Lietuvis aktorius ir režisierius Kęstutis Marčiulynas, arba Bo Haeng Sunimas, toks jo dvasinis vardas, jau 15 metų yra dzen budizmo ordino Chogye vienuolis ir gyvena Pietų Korėjoje. Pasiteiravus, kaip jam atrodo, ar bus karas tarp Šiaurės ir Pietų Korėjos, lietuvis išmintingai išsisuka: „Aš esu vienuolis, man negali atrodyti. Aš tikiu, kad to nebus“.

Pradžia – Vydūno idėjos

„Susidomėjau dzen budizmu, meditacija būdamas pantomimos aktoriumi, dar 1984 metais. O kai Lietuva tapo nepriklausoma ir į mūsų šalį jau galėjo laisvai atvykti dzen budizmo meistras Do Am Sunimas, susidomėjau dzenu“, – savo pasakojimą apie dvasinę kelionę pradėjo Kęstutis.

Tiesa, pradžioje jį daugiau domino joga ir Vydūno idėjos. Tokia buvo pradžia.

Paskui gyvenimas pasisuko taip, kad Kęstutis atsidūrė Pietų Korėjoje, į kurią, kaip ir į gąsdinančią jos kaimynę Šiaurės Korėją, pastaruoju metu sminga viso pasaulio akys.

Vienuoliai pripažįsta režimą

Tarp Šiaurės ir Pietų Korėjos siena tokia, kad jos neperšoksi, juokavo Kęstutis. Kai tik santykiai tarp šalių atšyla, galimi susitikimai su artimaisiais, daugybę metų atskirtais priešybės siena.

Tada leidžiama ir kitos šalies vienuoliams aplankyti šventuosius Šiaurės Korėjos kalnus, kuriuose gausu garsių šventyklų.

„Buvo atidarę sienas, pats važiavau į tuos kalnus Šiaurės Korėjoje, bendravome su vietiniais vienuoliais. Režimas ten palietė ir dvasinę sritį. Šiaurės Korėjoje net vienuoliai turi pripažinti režimą ir lyderius. Pirmiausia lojalumas valdžiai, tik tada gali imtis dzeno praktikos“, – teigė Kęstutis.

Apsisprendimas priklausyti religiniam ordinui ten uždaro kelius karinei ir valstybės tarnautojo karjerai.

„Tačiau kad ir kokie aršūs būtų vietos komunistai, budizmas Korėjoje yra jų istorija, etnografija, gyvenimo būdas, ir valdžia tai gerbia“, – pasakojo K.Marčiulynas.

Pasak Kęstučio, Šiaurės Korėjos komunizmas tampriai susijęs su šalies istorija, kuri persipynusi su konfucionizmo tradicijomis ir budizmu.

„Tai labai korėjietiškas komunistinės santvarkos variantas. Nacionaliniai rūbai valstybiniuose ritualuose labai dažni, tautiškumas nesipjauna su komunistine ideologija“, – tikino pašnekovas.

Propagandos galia

Žiniasklaidoje buvo informacijos, kad Šiaurės Korėja badauja, o kai kur buvo prieita iki kanibalizmo.

„Atvykėliams viso to niekas nerodo. Tiesa, kai važiavome per zoną, kurioje nebuvo leidžiama nei filmuoti, nei fotografuoti, mačiau kareivių namus su langais be stiklų. Maždaug 20 kilometrų nuo sienos kalnuose nėra medžių, nes viskas iškirsta, kad jie matytų, kaip ateina priešas“, – pasakojo Kęstutis.

Esą vaizdas nykus, pliki kalnai ir balkšvi apšiurę pastatai. Aplinkui – vieni kariškiai.

„Režimas yra režimas. Bet pasakysiu kitą pavyzdį. Kai aš sutikau vieną amerikietį, dabar jis vienuolis, sužinojęs, jog esu iš buvusios Sovietų Sąjungos, labai nustebo, kad Rusijoje buvo ir kitų tautybių žmonių. Be kita ko, jis manęs paklausė, ar mes mokykloje vienas kitą valgydavome. Tokia buvo propaganda“, – juokėsi Kęstutis.

K.Marčiulynas mano, kad Šiaurės Korėjos atveju irgi vyksta kažkas panašaus.

„Pirmiausia – propaganda, paskui – ideologija ir bombos, o tiesa – labai toli“, – filosofavo vienuolis.

Gintų Šiaurės Korėją?

Nors ir gyvuoja legenda, kad tarp abiejų Korėjų žmonių klesti priešprieša, tačiau, anot Kęstučio, buvo atlikta apklausa, kaip elgtųsi Pietų korėjiečiai, jei JAV užpultų Šiaurės Korėją. Atsakymas buvo neįtikėtinas – 70 proc. pietuose gyvenančių korėjiečių yra pasirengę stoti šiaurės kaimynų pusėn.

„Pasitaikydavo incidentų Pietų Korėjoje, kai JAV armijos kariškiai eismo įvykyje mirtinai sužalodavo vaikus. Tada baltiesiems bent savaitę siūlydavo nesirodyti gatvėse, nes vietiniai juos apmėtydavo akmenimis“, – tikino pašnekovas.

Tiki sveiku protu

Dabar santykiai tarp šalių ypač įtempti. Kęstutis, gyvenantis Pietų Korėjoje, stebi ir politinį gyvenimą, tad mano, kad paaštrėjimą lėmė buvusio Pietų, bet ne Šiaurės Korėjos prezidento asmeninės ambicijos.

