įkūnijate vidinių nesutarimų kupiną jauną, darbui atsidavusį kriminalistą Dovydą. Kuo jums įdomus šis vaidmuo?

– Dovydas yra rimta, analitiška asmenybė. Jis patenka į gyvenimiškas situacijas, kai turi užduoti sau klausimą: kokį sprendimą turėčiau priimti? Kaip turėčiau elgtis – kaip brolis ar kaip kriminalistas? Man, kaip aktoriui, tai labai įdomi tema, čia susikerta interesai. Brigitos (akt. Aistės Lasytės) brolio nuostatos kertasi su policijos pareigūno nuostatomis. Šis žmogus į savo darbą žiūri rimtai ir atsakingai, bet taip pat jis – ir brolis, ir šeimos narys, ir draugas.

– Yra teigiančių, kad teatro aktorius, pradėjęs dirbti televizijoje, išduoda teatro šventumą. Ką manote jūs?

– Kiekvienas kūrybinis procesas man yra šventas. Nesvarbu, ar tai teatras, ar televizija. Tiek teatre, tiek televizijoje stengiuosi sukurti įtikinamą charakterį, personažą, nešantį žinutę žiūrovams. Asmeniškai tikiu, kad tai, ko išmokstu filmavimo aikštelėje, padeda man būti geresniu aktoriumi teatre. O tai, ko išmokstu teatre, padeda man būti geresniu filmavimo aikštelėje.

– Buvote įvertintas „Auksiniu scenos kryžiumi“, kaip jaunasis menininkas. Kas dėjosi galvoje lipant atsiimti apdovanojimo? Ar gauti šį apdovanojimą – didelis įvertinimas?

– Buvau labai laimingas, nes jaučiau, kad mano sunkus darbas, ilgos valandos ir sielos paieškos kiekvienam charakteriui, kiekvienam personažui, kurį kūriau, galiausiai buvo pastebėtos ir įvertintos. Būti nominuotam tokiam apdovanojimui jau yra didelis pasiekimas, bet būti apdovanotam... Tai yra neįtikėtina, labai malonu. Todėl dėkoju režisieriams, kurie tikėjo manimi ir suteikė galimybę sukurti vaidmenis, už kuriuos buvau įvertintas.

– Esate sukūręs įspūdingų vaidmenų teatre. Ar galima skirstyti vaidmenis į mėgstamus ir nemėgstamus?

– Galbūt yra aktorių, kurie pageidauja vieno vaidmens labiau nei kito. Man kiekvienas vaidmuo yra dovana. Man tiesiog gera būti scenoje, būti filmavimo aikštelėje. Žinoma, pasitaiko įvairių situacijų. Jeigu pradžioje vaidmuo man nepasirodo priimtinas, nejaučiu jam didelių simpatijų, tai per ieškojimus vaidmenį prisijaukinu ir jis man tampa brangus.

– Kaip manote, kas teatro laukia po kokių penkerių metų, kai užaugs karta, neįsivaizduojanti savo gyvenimo be interneto ir įpratusi viską matyti televizoriaus, kompiuterio ar telefono ekrane?

– Teatras, apskritai kūryba, man yra kaip terapija. Tarsi veidrodis, per kurį galiu pažinti save kaip asmenybę. Sunkoka pasakyti kas bus po penkerių metų, kai užaugs ta informacinė karta, nes aš myliu kūrybą, myliu teatrą, man tai visada bus artima. Tikiuosi, kad naujosios technologijos niekada nepakeis tikrumo, kurį gauni per meną. Menas užpildo tuštumą. Anksčiau ar vėliau žmogus pasigenda tikrumo, emocijų, išgyvenimų. Manau, tai mūsų prigimtyje. Taip, šiandien mes galime skaityti knygas planšetėje, tačiau tai niekada neatstos to tikrumo ir pilnatvės jausmo, kuris kyla į rankas paėmus spausdintą knygą.

Naujas, intriguojantis ir įtraukiantis televizijos filmas „Puolusių angelų miestas“ – kiekvieną pirmadienį, 19.30 val., per TV3!