Kadaise sėkme mėgavęsis verslininkas Mindaugas Černiauskas po ilgų dvasios ieškojimų kardinaliai pakeitė savo gyvenimą ir davė vienuolio įžadus. Šiandien brolis Marija Elijas teigia dėl savo pašaukimo neturintis jokių abejonių.

Stulbinami pokyčiai

– Kokia jūsų profesija?

– Vilniaus universitete esu baigęs Prekybos fakultetą. Paskui studijavau religijos mokslus Kaune, po to – Romoje. Mano išsilavinimas – ir ekonominis, ir teologinis.

– Buvote Klaipėdos laisvosios ekonominės zonos valdybos pirmininkas, atkūrėte Prekybos, pramonės ir amatų rūmus, turėjote savo verslo įmonę.

– Tai buvo seniai. Kai šiandien suskaičiavau, pats negalėjau patikėti, kad praėjo jau 15 metų. Klaipėdos laisvoji ekonominė zona man buvo labai įdomus verslo projektas. Antras dalykas, aš labai mylėjau jūrą, jau ir butą čia buvau įsigijęs, net ketinau persikelti gyventi į Klaipėdą.

– Bet verslas ir dvasininko kelias – du labai skirtingi dalykai.

– Čia norėčiau priminti muitininko Mato, kuris tarnavo romėnams, istoriją. Kai Jėzus jam pasakė: sek paskui mane, jis paliko visus pinigus, tarnybą, tapo Jėzaus apaštalu ir paskui parašė Mato evangeliją. Tas tikrojo kelio ieškojimas yra kiekvieno žmogaus širdyje. Aš tiesos ieškojau intensyviai. Pas mane, kaip pas apaštalą Matą, tik simboliškai kalbant, irgi atėjo Jėzus. Taip atsitiko, kad viską palikau, išvažiavau į kaimą ir jau septynerius metus gyvenu vienuolio gyvenimą. Kalbant apie tikėjimą ir verslą, čia didelės priešybės nėra. Jei Dievas tau davė verslumo dvasią, tu gali uždirbti pinigų ir suteikti darbo vietas kitiems, kad jie galėtų išlaikyti savo šeimas, vadinasi, tu tą verslo dvasią atiduodi kitiems. Bet jei versle esmė tampa pinigai bet kokia kaina, tai manau, kad ir tas verslas nelabai seksis. O tikėjimas suteikia ramybę ir pagrindą, kai ateina rimti išmėginimai. Tada pavyksta išlaikyti savitvardą ir blaivų protą.

– Ar iškart tapote tuo, kas esate dabar?

– Jei kas nors man prieš 15 metų būtų pasakęs, kad būsiu vienuolis, niekada nebūčiau patikėjęs. Bet aš jau tada domėjausi ezoterika, važinėjau į Indiją, po budistų šventoves. Kai jau buvau pradėjęs savo ieškojimus, vienos pažįstamos paprašiau: nuvesk mane pas kokį nors ekstrasensą, išmokyk kokių nors burtų, nes nebežinau, ką man daryti. Ji mane išmokė persižegnoti ir parodė Aušros Vartus. Būtent čia atradau Dievo Motiną, kuri paskui visada mane saugojo mano kelyje. Kažkada man atrodė, kad aš ir vienuolystė – labai skirtingi dalykai, bet, pasirodo, Dievas turėjo savų planų ir juos įgyvendino.

Didžiausia vertybė – šeima

– Ar šeimą turėjote?

– Turėjau šeimą, du vaikus, jie šiandien jau patys sukūrę šeimas. Nebuvo labai lengva. Kai aš išvažiavau, vienam vaikui buvo 13, kitam – 15 metų. Tas ryšys nenutrūko. Šiandien santykiai su vaikais yra labai geri, džiaugiuosi, kad vasario mėnesį tapsiu seneliu, turėsiu anūką. Šeima – labai svarbi. Visiems tą patį sakau: saugokite šeimas. Kartais atrodo, kad šeimoje nerandate bendros kalbos su savo žmogumi, bet jis jums duotas Dievo. Net tuo atveju, jei neturite santuokos sakramento, bet turite vaikų, tas žmogus jums skirtas iš aukščiau. Jis jums skirtas jūsų sielos išganymui, jis yra raktas į Dangaus karalystę. Tiesiog tie jūsų skirtumai leidžia jums tobulėti, kitą suprasti, keistis. Ir mes tapsime laimingi tik tada, kai išmoksime duoti, kai galvosime apie kitą žmogų, o ne apie save. Kai šeimoje tu galvoji apie kitą, o kitas apie tave, tavo problemos išspręstos. Ir didžiulė laimė visiems susėsti prie Kūčių ar Velykų stalo. Šeima yra kryžius, bet tai yra vertybė, stabilumo ir ištikimybės pagrindas, mūsų jėga. Šiandien aš pats gyvenu netoli Trakų, Šventosios Šeimos koplyčioje. Ir žmonėms visada akcentuoju, kad šeima ypatingai svarbi.

– Kaip artimiausi žmonės priėmė jūsų sprendimą tapti vienuoliu?

– Pradžioje šeima sunkiai priėmė mano sprendimą, bet dabar jau apsiprato. Ypač mano amžiną atilsį tėvelis, jam buvo labai gėda vaikščioti su manimi, vilkinčiu abitą.

– Ar tos patirtys, kurias jūs įgijote versle ir šeimoje, padeda jums šiandieniniame gyvenime?