Prisiminęs savo kelionę į Šiaurės Korėją, Kęstutis pasakojo, kad ten jie vienas kitą stebi ir pranešinėja tarnyboms. Ten dirbama tik poromis, esą net kalnų tualetuose dirba po dvi merginas. Su vietiniais atvykėliams ten nevalia kalbėtis.

Pasiteiravus, ar vis dėlto gali kilti karas tarp Pietų ir Šiaurės Korėjos, Kęstutis sakė: „Aš esu vienuolis, man negali atrodyti, aš tikiu, kad to nebus. Aš negaliu kitaip kalbėti. Esu priėmęs 250 įvairių įžadų ir jų pažeidimas prasideda mintimis“.

Imigrantų Korėjoje daugėja

Jei Šiaurės Korėja yra uždara ir paslaptinga valstybė, tai jos pietų kaimynė visiškai kitokia. Prieš 15 metų, kai Kęstutis atvyko į Pietų Korėją, ten gyveno maždaug 800 tūkst. atvykėlių iš kitų šalių, dabar jų skaičius viršija milijoną. Vieni dirba, kiti mokosi, treti atvažiuoja į vienuolynus.

„Tų atvykusių vienuolių per daug ir nėra. Yra vienuoliai iš Šri Lankos, iš Bangladešo, kurie atvažiavo ne į vienuolynus, bet į jų tėvynainių juodadarbių imigrantų bendruomenes, kurių atstovai yra budistai. Jiems reikia, kad kas nors atliktų apeigas“, – pasakojo Kęstutis.

Pietų Korėjoje daugėja ir mišrių santuokų. Tai irgi didina imigrantų skaičių. Tačiau tai netoleruojama, nes Korėjos nacija turi būti grynakraujė.

„Tokių mišrių santuokų visuomenė nepalaiko. Tauta 40 metų išgyveno japonų okupaciją, buvo žiauriai žudomi, patyrė daug kančių. Išsilaisvinę jie labai užsisklendė savyje“, – pasakojo Kęstutis.

Tautos dvasios stiprybę palaikė ir legendos apie kalną Korėjoje, iš kur kilo žmonija, apie tai, kad iš korėjiečių kalbos kilo visos kitos kalbos.

Panieka tautai ją suartino

Atvykėliai Korėjoje turi svečių statusą. Patys korėjiečiai puikiai žino, kad kituose žemynuose žmonės iš Azijos yra pajuokiami, jiems tai formuoja nevisavertiškumo kompleksą.

Todėl merginos esą ir daro plastines akių operacijas, kad jas padidintų. Tačiau tas nevisavertiškumo pojūtis labai sutelkia tautą.

Kai 2002 m. Pietų Korėjoje ir Japonijoje vyko pasaulio futbolo čempionatas, kuriame Korėjos komanda pasiekdavo vieną kitą pergalę, ten esą net šunys gatvėje būdavo aprengti raudonai.

„Gatvėse buvo milijonai žmonių ir vieningai skandavo. Jų šauksmas girdėdavosi už 20 kilometrų, aš tada meditavau Seulo pakraštyje, o kai įmušdavo įvartį, mano langai vibruodavo nuo miesto centre šurmuliuojančių futbolo sirgalių emocijų. Tai jau buvo nebe futbolas, bet – stulbinanti tautos vienybė. Aš irgi sirgau už Korėją, nes ten gyvenu“, – sakė lietuvis.

Demonstracijos – gyvenimo būdas

Pasak Kęstučio, Pietų Korėjoje viešos eitynės ir demonstracijos yra gyvenimo būdas bei galimybė išreikšti save. Ir jų griebiamasi įvairiais gyvenimo atvejais.

„Kai Pietų Korėjoje buvo vienas budistų ordino lyderis, įtariamas korupcija ir blogai elgėsi net nebesislėpdamas. Blogas elgesys net tokiems žmonėms leidžiamas, nes ten vis dėlto – Azija. Tada vienuoliai, regis, praeito amžiaus aštuntame dešimtmetyje, ėjo su lazdomis rankose per visą Seulą, fiziškai išmetė iš posto nedorėlį ir pasodino teisingesnį žmogų“, – pasakojo K.Marčiulynas.

Esą tokia savotiška „liaudies kontrolė“ tarp lyderių padeda išsilaikyti garsioms „Samsung“ ar LG kompanijoms.

„Pabandytų neveikti jų gamintas išmanusis telefonas, korėjietis tučtuojau eitų į tą kompaniją ir draskytų akis, ką jam čia pardavė“, – tvirtino Kęstutis.

Korėja – likimo dovana

Pietų Korėjoje yra 25 dzenbudistų ordinai. Didžiausias jų – Chogye, kuriam ir priklauso Kęstutis. Šis ordinas vienija 25 tūkst. vienuolių. Šalyje yra 7 tūkst. veikiančių šventyklų, kuriose būna ir vienas vienuolis, ir keli šimtai.

Kęstutis gavo teisę keliauti po šventyklas ir medituoti kartu su korėjiečiais. Lietuvis paprašė savo mokytojo, kad šis leistų medituoti su vyresniais korėjiečių vienuoliais, kad mokytųsi iš jų elgesio ir praktikos be žodžių.

„Pats faktas, kad aš galiu būti tarp jų, man yra dovana, nes galėjau ir nebūti. Juk gyvenimas pasisuka visaip“, – sakė budistų vienuolio kelią pasirinkęs lietuvis.