– Kai vedžiau pirmąsias savo rekolekcijas Alytaus bažnyčioje, susirinko tiek daug žmonių, kaip per atlaidus. Buvo toks jausmas, kad net ne aš žmonėms kalbu. Visi klausėsi visiškoje tyloje. Kai pats esi gyvenime patyręs labai sunkių išgyvenimų, tada gali žmonėms kalbėti iš širdies. Ir aš kalbėjau iš širdies, nes pats išgyvenau, kas yra santuoka, šeima, aplinka, žmonės, visos vertybės. O tikėjime reikalinga širdis.

Pėsčiomis – į Jeruzalę

– Kokiam vienuolių ordinui priklausote?

– Mano kelias – labai nestandartinis, esu vienuolis atsiskyrėlis. Esu prisišliejęs prie Betliejaus vienuolijos, Lietuvoje gyvena tik seserys, kitose šalyse – Italijoje, Prancūzijoje, Izraelyje yra ir brolių. Bet aš tai vienuolijai tiesiogiai nepriklausau. Gyvenu atsiskyrėlišką gyvenimą. Lietuvoje ta forma nelabai ir žinoma.

– Kaip iškeliavote į Jeruzalę?

– Po visų mano dvasinių ieškojimų apsisprendžiau: viskas, išeinu į Jeruzalę, baigiu tas savo ezoterines nesąmones. Atsiprašiau visų, kam ką bloga padariau gyvenime. Pėsčiomis ėjome nuo Kryžių kalno į Jeruzalę – 4 tūkst. 300 kilometrų. Tai – mano atgailos kelias. Ši kelionė įvyko 2006 metais, iškart po mano įvilktuvių. Kelionė buvo košmariškai sunki, ėjome pėsčiomis kasdien, mūsų piligrimų buvo 20 žmonių. Organizatorius toks klaipėdietis Gintaras. Ėjome 162 dienas. Kristaus Kapo bazilikoje daviau įžadus, kuriuos paskui pakartojau Lietuvoje. Kita piligrimystės kelionė buvo Pietų Amerikoje. Į San Paulą nuvykau neturėdamas nei pinigų, nei draugų. Tačiau žmonės geranoriškai padėjo. Kelionę po šventąsias vietas baigiau Gvadelupėje. Dalyvavau 25 piligriminėse kelionėse.

– Jums teko dėstyti tikybą mokykloje, kaip sekėsi?

– Labai sunkiai. Tai tas pats, kaip pirmaisiais krikščionybės amžiais skleisti tikėjimą. Atėjau į klasę ir vyliausi, kad manęs visi klausys. Bet vaikai į mane net dėmesio nekreipė, tarsi manęs nė nebūtų, nebuvau taip pratęs, anksčiau mokytojus mes labai gerbdavome. Pirmosios savaitės buvo košmariškos. Prisiminiau, kad moku gitara groti, tada santykis su mokiniais pasikeitė. Tačiau viena klasė buvo ypatinga, ten – vieni berniukai, futbolininkai iš visos Lietuvos. Pačią pirmą pamoką vienas jų man parodė peilį ir visą pamoką pūtė prezervatyvą. Galvojau, ką su jais daryti. Paskui išsikalbėjome, pasakojau jiems apie save. Vienas jų ir klausia: tai jūs ir A.Brazauską pažįstate? Sakau, pažįstu. Tai ką jūs čia tada veikiate su mumis kaimo mokykloje, nesuprato vaikai. Po to santykiai su ta klase labai pagerėjo. Buvo adventas, visa klasė ėjo išpažinties. Tas, kuris man parodė peilį, atėjo pirmasis, paskui jį – visi likę vaikai. Iš jų buvo keli nekrikštyti, klausė, kaip galėtų apsikrikštyti. Kai baigiau mokytojauti, juos ir buvo labiausiai gaila palikti.

Laimingas kitaip

– Ar kada nors ketinote grįžti į pasaulietišką gyvenimą?

– Buvo momentų, kai jau ketinau baigti savo dvasinius ieškojimus. Buvo labai sunku, perėjau skaistyklą. Bet, kai daviau įžadus, jau septynerius metus nešioju abitą, tokių minčių nebekyla. Dėl savo pašaukimo neturiu jokių abejonių. Tai yra Dievo malonė.

– Kas yra svarbiausia gyvenime?

– Manau, kad gyvenimo esmė yra kažkas daugiau nei sąskaita banke ar net sveikata. Tai – dieviškas slėpinys. Nes žmogus tikrai kilęs ne iš beždžionės. Jei būtume kilę iš beždžionių, mums būtų užtekę bananų, bet jų mums neužtenka. Žmoguje yra meilės ilgesys, kuris pasireiškia ieškant kito žmogaus, artimos sielos. O meilės šaltinis yra Dievas, Nepažįstamasis, kuris mums tą meilę dovanoja per kitą žmogų. Nes mes ir patys norime būti mylimi, suprasti. Bet šitas gyvenimas, jei mes nesuvokiame esminių principų, pasmerktas praradimams. Dažnai per kančią atrandame prasmę, tikėjimą, pagrindą gyventi. Gyvenimo prasmė yra išmokti duoti ir aukotis kitiems, o ne imti. Nors, žinoma, nuodėmės kelias yra lengvesnis, patrauklesnis, gyventi dorai, eiti į tą šviesą yra žymiai sunkiau.

– Ar jūs dabar laimingas?

– Manęs žmonės to dažnai klausia. Kai pagalvoju, nežinau, man atrodo, kad aš ir tada buvau laimingas. Man patiko būti ir laisvosios ekonominės zonos pirmininku, ir Prekybos rūmų prezidentu, man patiko tas darbas. Bet ne mes renkamės, renkasi mus. Dabar aš laimingas kitaip.